Gegužės 5-ąją iš Maskvos į Murmanską pakilęs lėktuvas, kuriame buvo 78 žmonės, įskaitant penkis įgulos narius, pranešė patyręs žaibo smūgį ir sugrįžo į Šeremetjevo oro uostą. Tupiant avariniu būdu laineris užsiliepsnojo, o dalis žmonių nespėjo ištrūkti.
Pagal tyrėjų pagrindinę versiją, apie 2 km aukštyje lėktuvui smogė žaibo iškrova ir sugedo radijo ryšys bei kitos elektroninės sistemos. Kadangi SSJ100 leidosi pilnais degalų bakais ir tūpdamas smarkiai rėžėsi į taką, nuo smūgio lūžo viena važiuoklės atrama ir užsidegė variklis.
MAK nurodė, kad nėra požymių, jog variklis būtų sugedęs skrydžio metu.
Tyrėjai nurodė palyginę bandymų nutupdyti orlaivį su išjungtu autopilotu, bet įprastu režimu veikiant automatizuotoms valdymo sistemoms, parametrus su duomenimis apie avarinį nusileidimą.
Ataskaitoje nurodoma, kad „šoninės tangažo (išilginio pokrypio) valdymo svirties judesių amplitudė buvo reikšmingai didesnė, svyruojamojo pobūdžio; tai sukėlė išilginio judėjimo parametrų reikšmingų pokyčių“.
Tyrėjai nurodė, kad „analogiški“ didelės amplitudės svyravimai taip pat būdavo stebimi kitiems „Aeroflot“ pilotams tupdant SSJ100 rankiniu režimu, neveikiant automatinėms sistemoms.
„Šie pilotavimo ypatumai analizuojami“, – nurodė MAK.
Komitetas pažymėjo, kad katastrofos ištikto „Superjet“ pilotas lėktuvo tupdymo rankiniu režimu egzaminą buvo išlaikęs nepriekaištingai.
„Kad įvertintų įgulos veiksmus per avarinį skrydį, komisija planuoja atlikti eksperimentų pilotavimo treniruoklyje“, – rašoma dokumente.
Orlaivio abiejų „juodųjų dėžių“ duomenys buvo sėkmingai nuskaityti ir iššifruoti.
Be to, komisija dar ruošiasi nuskaityti duomenis iš kai kurių orlaivio sistemų atminties blokų, bendradarbiaudama su šių sistemų projektuotojais ir gamintojais iš Vokietijos, JAV ir Prancūzijos.
MAK taip pat nurodė SSJ100 projektuotojams kartu su tyrėjais atlikti skrydžio matematinį modeliavimą, siekiant patikrinti, kiek avarinio skrydžio parametrai atitinka tipinius, taip pat nustatyti „galimų pašalinių trikdžių poveikį“.