Aukšto rango šalies pareigūnai šiuo metu sprendžia klausimą dėl karo laivo nukreipimo Taivano sąsiauriu. Taip pasielgdama Vokietija prisijungtų prie JAV ir Prancūzijos, siekiančių užginčyti Pekino pretenzijas į teritoriją, kurią Vakarai laiko tarptautiniu vandens keliu.
Jei kanclerės Angelos Merkel vyriausybė ryšis šiam žingsniui, įvyks tam tikras atotrūkis nuo pirmiau vykdytos konflikto vengimo politikos. Tokiu būdu Vokietija atvirai paremtų savo sąjungininkes ir prisidėtų prie strategijos, kurią nekaringos ir pasyvios pozicijos šalininkai, be jokio abejo, prilygintų provokacijai, rašoma portale „Politico“.
Apie Vokietijos nenorą įsitraukti į bet kokius konfliktus akivaizdžiai byloja šalies jūrų pajėgų atšaukimas iš kovų zonos per Vakarų intervenciją į Libiją 2011-aisiais, protestas prieš karių dislokavimą Afganistane ir sprendimas tiesiogiai nedalyvauti atakose, nukreiptose į Sirijoje įsitvirtinusias „Islamo valstybės“ pajėgas, nors kaimyninės NATO narės – Belgija, Nyderlandai, Danija ir Prancūzija – pasielgė kitaip.
Informacija apie Vokietijos planuojamus veiksmus Taivano sąsiauryje buvo paviešinta praėjusį mėnesį. Praėjusią savaitę buvo gautas patvirtinimas, kad Gynybos ministerijoje iš tiesų diskutuojama šia tema. Visgi vienareikšmiško sprengimo, anot šaltinių, anksčiau nei vasaros pabaigoje tikėtis neverta.
Sąsiauris, apie kurį čia kalbama, – tai vandens juosta tarp Taivano ir Kinijos, kurią pastaroji laiko sava teritorine zona. Balandžio mėnesį į jį įplaukusi prancūzų fregata tuoj pat sulaukė nurodymo pasišalinti iš Kinijos karinių pajėgų struktūrų. Pekinas tada teigė davęs Paryžiui griežtą nurodymą, kad laivas plaukia sąsiauriu nelegaliai.
Kiek vėliau sąsiauriu buvo nukreipti du JAV daugiafunkciai laivai. Taip, anot tąkart pasisakiusio amerikiečių atstovo, buvo siekiama pademonstruoti JAV pritarimą laisvam ir atviram Indijos ir Ramiojo vandenynų regionui.
Dar pačioje Baracko Obamos prezidentavimo pradžioje vienu iš savo prioritetų JAV laikė deramą atsaką Kinijos karinių galių suklestėjimui. Prancūzija, savo ruožtu, naudojasi kiekviena galimybe akcentuoti savo, kaip globaliai reikšmingos, branduolinį ginklą turinčios šalies, taip pat potencialios JAV partnerės, identitetą.
Kokie galėtų būti Vokietijos motyvai? Įsitraukimas, kai kurių A. Merkel vyriausybės atstovų vertinimu, būtų net dviem atžvilgiais prasmingas, turint omeny komplikuotus Berlyno santykius su JAV prezidentu Donaldu Trumpu ir kitų šalių demonstruojamą skeptišką požiūrį į nuolatinį Vokietijos norą likti nuošaly.
Paremti JAV kaip tik dabar, kai Vašingtonas šešiems mėnesiams pristabdė grasinimą tarifais vokiškų automobilių importui, žinoma, labai pravartu. Jūrų pajėgų misija taip pat leistų pasirodyti prieš Prancūziją, ypač mėgstančią priskirti sau vienintelės tinkamai funkcionuojančios karinės jėgos ES vaidmenį ir tapusią viena aršiausių Vokietijos kritikių po A. Merkel pasipriešinimo daugumai prezidento Emmanuelio Macrono pateiktų ES reformų pasiūlymų.
