Imigrantų iš Portugalijos vaikas Joao Micaelo, kuris tada buvo keturiolikmetis paauglys, puikiai prisimena dieną, kai į nedidelės mokyklos Šveicarijos Berno mieste 22 mokinių klasę įžengė azijietiškų bruožų berniukas, vilkintis sportinį kostiumą ir avintis „Nike“ sportinius batelius. Tai įvyko 1998 metais. Vaikai jau sėdėjo savo suoluose, kai buvo atvesdintas naujokas ir pristatytas kaip Pak Unas – diplomatų iš Šiaurės Korėjos atžala, rašo politico.com.

Šalia Joao buvo laisva vieta, taigi klasės naujokas, kurį visi vadino tiesiog Unu, prisėdo šalia. Dvylikametis buvo apkirptas vadinamuoju dubenėliu. Buvo pradėję ryškėti ir veido pokyčiai, šiandien jau virtę užtikrintu dvigubu pagurkliu.

Berniukai netrukus gana artimai susidraugavo. Juos sujungė ne tik sėdėjimas greta per pamokas, bet ir tai, kad nė vienas pernelyg nesidomėjo mokslais. Šeštoje klasėje mokiniai buvo pagal gabumus padalinti į dvi grupes, ir Unas su Joao kartu atsidūrė silpnesniųjų grupėje.

Unas labai gėdydavosi, kai mokytojas pakviesdavo atsakinėti prieš klasę – ir nebūtinai dėl to, kad nežinojo atsakymų, o dėl to, kad nelabai mokėjo jų pasakyti. Taigi, Joao jam padėdavo ruošti vokiečių kalbos namų darbus, o naujokas klasės draugui padėjo mokytis matematiką. Joao Uną prisimena kaip tylų ir ramų, tačiau ryžtingą ir gebantį įrodyti savo tiesą.

Kim Jong-unas

Tik po daugelio metų Joao ir jo klasės draugai iš Berno suprato, kas buvo tas tuometinis naujokas – o gi būsimasis Šiaurės Korėjos lyderis.

Kai 2010 metais buvo paskelbtas tėvo įpėdiniu, kai kurie analitikai vylėsi, kad Šveicarijoje praleisti paauglystės metai padės Kim Jong Unui būti atviresniu Šiaurės Korėjos lyderiu. Vogčiomis viltasi, kad jis imsis įgyvendinti taip reikalingų reformų, pakreips stalinistinio stiliaus valstybę liberalios demokratijos kryptimi, galbūt sumažės represijų. Kaip ten bebūtų, Kim Jong Uno Šveicarijoje praleistas laikas atskleidė įdomų faktą – pasirodo, jo paauglystė ir mokslai buvo netgi labai vakarietiški: tai buvo meilė krepšiniui, pamokos apie Martiną Lutherį Kingą jaunesnįjį ir Nelsoną Mandelą, spinta, pilna vardinių sportinių kostiumų (apie džinsus visgi negalėjo būti nė kalbos).
Tie šveicariški Kim Jong Uno paauglystės metai (apie kuriuos žinoma vis dar pakankamai mažai), deja, Šiaurės Korėjos lyderiui galėjo palikti priešingą nei tikėtasi pėdsaką.

Kim Jong Uno metai Šveicarijoje, kurių metu jis mokėsi tiek prašmatnioje privačioje mokykloje, tiek vėliau paprastoje vidurinėje, jo išmokė vieno labai svarbaus dalyko: jeigu jis gyventų pasaulyje už Šiaurės Korėjos ribų, jis buvo eilinis niekuo neypatingas vyrukas. Jis būtų niekas. Taigi, užuot paskatinę savo gimtinėje imtis vakarietiškų pokyčių, metai Europoje jam atvėrė akis bet kokia kaina išsaugoti sistemą, kuri jo senelį, tėvą ir jį patį pavertė dievybėmis.

Šveicarijoje praleistas laikas taip pat išryškino kai kuriuos jo interesus ir charakterio savybes, kuriomis dabar jis apibūdinamas kaip įkyriausias Jungtinių Valstijų užsienio politikos nesklandumas. Pavyzdžiui, tas pats Kim Jong Unas, kuris savo dėdę ir netikrą brolį šaltakraujiškai pasmerkė myriop, mokykloje pykdavo ant vokiškai kalbėjusių bendramokslių, nes pačiam niekaip nepavyko deramai išmokti šios sudėtingos kalbos.

