Vienas pirmųjų į nelaimės vietą atvyko ugniagesys Vasilijus Ignatenka. Jo istorija pasakojama ir itin aukštą reitingą jau pelniusiame HBO seriale „Černobylis“.
Tačiau tikroji V. Ignatenkos ir jo žmonos Liudmilos istorija kur kas šiurpesnė, nei rodoma šiame seriale.
Kai įvyko Černobylio avarija, Vasilijui buvo 25-eri.
Sovietų valdžia pasiūlė buvusiam kariškiui Vasilijui dirbti už poros kilometrų nuo Černobylio esančioje Pripetėje, 6-oje sukarintoje ugniagesių tarnyboje.
Jis buvo vienas iš pirmųjų ugniagesių, atvykusių gesinti gaisro iš karto po sprogimo, visi ugniagesiai gavo mirtiną dozę radiacijos.
Ugniagesiams pavyko užgesinti liepsnas, išskyrus degantį grafitą reaktoriuje.
Interviu „Bradford Zone“ Vasilijų vaidinantis Adamas Nagaitis pasakojo, kad buvo sudėtinga rasti informacijos apie jo personažą, nes sovietų propaganda vaizdavo ugniagesius didvyriais, tačiau neskelbė, kas jiems atsitiko po avarijos.
Pravertė baltarusės žurnalistės Svetlanos Aleksievič knyga „Černobylio balsai“, kurioje buvo žmonos Liudmilos rašytas skyrius.
Liudmila aprašė, kaip balandžio 26-osios rytą jie ruošėsi vykti į Baltarusiją aplankyti Vasilijaus tėvų. Vyras turėjo raštišką leidimą dėl laisvos dienos nuo 4 val. ryto, bet 1.30 val. įvyko sprogimas Černobylio elektrinėje.
Liudmila ir Vasilijus susipažino 1979 m. dar būdami paaugliai, 1983 m. jie susituokė. Tuo metu, kai įvyko Černobylio avarija, Liudmila laukėsi.
Deja, praėjus dviem savaitėms po avarijos, 1986 m. gegužės 13 d. Vasilijus mirė dėl apsinuodijimo radiacija. Žmonai teko matyti skausmingą jo mirtį, tai turėjo skaudžių padarinių jos pačios ir dar negimusio kūdikio sveikatai.
Knygos skyriuje moteris rašo: „Kiekvieną dieną matydavau vis kitą žmogų. Paskutines dvi dienas ligoninėje jis spjaudė plaučių, kepenų dalis, springo savo vidaus organais. Apsivyniojusi ranką tvarsčiais traukiau visa tai jam iš burnos“.
Pasikeitė per parą
Kai moteriai pavyko patekti į Maskvos ligoninę, į kurią buvo nuskraidintas jos vyras, Liudmila suprato, kad įvyko kažkas baisaus. Per parą 25 m. amžiaus vyras neatpažįstamai pasikeitė.
Per porą savaičių kasdien lankydama vyrą ligoninėje žmona stebėjo, kaip sparčiai yra jos jauno vyro kūnas.
Pirmą kartą aplankius Vasilijų ligoninėje, gydytojai įspėjo, kad Liudmila, kuri buvo nėščia (tačiau gydytojams to nesakė – DELFI), jo neliestų.
Liudmilos Ignatenko, ugniagesio Vasilijaus Ignatenkos žmonos pasakojimą iš Svetlanos Aleksievič knygos „Černobylio balsai“ cituoja „The Guardian“:
Mes buvome jaunavedžiai. Net iki parduotuvės eidavome susikibę už rankų. Sakydavau jam: „Myliu tave.“ Bet tada dar nesupratau, kaip stipriai jį myliu. Gyvenome ugniagesių tarnybos, kurioje jis dirbo, bendrabutyje. Ten gyveno dar trys jaunos poros, mes visi dalinomės viena virtuve. Pirmam aukšte stovėjo automobiliai, raudoni ugniagesių automobiliai. Toks buvo jo darbas.
Vieną naktį išgirdau triukšmą. Pažiūrėjau pro langą. Jis mane pamatė. „Uždaryk langą ir eik miegoti. Reaktoriuje kilo gaisras. Greitai grįšiu“..
Sprogimo nemačiau, tik liepsnas.
Viskas švytėjo, visas dangus. Aukštai kilo liepsna, buvo daug dūmų. Karštis buvo siaubingas. O jis vis negrįžo. Nuo degančio bitumo, kuriuo buvo dengtas stogas, kilo dūmai. Vėliau jis sakė – atrodė, kad eini degutu.
