Tuoj po nominacijos Vokietijos žiniasklaida suskubo naršyti ambicingos politikės biografijoje, vertinti jos asmenybės bruožus, iš archyvų iškapstė keletą įdomių jos pasisakymų apie Europos Sąjungą.

Pati U. von der Leyen nominaciją priėmė kaip dar vieną iššūkį, su jai būdinga savikliova pasiryžusi perimti atsakingą postą. Kaip ši iš pažiūros gležna, bet, sakoma, plieninį stuburą turinti moteris tapo tuo, kas yra? Norint tai suprasti, reikėtų grįžti prie jos ištakų – į šeimą, kurioje augo.

U. von der Leyen gimė Briuselyje 1958 m., kur jos tėvas, Vokietijos krikščionių demokratų politikas Ernstas Albrechtas, užėmė atsakingas pareigas Europos Ekonominėje Bendrijoje. Briuselyje mergaitė praleido 13 metų, augo dvikalbė (kalbėjo vokiškai ir prancūziškai), lankė Europos mokyklą.

Ursula, meiliai vadinta „Rožele“, buvo trečia septynių vaikų šeimoje. Tikintys protestantai, namuose drauge meldęsi ir giedoję, tėvai vakarais pasikeisdami skaitę graikų filosofą Platoną, savaitgaliais tėvas su belgų aristokratais medžiodavęs fazanus, vaikai šventėms vaidindavę mamos sukurtas pjeses, – tai tik kelios detalės iš anuometinio šeimos gyvenimo (jas prieš šešerius metus pateikė žurnalas „Cicero“). Albrechtus pažinojusių liudijimu, tai buvusi šeima tarsi iš kito laiko, iš XX a. pradžios.

„Leiskimės smagūs į gražų Dievo pasaulį“

1970 m. grįžusi į Žemutinę Saksoniją, Albrechtų šeima įsikūrė kaimiškoje vietovėje, erdvioje sodyboje su senais ąžuolais. Vaikai auklėti senoviškai griežtai. Kaimynai prisimena, kad vaikams beveik neleista žiūrėti televizoriaus, o vaikystės draugai – kad Albrechtų berniukai žaisdavę tik pagal dienotvarkės kalendoriuje numatytą laiką.

Mama Heidi Adele Albrecht laikraščiui „Bild“ pasakojo, kaip ji prasižengusį sūnų Haraldą sykį bausmei siuntusi dilgėlių skinti – plikomis rankomis. Po sesutės mirties likusi vienintelė dukra tarp penkių brolių, Ursula buvusi tėvo numylėtinė. Vis viena ir ji auklėta geležinei discipilnai: iš mokyklos privalėjo parsinešti tik geriausius pažymius.

1976 m. tėvą išrinkus Žemutinės Saksonijos premjeru, Albrechtai tapo žemės „pirmąja šeima“. Jau nuo tada „Rožytė“ pratinosi prie viešumos: ne sykį jai teko su broliais pasirodyti regioninėje televizijoje, šeima karitatyviniais tikslais išleido liaudies dainų plokštelę „Leiskimės smagūs į gražų Dievo pasaulį“ („Wohlauf in Gottes schöne Welt“).

Nors Vokietijos Federacinė Respublika aštuntajame dešimtmetyje politikams ir jų šeimoms anaiptol nebuvo „gražus Dievo pasaulis“, – mat, tuo metu čia ėmė siautėti Raudonosios Armijos Frakcija (RAF). Kairiųjų teroristų sąskaitoje – 33 nužudymai, virš 200 sužeistų. Bainhorne gyvenančią premjero šeimą saugojo 12 pareigūnų, vaikus į mokyklą veždavo policijos mašina.

Vieną klasę peršokusi, Ursula brandos atestatą gavo būdama 17 metų. Dėl teroro pavojaus prisidengusi pseudonimu „Rose Ladson“ Londone ji studijavo ekonomiką, vėliau, jau Vokietijoje, mediciną, apsigynė medicinos mokslų daktarės disertaciją, susilaukė 7 vaikų, ketverius metus gyveno JAV, kur jos vyras Heiko von der Leyen dėstė Stanfordo universitete.

Iš šeimos idilės į politinę areną

Į politiką atėjusi vėlai, sulaukusi 42-ejų, U. von der Leyen sparčiai kopė politinės karjeros laiptais. Pravertė išskirtinė disciplina bei darbštumas, padėjo ir ta aplinkybė, kad, būdama aukšto politiko dukra, ji anksti susidūrė su politinio gyvenimo kasdienybe, dar paauglystėje intuityviai išmoko elgtis kaip politikė profesionalė, pastebi žurnalas „Gala“.

Įspūdingas buvo jau pats startas į politiką 2001 m., kai septynių vaikų mama (jauniausiai dukrai ėjo antri) kandidatavo komunaliniuose rinkimuose Žemutinėje Saksonijoje. „Kone kas vakarą liekna, mergaitiška blondinė išeidavo bėgioti, ji – pėstute, tobulai išauklėti jos vaikai – su dviratukais ir paspirtukais, šalimais risnojo arkliukas poni.“ „Bild“ ir regioninės televizijos NRV pagalba ši neįprasta rinkiminė kampanija išgarsėjo plačiai, „nelyginant koks gamtos fenomenas“, prisimena žurnalas „Cicero“.