Į Berną Kim Jonh Unas išvyko dar būdamas vaikas. Tai buvo 1996 metų vasarą. Šveicarijos sostinėje tuo metu jau mokėsi jo vyresnysis brolis Kim Jong Cholas. Kim Jong Unas atsidūrė vaizdelį ant šokoladinių saldainių dėžutės primenančioje aplinkoje, kuris labiau priminė ne tarptautinę sostinę, o stebuklų miestą iš pasakos.

Bernas, Šveicarija

Bernas garsėjo savo viduramžius menančiu bokšto laikrodžiu, žinomu kaip „Zytglogge“, kuris prieš maždaug 90 metų jaunajam Albertui Einsteinui padėjo sukurti reliatyvumo teoriją. A. Einsteinas, vieną 1905 metų vakarą tramvajumi važiuodamas iš darbo ėmė ir įminė erdvės ir laiko mįslę, dėl kurios suko galvą daug metų.

Tą rugpjūtį, kai Kim Jong Unas atvyko į Šveicariją, kino teatruose rodė „Neįmanomą misiją“, visi nekantriai laukė „Traukinių žymėjimo“ premjeros. Moderniausi kompiuteriai kliovėsi diskeliais ir MS-DOS operacine sistema. Tada į platųjį pasaulį iškeliavo ir Šiaurės Korėjos princas. Žinoma, tai nebuvo pirmasis jo apsilankymas užsienyje – ir anksčiau teko keliauti po Europą ir Japoniją – tačiau tai buvo pirmas kartas, kai teko išbandyti savarankiškesnį gyvenimą. Kim Jong Unas atsidūrė pas vyresnįjį brolį, gyvenusį Berno pakraštyje esančiame Liebefeldo rajone. Jis jau dvejus metus gyveno su teta iš motinos pusės Ko Yong Suk, jos vyru Ri Gang ir trimis jų vaikais.

„Gyvenome normaliame name ir buvome normali šeima. Aš jiems buvau tarsi motina. Užsukdavo jų draugai, paruošdavau jiems užkandžių. Tai buvo labai normali vaikystė, paauglystė su gimtadienio vakarėliais, dovanomis ir šveicarų vaikas, ateidavusiais pažaisti su mano giminaičiais“, – pasakoja po daugiau nei 20 metų Jungtinėse Valstijose rasta Ko Yong Suk.

Namuose jie bendravo korėjietiškai, valgė korėjietišką maistą, o berniukų bičiuliai net nenumanė, kad Imo (būtent taip ją vadino Jong Cholas ir Jong Unas) korėjiečių kalba reiškia ne mamą, o tetą.
Jiems labai patiko Europa. Labai patiko turėti pinigų. Šeimos nuotraukų albumuose daug fotografijų, kuriose – būsimasis Šiaurės Korėjos lyderis plaukioja Viduržemio jūroje Prancūzijos Rivjeroje, prabangiai pietauja Italijoje, linksminasi „Eurodisneilende“ Paryžiuje (tai nebuvo pirmasis jo vizitas šiame pramogų parke, anksčiau lankėsi su motina) ir slidinėja Šveicarijos Alpėse.

Šeima ilsėdavosi prabangiame viešbutyje Interlakene – įspūdingame kurorte visai šalia Berno, besiribojančiu su Jungfrau kalnais. Čia veikia ir garsus pramogų parkas.

Šveicarijoje Kim Jong Unas galėjo mėgautis gana normaliu gyvenimu. Prisijungė prie vyresnio brolio Tarptautinėje Berno mokykloje – privačioje ugdymo įstaigoje anglų kalba, kurią lankė diplomatų ir kitų įtakingų užsieniečių vaikai. Mokslai metams ten kainuoja daugiau nei 20 tūkst. dolerių.

Kim Jong-unas

Niekam nekildavo įtarimų, kai Kim Jong Uną, vilkintį mokyklos marškinėlius su Šveicarijos vėliava ir sostinę simbolizuojančiu lokiu, į mokyklą atveždavo asmeninis vairuotojas. Į mokyklą taip atvykdavo dauguma diplomatų atžalų.

