Tačiau ne visi žino, kad ir pati JAV vos per plauką nepatyrė panašaus lygio katastrofos.

Organizacijos Atomo mokslininkų biuletenis (Bulletin of the Atomic Scientists – angl.) teigimu, JAV gynybos ministerija turi maždaug 4 000 kovinių galvučių. Nelaimingi atsitikimai naudojant ar gabenant šiuos masinio naikinimo ginklus vadinami „lūžusios strėlės“ incidentais.

JAV oficialiai pranešė apie 32 tokius incidentus, kurie paprastai nutinka gabenant ginklus iš vienos vietos į kitą. Nė vienu iš šių atvejų neįvyko didelės nelaimės, ką jau kalbėti apie Černobylio lygio katastrofą. 1961 m. du branduoliniai ginklai buvo numesti ant Goldsboro Šiaurės Karolinos valstijoje. Jų nukritimo vietą žymi istorinė paminklinė lenta, tačiau jokios lentos nėra 1980 m. incidentui atminti, kurio metu raketa „Titan II“ su termobranduoliniu užtaisu sprogo netoli miestelio Damascus Arkanzaso valstijoje.

Anksti ryte, truputį po 3 val., nedidelį Amerikos miestelį Damascus akimirksniu apšvietė akinamas blyksnis. Po kelių sekundžių miestelio namus sudrebino kurtinantis sprogimo garsas. Iš atokiau esančios branduolinių raketų šachtos tamsoje kilo didžiulis dūmų debesis. Gyventojai nė nenutuokė, kad vos už kelių kilometrų įvyko viena baisiausių branduolinių nelaimių šalies istorijoje.

Titan II tarpžemyninės balistinės raketos paleidimo bazė

Šaltasis karas tebesitęsė, ir JAV nenorėjo rizikuoti atskleisti savo slaptų tarpžemyninių balistinių raketų šachtų buvimo vietų. Nepaisant visų pastangų, didžiulis sprogimas ir masinė evakuacija sukėlė klausimų, kokia gi bomba vis dėlto buvo paslėpta taip netoli nedidelio Amerikos miestelio.

Didžiulė tarpžemyninė balistinė raketa „Titan II“ sprogo Arkanzaso raketų bazėje. Tuo metu raketoje buvo sumontuota galinga (9,5 megatonos) termobranduolinė galvutė.

Laimingo atsitiktinumo dėka galvutė nesprogo, tačiau jos ieškota maždaug dieną, kol galiausiai ji buvo rasta beveik už 200 metrų nuo raketos šachtos. Tiek bazės darbuotojų, tiek tūkstančių tolėliau buvusių žmonių laimei, branduolinės galvutės apsauginiai mechanizmai užkirto kelią kataklizminei branduolių dalijimosi reakcijai ir neleido į aplinką patekti radioaktyviosioms medžiagoms.

Projektas buvo slaptas, tačiau po incidento JAV kariuomenė buvo priversta atskleisti smulkesnės informacijos apie raketos „TItan II“ su branduoliniu užtaisu sprogimą.

Nukritusi mova sukėlė detonuoti paruoštos branduolinės raketos sprogimą

1980 m. rugsėjo 18 d. vakare, maždaug 19 val., techninės priežiūros komanda atliko einamąjį valdomosios raketos „Titan II“ remontą. 30 metrų aukščio raketa buvo laikoma paleidimo šachtoje, įrengtoje po žeme vos už 6 km nuo Damascus.

Vienas iš darbuotojų dirbo trečiame aukšte ir netyčia išmetė movą bei raktą. Jis buvo vos 20 metrų aukštyje, o mova tesvėrė 1,35 kg, tačiau kritimo metu susidariusios energijos užteko katastrofiškai pažeisti raketos šoną.

Titan II tarpžemyninės balistinės raketos paleidimo bazė

Krisdama mova atsimušė nuo šachtos sienos ir nulėkė į raketos šoną būtent toje vietoje, kur buvo įrengtas „Titan II“ pirmosios pakopos atsarginis degalų bakas. Nuo smūgio atsilupo aliuminio lydinio sluoksnis, kuris taip pat atliko ir degalų bako apsauginio gaubto vaidmenį.