Prancūzijai teko sugaišti porą metų ir išleisti 1,3 mlrd. eurų branduoliniu kuru varomo lėktuvnešio „Charles de Gaulle“ atnaujinimui. Prancūzijos pajėgų generolai apkaltino Berlyną nekovinio tipo kariuomenės toleravimu. E. Macronas asmeniškai pareiškė, kad Vokietijos plėtros modelis, lig šiol pasiteisinantis dėl netolygumų euro zonoje, gyvuos nebeilgai.
Jo atvirumas uždegė žalią šviesą kritiškai nusiteikusiems prancūzų komentatoriams. Politologas Zaki Laidi, Prancūzijos politikos mokslų universiteto „Sciences Po“ profesorius, praeitą mėnesį parašė, kad A. Merkel nepadarė visiškai nieko, kad pakeistų Vokietijos prisiimtą JAV ginamos pašalinės stebėtojos vaidmenį.
Dabar iškilo klausimas, ar vyriausybė, kurios politinės jėgos gimtojoje šalyje tolydžio slopsta, sureaguos į tokio įvaizdžio formavimą ir imsis plano pademonstruoti galią.
Ženklai, kad taip nutiks, nėra daug žadantys. Atsisveikinimo nuotaikomis dvelkianti A. Merkel kalba, pasakyta praeitą savaitę Harvardo universitete, tebuvo bandymas sukeisti laiką – grįžimas į laikus, kai Vokietija buvo neginčytina Europos lyderė, besimaudanti piniguose ir perdėto B. Obamos prielankumo spinduliuose.
Deja, tiesa ta, kad politinis Vokietijos susiskaidymas yra privedęs šalį prie nestabilumo ribos. Jos ekonominės perspektyvos taip pat gana apniukusios. A. Merkel paralyžiaus ištikta koalicija su socialdemokratais jau atsidūrė ant bedugnės krašto, nors iki kanclerės kadencijos pabaigos dar liko pora metų.
Vokietiją dalijančių plyšių gylį akivaizdžiai parodė savaitgalį atlikta apklausa. Kaip rodo nacionalinių rinkimų rezultatų prognozės, net Vokietijos žalieji pirmą kartą nuo partijos sukūrimo 1980-ųjų pradžioje gali pralenkti A. Merkel vadovaujamus krikščionis demokratus. Pastarųjų populiarumas dar niekada nebuvo toks žemas: jie vos tašku lenkia kraštutiniams dešiniesiems atstovaujančią „Alternatyvą Vokietijai“.
Kalbant apie ekonomiką, tenka pasakyti, kad sykį pasaulio švyturiu A. Merkel pavadinta Vokietija nebešviečia taip ryškiai kaip anksčiau. Vokietijos prekybos ir pramonės rūmų skelbiamos ataskaitos rodo iki 0,6 proc. šiais metais nukritusį bendrojo vidaus produkto augimą. Vilčių, kad 2020-aisiais situacija pagerės, tikrai nėra daug.
Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad kanclerės pasirinktai įpėdinei Annegret Kramp-Karrenbauer, Krikščionių demokratų partijos lyderei, nesiseka sklandžiai pasirengti būsimoms pareigoms. Kaip rodo praeitą savaitę atlikta apklausa, 70 proc. vokiečių mano, kad ji netinkama šiam postui.
Viena iš jos idėjų – simbolinis projektas – bendromis Vokietijos ir Prancūzijos pastangomis vykdoma lėktuvnešio statyba, kurios tikslas – pademonstruoti ES vaidmenį garantuojant saugumą ir taiką. Jokios išsamesnės informacijos apie šią misiją politikė, deja, nepateikė. Priversta pakomentuoti savo protežė fantazijas, NATO išlaidų tikslus atsisakanti vykdyti A. Merkel tepasakė, kad tai yra tinkama ir teisinga.
Įžūli jūrų pajėgų operacija Taivano sąsiauryje šiame kontekste atrodytų tarsi įspūdinga, be to, netikėta narsa.
Galbūt reikėtų pasidžiaugti, kad tarp Vokietijos politikų yra ir tokių, kurie pasiryžę paneigti nuostatą, esą, gimtoji jų šalis – neatsakinga, prisidėti prie bendro tikslo nelinkusi sąjungininkė.