Mokykla, kur šiandien mokosi 40 tautybių vaikai, giriasi užimanti tiesiog „idealią vietą neutralioje šalyje“. Sunku būtų ginčytis: Šveicarija, šalis garsėjanti diskretiškumu viskam (pradedant bankų sąskaitomis ir baigiant diktatorių vaikų ugdymu) buvo tiesiog idealus pasirinkimas slaptiems veikėjams iš Šiaurės Korėjos.

Kiekvieną dieną 17 val., kai baigdavosi pamokos, Kim Jong Unas patraukdavo į krepšinio aikštelę savo mokykloje ar vos už dešimtiems minučių kelio pėsčiomis – į kaimyninio Lerbermato miestelio mokyklos krepšinio aikštelę. Krepšiniui visada vilkėjo taip pat: autentiškais „Chicago Bulls“ marškinėliais su Michaelo Jordano numeriu 23, „Bulls“ šortus ir „Air Jordan“ batelius. Jo kamuolys taip pat buvo ypatingas – „Spalding“ su oficialiu NBA ženklu.

Būtent krepšinio aikštelėje išryškėjo Kim Jong Uno noras būti geriausiu. Jis galėjo būti pakankamai agresyvus ir neretai įsiveldavo į žodžių karą. Žaisdavo labai rimtai, praktiškai nesijuokdavo ir mažai kalbėdavo, visa galva būdavo paniręs į žaidimą. Kai nesisekdavo, imdavo keiktis ar net daužyti galvą į sieną.

Iš savo bazės Europoje galėjo iš arčiau susipažinti su krepšinio didžiaisiais. Kim Jong Unas lankėsi Paryžiuje, kur stebėjo parodomąsias NBA varžybas, o vėliau nusifotografavo su Toni Kukociu iš Čikagos „Bulls“ ir Kobe Bryantu iš Los Andželo „Lakers“.

Kim Jong-unas

Domėtis sportu Kim Jong Uną paskatino motina Ko Young Hui. Tiek Šiaurės Korėjos, tiek Pietų Korėjos mamos savo sūnums mėgsta sakyti: jei žaisite krepšinį, augsite didesni.

Kim Jong Unas vaikystėje buvo mažo ūgio, tėvas taip pat nebuvo aukštas – vos 160 centimetrų ūgio, o ūgio stygių bandydavo kompensuoti avėdamas batus su platforma. Nieko keisto, kad mama skatino Kim Jong Uną žaisti krepšinį, vildamasi, kad berniukas bent kiek ištįs. Jis išaugo iki 170 centimetrų, taigi, galbūt sporto triukas ir suveikė.

1998 metais po vasaros atostogų Šiaurės Korėjoje grįžęs Berną, Kim Jong Unas į privačią tarptautinę mokyklą nesugrįžo. Mokslo metus jis pradėjo savo rajono vidurinėje „Schule Liebefeld Steinhölzli“, kur visos pamokos vyko vokiečių kalba. Kam to reikėjo? O gi tam, kad niekam nereiktų aiškinti, kodėl pasikeitė jo tėvai.

Mokykla buvo šalia tos vietos, kur gyveno atvykėliai iš Šiaurės Korėjos – vos už penkių minučių pėsčiomis žemyn betono laiptais, pro prekybos centrą, kitas parduotuves ir palei žiedinę sankryžą.
XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai toje mokykloje mokėsi būsimasis Šiaurės Korėjos lyderis, ji buvo dviejų ar trijų funkcionalių pastatų kompleksas, kur iš viso devyniose klasėse mokėsi tik 200 moksleivių. Švietimo departamentui patiko turėti daug mažų mokyklų, kad nė vienam mokiniui kiekvieną rytą nereikėtų toli keliauti.

„Schule Liebefeld Steinhölzli“ Kim Jong Uno mokslai prasidėjo vadinamojoje priėmimo klasėje – ji buvo skirta vokiečių kalbos gerai nemokantiems ir ja laisvai nekalbantiems vaikams. Taigi, jis kelis mėnesius lankė pamokas vokiečių kalba, bet jos vykdavo lėčiau ir paprasčiau.