Nukritusi mova pramušė „Titan II“ degalų baką, ėmė tekėti degalai.

Pro pramuštą skylę ėmė tekėti skystas kuras ir garuodamas virsti toksiškais garais. Toksiškų garų koncentracija didėjo, ir šachtoje dirbę žmonės buvo evakuoti. Netrukus po to buvo nustatytas gaisras, ir automatinė gesinimo sistema nedelsdama užpylė raketą 370 000 litrų vandens. Tačiau, nepaisant pastangų atskiesti degalus ir užgesinti liepsnas, toksiškų garų koncentracija tebedidėjo.

Praėjus šešioms su puse valandoms nuo raketos degalų bako pramušimo mova, karinės oro pajėgos atsiuntė du savo specialiai parengtus avarinius technikus, kurie turėjo pamėginti sustabdyti toksiškų garų sklidimą.

Jie norėjo įeiti per pagrindinį įėjimą, tačiau netrukus suprato, kad garų lygis – nepaprastai pavojingas, o jiems susimaišius su ore esančiu deguonimi neabejotinai atsirastų tinkamos sąlygos kataklizminiam sprogimui įvykti.

Komanda neturėjo galimybių užtaisyti skylės degalų bake, todėl buvo nuspręsta evakuotis. Darbuotojai išėjo iš šachtos 3.01 val., ir netrukus pasigirdo sprogimas. Jo metu susidaręs ugnies kamuolys pakilo beveik į 600 metrų aukštį.

Štai taip atrodo ankstesnio modelio, kuru pripildytos raketos Titan I sprogimas:

Nepavyko išvengti aukų

Jei kovinė galvutė būtų sprogusi, žuvusiųjų skaičius ir nuostoliai būtų buvę kur kas didesni. Nepaisant to, jog sprogimo metu termobranduolinė galvutė liko nepažeista, incidentas vis tiek neapsiėjo be aukų.

Karinių oro pajėgų seržantas Davidas Livingstonas kitą dieną mirė nuo cheminio plaučių uždegimo, kurį sukėlė degalų garai, o jo kolega seržantas Jeffrey’is K. Kennedy’is ir dar 20 žmonių buvo sužeisti.

Po 1980 m. „Titan II“ nelaimės, vyriausybė nebegalėjo slėpti informacijos apie vidaus branduolinę programą ir buvo priversta atlikti kruopščią šalies branduolinių kovinių galvučių, laikomų raketų šachtose, saugumo protokolų peržiūrą.

Daugelis klausinėjo, ar šis incidentas buvo pavienis, o gal jį sukėlė netinkami mokymai ir netinkama darbo praktika? Tokiu atveju problema būtų daug rimtesnė, nei nelamingas atsitikimas miestelyje Damascus. Žmonės norėjo būti tikri, kad pavojingiausi šalies ginklai nekelia grėsmės jos gyventojams.

Titan II tarpžemyninės balistinės raketos paleidimo bazė

Atsakydamas į šiuos klausimus, JAV karinių oro pajėgų vadas Hansas Markas patikino susirūpinusią visuomenę, kad šis incidentas įvyko tik dėl žmogiškos klaidos ir kad raketa „Titan II“ – visiškai patikima. Jis teigė, jog Sovietų Sąjunga ir JAV tebenaudoja skystais degalais varomas tarpkontinentines balistines raketas, todėl ši technologija vis dar buvo reikalinga.

Kas būtų nutikę sprogus atominei bombai?

Alternatyvaus scenarijaus analizės rezultatai – gerokai niūresni. Naudojant interaktyvų elektroninį žemėlapį „Nukemap“, galima pamatyti destrukcijos mastą sprogus branduolinei galvutei raketos šachtoje.

Vadovaujantis „Nukemap“ informacija, jei 9,5 megatonos bomba būtų detonavusi, žuvusiųjų skaičius būtų viršijęs 3 000. Be to, daugiau nei 9 000 žmonių būtų sužeista, o radioaktyviosios dulkės būtų pasiekusios net Atlantos miestą, esantį daugiau nei už 600 kilometrų.

Jei termobranduolinė galvutė būtų sprogusi, žala būtų sunkiai išmatuojama: