Vokietijos Vakaruose tai sukėlė koalicinės vyriausybės ir kitų aukšto rango politikų pasipiktinimą, rytų vokiečiams netgi buvo diagnozuotas Stokholmo sindromas. Rytuose, priešingai, siekis pagerinti santykius su Rusija sulaukė pritarimo: savo kolegą palaikė visų Rytų Vokietijos žemių premjerai.

Pats M. Kretschmeris ekonominiame viršūnių susitikime Sankt Peterburge išsakytą savo raginimą nutraukti sankcijas Rusijai komentavo taip: su Vladimiru Putinu jis kalbėjęsis, jausdamas „didžiulį prielankumą Rusijai ir ten gyvenantiems žmonėms“. „Mes suprantam žmonių jausmus, žinom jų istoriją“, – aiškino Saksonijos lyderis.

Tai buvo nelyginant starto šūvis politologams, sociologams bei politiniams apžvalgininkams iš naujo atidžiau pažvelgti į rytų vokiečių santykį su Rusija.

Tik rinkiminis triukas ukrainiečių ir Baltijos valstybių sąskaita?

Ne visi patikėjo Saksonijos premjero žodžių nuoširdumu. Negi Rytų Vokietijos ryšiai su Rusija išties būtų tokie glaudūs? Gal čia esama kitokio išskaičiavimo? Juk rudenį Saksonijoj, Tiuringijoj ir Brandenburge vyks rinkimai į žemės parlamentą, o, kaip parodė Europos Parlamento rinkimai, daug kur buvusioje VDR stipriausia politine jėga tapo „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) – Maskvai prielanki kraštutinės dešinės partija.

Atvirai demonstruojant prielankumą Rusijai, galbūt tikimasi prisivilioti dalį AfD ir kairuoliškos partijos „Die Linke“ rinkėjų? – spėliojo ne vienas komentatorius. Vadinasi, čia reikėtų kalbėti ne apie naujai įsiplieskusią meilę Maskvai, o veikiau jau apie AfD baimę.

Deja, Rusijos tiesioginės grėsmės lauke esančių ukrainiečių, Baltijos valstybių ar Lenkijos gyventojų baimė šiems politikams tėra antraeilis dalykas, – priekaištavo komentatorius Henry Bernhardas Vokietijos radijuje.

O savaitraštis „Die Zeit“ apeliavo į Rytų Vokietijos politikų sąžinę, primindamas, kad Rusijos kare prieš Ukrainą žuvo daugiau nei 13 tūkst. žmonių – vidury Europos, kad apie 2,8 milijonus ukrainiečių tapo pabėgėliais, o 250 ukrainiečių, protestavusių prieš karą, iki šiol tebesėdi Rusijos kalėjimuose.

Michaelis Kretschmeris, Vladimiras Putinas
Foto: Sputnik / Scanpix

Rožinės praeities projekcijos ir saugių laikų ilgesys

Tačiau net jei Rytų Vokietijos politikų gerinimasis Maskvai tebūtų rinkiminė taktika, vis viena esminis klausimas lieka: kodėl rytinėje Vokietijos dalyje, dešimtmečius patyrusioje kietą okupantės Maskvos ranką, esama tiek daug Rusijai simpatizuojančių žmonių?

Prieš penkerius metus paskelbta Allensbacho viešosios nuomonės tyrimo instituto studija konstatavo: „Požiūryje į Rusiją esama aiškių skirtumų tarp rytų ir vakarų vokiečių.“ Sankcijos Rusijai nuo pat pradžių rytinėse Vokietijos žemėse buvo vertinamos daug kritiškiau nei vakarinėse.

Žinia, įtakos turėjo ir ūkinis veiksnys: sankcijos Rusijai neigiamai atsiliepė ir taip ne itin stabiliai Rytų Vokietijos ekonomikai, būta netgi firmų bankrotų. Nors apskritai eksporto į Rusiją dalis čia sumažėjo nežymiai: prieš sankcijas rytinių Vokietijos žemių eksportas į Rusiją sudarė 3,7 proc., dabar jis susitraukė daugiau nei perpus.

Tačiau komentatoriai linkę pabrėžti sociopsichologinį aspektą. „Rytų Vokietijoje paplitusios simpatijos Putino Rusijai veikiau jau yra vėlyvas Stokholmo sindromas, – pastebi dienraščio „Die Welt“ autorius Richardas Herzingeris. – Ir kuo didesnis (neretai pačių įsiteigtas) nusivylimas demokratinių Vakarų realybe, juo idealesnė daugeliui rytų vokiečių atrodo retrospektyvi projekcija, kuomet gyventa patiriant valdžios priespaudą, tačiau podraug jaučiant ir tam tikrą saugumo garantiją.“

„Net gėrimo įpročiais VDR prisitaikė prie Sovietų Sąjungos“

Dabartinį rytinių vokiečių santykį su Rusija tebeveikia VDR laikais formuota ideologija. Juk ne vieną dešimtmetį jiems diegtas pasakojimas apie Rusiją kaip vyresnįjį globiantį brolį, – net ir populiariuose televizijos serialuose, kur geranoriškas „draugas rusas“ ne sykį pagelbsti bėdon patekusiam „demokratinės respublikos“ vokiečiui.

Taip, išties, Vokietijos rytuose esama savo požiūrio į Rusiją, – dienraščiui „Süddeutsche Zeitung“ pripažino blogerė Jane Jannke, prižiūrinti sovietinio garnizono kapines Drezdene.

Pasak jos, nemaža dalis VDR piliečių buvo visai neblogai aranžavęsi su valstybe ir jos okupantais. O ir šiandien čia netrūksta „Putinui ištikimų žmonių, kuriems nepriimtina net pati okupacijos sąvoka“, – aiškino keturiasešimtmetė drezdenietė.

Per 45-erius priverstinio bendro gyvenimo metus neišvengiamai radosi bendrumų, akivaizdu ir tai, jog rusų kultūra šalies rytams tebėra artimesnė nei jos vakarams. Gyvenanat VDR, tiesiog buvo neįmanoma tą kultūrą apeiti. Rusiškos dainos, rusų menas yra tai, ką rytų vokiečiai iki šiol mėgsta.

„Net ir gėrimo įpročiais VDR prisitaikė prie Sovietų Sąjungos“, – dėstė J. Jannke. Ir apibendrino: „tiesiog dalis gyvenimo čia buvo sovietizuota“.

Maištas prieš Vakarų hegemoniją

O štai Leipcigo universiteto politologė Astrida Lorenz mano, jog demonstruodami prielankumą Rusijai, rytų vokiečiai maištauja prieš Vakarų Vokietijos hegemoniją ir drauge siekia stiprinti savąją tapatybę, – panašiai, kaip tai daro Rytų Europos šalys, maištaudamos prieš Briuselį.

Didžioji dalis rytų vokiečių norėjo Vokietijų susivienijimo, tačiau metams bėgant pasijuto besą „antrarūšiai vokiečiai“, – panašia kryptimi svarsto federalinio politinio švietimo centro vadovas Thomas Krügeris.

Dabar į pamokslavimus iš Vakarų jie reaguoja su išaugusia savimone.

Rytų Vokietijos žmonės per 30 metų skynė ne vien teigiamus susivienijimo vaisius. Užtenka pažvelgti į dramatišką demografinę šios Vokietijos dalies raidą: jaunimas masiškai patraukė į Vakarus, ištisuose regionuose miršta kaimai. Likusius čia žmones apima apleistųjų jausmas, bet ir, anot politologės A. Lorenz, – „pralaimėjusiųjų solidarumas“.

Maištingas nuostatas ypač sustiprino 2015 metų pabėgėlių krizė, kuomet „Refugees welcome“ euforijai nepasidavę rytų vokiečiai buvo išvadinti „tamsiąja Vokietija“, o „Alternatyva Vokietijai“ pasirodė besanti vienintelė partija, girdėjusi ir rezonavusi konservatyvų „tautos balsą“.

Dabar, rungdamosi su nepaprastai sustiprėjusia „Alternatyva Vokietijai“, tradicinės partijos irgi stengiasi būti „arčiau liaudies“. Priešingu atveju rudenį vyksiančiuose rinkimuose „Alternatyva Vokietijai“ gali taip sustiprėti, kad visoms likusioms partijoms, įskaitant kairuolišką „Die Linke“ (buvusius komunistus), teks sudaryti koalicinę vyriausybę. O tai konservatyviam Saksonijos premjerui M. Kretschmer taip pat nėra patraukli alternatyva.