Šiaurės Korėja

Nors Joao Kim Jong Uną prisimena kaip „ambicingą, bet neagresyvų“, kaip teigiama viename taip dienos šviesos ir neišvydusiame interviu su Šveicarijos žurnalistu, kiti moksleiviai jį prisimena kaip gana nuožmų ir valdingą, o tokį grubų elgesį greičiausiai lėmė sunkumai susikalbant. Nors pamokos ir vykdavusios bendrine vokiečių kalba, už klasės ribų bendravimas vykdavęs šveicariška vokiečių kalbos versija, prisimena buvę klasės draugai. Techniškai tai dialektas, tačiau prašalaičiui ji skamba labai keistai ir sudėtingai. Kim Jong Unui tai kėlė daug sunkumų ir blogų emocijų – negalėjimas suprasti kalbos jį vedė iš proto. „Jis spirdavo kam nors į blauzdą ar spjaudydavosi“, – pamena vienas buvęs klasės draugas.

Nepaisant komunikacijos problemų, Kim Jong Unas turėjo ir daugiau bėdų. Kiti moksleiviai jį laikė keistuoliu prašalaičiu, bet ne dėl to, kad korėjietis visada vilkėdavęs tik sportinius kostiumus, o džinsų (visų laikų paauglių mėgstamiausios uniformos) šalindavęsis kaip velnias kryžiaus. Juk menkai kas žinojo, kad Šiaurės Korėjoje džinsai laikomi visų niekinamų kapitalistų simboliu.
Vienas klasės bičiulis prisimena Kim Jong Uną vilkintį „Adidas“ sportinį kostiumą su trimis baltomis juostelėmis ir avintį naujausius „Nike Air Jordan“ sportinius batelius. Kiti mokyklos vaikai apie tokią aprangą galėjo tik pasvajoti, sako dar vienas buvęs klasės draugas Nikola Kovacevic, dažnai po mokyklos žaisdavęs krepšinį su Kim Jong Unu. Tuo metu tokie sportiniai bateliai galėjo kainuoti daugiau nei 200 dolerių.

Tuo metu darytoje klasės nuotraukoje – pagal paskutinio XX amžiaus dešimtmečio madą apsirengę moksleiviai, pozuojantys po medžiu mokyklos kieme. Kim Jong Unas stovi pačiame galinės eilės centre. Jis kaip visada su sportiniu kostiumu, ant kurio rankovės didelėmis raidėmis parašyta NIKE. Jis į fotoobjektyvą žiūriu rimtai, be šypsenos.

Išsilavinimas, kurį Kim Jong Unas gavo Šveicarijoje, jam pateikė visai kitokį nei galima tikėtis Šiaurės Korėjoje pasaulio vaizdą. Kim Jong Unas užsienyje mokėsi ir apie žmogaus teises, moterų teises, demokratijos vystymąsi. Viena pamoka vadinosi „Laimė, kančia, gyvenimas, mirtis“.

Moksleiviai mokėsi apie Martiną Lutherį Kingą jaunesnįjį, Nelsoną Mandelą ir Mahatmą Gandhi. Pamokose didelis dėmesys buvo skiriamas kultūrinei įvairovei, religinėms, etninėms ir socialinėms grupėms, žmogaus teisėms, solidarumui su silpnesniais.

Sunku įsivaizduoti, ką per tokias pamokas galvodavo Kim Jong Unas. Šiaurės Korėjoje tokios teisės neegzistuoja. Gal paaugliui tai pernelyg ir nerėžė ausų – juk tuo metu jis savo gyvenime matė tik surežisuotą šalies žmonių laimės spektaklį. Galbūt Kim Jong Unas save ramino, jog jo šalies žmonėms visų tų teisių ir idealų net nereikia – juk tie žmonės jo tėvo valdomoje šalyje ir taip labai laimingi.

Kad ir kaip ten bebūtų, toje mokykloje Kim Jong Unas ilgai neužsibuvo.

Vieną dieną, maždaug per 2001 metų Velykas, vos po kelių mėnesių devintoje klasėje Kim Jong Unas Joao pareiškė, kad tėvas jam nurodęs grįžti į Šiaurės Korėją, tad jis greitai išvyks.

Paaiškinimo, kodėl viskas taip staiga, bičiulis nesulaukė.

Kiti Kim Jong Uno draugai nesulaukė nė tiek. Berniukas tiesiog vieną dieną į mokyklą nebeatėjo. Mokytojai taip pat tik gūžčiojo pečiais – jie nieko nežinojo.

Taip Pak Unas ėmė ir pradingo. Klasės draugai jo nematė gerą dešimtmetį, kol jis nepasirodė įspūdingo pastato Pchenjane balkone kartu su savo tėvu, kur buvo paskirtas Didžiuoju Įpėdiniu.