Neilgai trukus U. von der Leyen jau buvo Žemutinės Saksonijos socialinė ministrė, 2005 m. – šeimos ministrė pirmojoje Angelos Merkel vyriausybėje, 2009 m. – socialinė ministrė antrojoje, o nuo 2013 m. iki dabar – gynybos ministrė. Šioje ministerijoje, kuri Vokietijoje tradiciškai laikoma „išstumiamąja sėdyne“ ar „politikų karjerų smulkintuvu“, ji buvo pirmoji ministrė moteris ir išsilaikė joje ilgiau už visus ligi tol buvusius vyrus ministrus.

Beveik provokacija: moteris vyrų fronte

2013 m. formuodama naująjį kabinetą, medicinos studijas baigusiai politikei A. Merkel buvo numačiusi sveikatos ministrės postą, tačiau U. von der Leyen pageidavo gynybos ministerijos. Ir gavo ją. Trapi moteris užsimojo pastatyti ant kojų nusilpusią kariuomenę. Vyrų fronte skepticizmo netrūko.

Netrūksta jo ir dabar. Antai parlamento kariuomenės kontrolierius, socialdemokratas Hansas Peteris Bartelsas metinėje ataskaitoje Bundestage šįmet ir vėl kalbėjo apie nepakankamą tankų, karo laivų bei lėktuvų karinę parengtį. „Deficitinio aprūpinimo sistema tebesitęsia – visose srityse “, – sakė jis.

Ministrė teisindamasi ne kartą nurodė, kad per 25 taupymo politikos metus „visiškai nustekentos“ kariuomenės staigiai neatgaivinsi ir kad jau esama teigiamų poslinkių personalo bei įrangos srityje. O ir išsikovoti didesnes investicijas į kariuomenę sunku, kai tam atkakliai priešinasi koalicinė socialdemokratų partija.

Kritika namie, pripažinimas Rytų Europoje

Žiniasklaida linkusi pabrėžti specifiškai moterišką U. von der Leyen požiūrį į armiją: neva tai parūpindama uniformas besilaukiančioms karėms ar steigdama vaikų darželius, ministrė sumaišo prioritetus, – tarsi darbo armijoje suderinamumas su šeima jai būtų svarbesnis nei armijos ginkluotė.

Į pirmuosius spaudos puslapius pateko tokie pranešimai, kaip antai 2017 metais kariuomenėje organizuotas sekso seminaras, – mat, U. von der Leyen norinti padaryti kariuomenę „margesnę“, atverti ją seksualinėms mažumoms. Tokiais atvejais nutylima, kaip labai trūksta Bundesvere tarnauti pasirengusių jaunų žmonių, o dėl to gynybos ministerija mėgina pritraukti į armiją naujas tikslines grupes, įskaitant seksualines mažumas.

Uždavinys, pačios ministrės žodžiais, „padaryti armiją šalyje patraukliausiu darbdaviu“ ir atstatyti armijos pajėgumą pasirodė besantis sunkiai įvykdomas. Vis viena, pasak dienraščio „Süddeutsche Zeitung“, U. von der Leyen tapo prityrusia, tarptautinėje arenoje užtikrintai veikiančia gynybos ministre. Jos darbas susilaukia pripažinimo, ypač tarp ES narių rytų europiečių, „kadangi ministrė pasisakė už Bundesvero misiją prieš Rusijos provokacijas Rytų Europoje“, – rašė dienraštis.

Ministrės kritikai šalyje pasigenda reikiamos kompetencijos gynybos politikos ar juoba ginklavimosi techniniais klausimais. O pastaruoju metu į paviršių iškilo dar ir neskaidrūs milijoniniai sandoriai su konsultacinėmis bendrovėmis – taip vadinamoji patarėjų afera.

Trys žodžiai, sukelsiantys priešingas reakcijas

Tačiau labiau nei nesklandumai ir netesėjimai Vokietijos gynybos ministerijoje turėtų dominti kandidatės požiūris į Europą. Dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ medijų archyvuose surado U. von der Leyen pasisakymą iš 2010 metų, kai Bendriją krėtė euro krizė. „Mano tikslas – Jungtinės Europos Valstijos – pagal tokių federalinių šalių kaip Šveicarija, Vokietija ar JAV modelį,“ – sakė ji tada.

Apie „Europos Jungtines Valstijas“ U. von der Leyen svajojo 2012 metais Harvardo universitete sakytoje kalboje, – dokumentavo savaitraštis „Die Zeit“. Krikščionių demokratų politikė, pasak savaitraščio, ne sykį prisipažino norinti kitokios Europos. „Savo vaikų ir anūkų Europą įsivaizduoju ne kaip palaidą šalių, įstrigusių nacionaliniuose interesuose, sąjungą“, – sakė ji 2016 m. vasarą „Die Zeit“ duotame interviu.

Kaip tik šie trys žodžiai „Jungtinės Europos Valstijos“ galėtų sukelti labai skirtingas reakcijas: viltį arba pasipriešinimą, – svarstė šiomis dienomis „Die Zeit“. Ir pridūrė: „Tačiau dabar, kai Europos Sąjunga praranda telkiančią galią, kai britai ją beveik paliko, o rytų europiečiai vis labiau tolsta, – galbūt kaip tik dabar būtų gera turėti Komisijos pirmininkę, siekiančią „vienyti“ ir kalbančią apie nacionalinių interesų įveiką.“