Pirmieji į įvykio vietą atvykę ugniagesiai iš visų jėgų stengėsi užgesinti gaisrą. Spardė kojomis degantį grafitą... Jie nevilkėjo apsauginių kombinezonų. Jie išvažiavo vilkėdami marškinius trumpomis rankovėmis. Jiems niekas nepasakė.
7 val. ryte man pasakė, kad jis – ligoninėje. Nubėgau ten, bet policija jau buvo apsupusi pastatą, nieko neleido, tik greitosios pagalbos automobilius.
Policininkai šaukė: „Greitosios pagalbos automobiliai radioaktyvūs, nesiartinkite.“
Pamačiau jį. Jis buvo ištinęs, išpurtęs. Vos matėsi akys.
„Jam reikia pieno, daug pieno, – sakė draugė. – Jie kasdien turi išgerti mažiausiai tris litrus pieno.“
„Bet jis nemėgsta pieno.“
„Dabar gers.“
Daugelis gydytojų, slaugių ligoninėje, ypač sanitarai, patys susirgdavo ir mirdavo. Bet mes tada nieko nežinojome.
Tą vakarą nepatekau į ligoninę. Gydytojas išėjo ir pasakė – juos skraidins į Maskvą, turime atnešti jų drabužius. Drabužius, kuriuos vilkėjo, sudegino.
Autobusai jau nebevažinėjo, mes bėgome per miestą. Parbėgome su maišais, bet lėktuvas jau buvo išskridęs. Mus apgavo.
Tai buvo speciali radiologijos ligoninė, be leidimo į ją neįleisdavo. Daviau pinigų seselei registratūroje, ji pasakė: „Eik.“ Paskui vėl teko prašyti, maldauti. Pagaliau sėdžiu vyriausiosios radiologės kabinete. Ji paklausė: „Ar turite vaikų?“ Ką man jai atsakyti? Supratau, kad turiu slėpti nėštumą, nes man neleistų jo pamatyti. Gerai, kad esu liekna, nieko nesimato.
„Taip“, – atsakau.
„Kiek?“
Galvoju, reikia pasakyti, kad turime du. Jei pasakysiu, kad vieną, ji manęs neįleis.
„Berniuką ir mergaitę.“
„Vadinasi, daugiau nereikia. Gerai, klausykite: jo centrinė nervų sistema visiškai pažeista, kaukolė visiškai pažeista.“
Galvoju – ką gi, vadinasi, bus tarsi apsvaigęs.
„Ir paklausykite – jei pradėsite verkti, iš karto išvarysiu. Jokių apsikabinimų ar bučinių. Nė nesiartinkite prie jo. Turite pusę valandos.“
Jis taip juokingai atrodo, jam apvilkta 48 dydžio pižama, o jo dydis – 52. Rankovės per trumpos, kelnės per trumpos. Bet veidas nebeištinęs. Jiems suleido kažkokio skysčio. Jis nori mane apkabinti.
Gydytoja neleidžia. „Sėsk, sėsk, – sako ji. – Jokių apsikabinimų.“
Pačią pirmą dieną bendrabutyje mane patikrino su dozimetru. Mano drabužiai, krepšys, rankinė, batai – viskas buvo „karšta“. Ten pat viską iš manęs paėmė. Net apatinius drabužius. Paliko tik pinigus.
Jis ėmė keistis. Kiekvieną dieną matydavau vis kitą žmogų. Ant kūno ėmė ryškėti nudegimai. Ant lūpų, ant liežuvio, ant skruostų – iš pradžių žaizdos buvo nedidelės, paskui ėmė didėti. Jos ryškėjo sluoksniais – kaip nespalvotame kine... jo veido spalva... jo kūno... žydra, raudona, pilkšvai ruda. Ir visa tai – mano.
Mane išgelbėjo vienintelis dalykas – kad viskas vyko labai greitai. Nebuvo laiko galvoti, nebuvo laiko verkti. Ligoninė buvo skirta žmonėms su stipriu apsinuodijimu radiacija. Keturiolika dienų. Po keturiolikos dienų žmogus miršta.
Jis tuštindavosi 25–30 kartų per dieną su krauju ir gleivėmis. Ant rankų ir kojų ėmė trūkinėti oda. Visą kūną padengė votys. Kai pasukdavo galvą, ant pagalvės likdavo plaukų kuokštas. Bandžiau juokauti: „Patogu – nereikia šukuotis.“ Greitai jiems nuskuto plaukus.
Pasakiau seselei: „Jis miršta.“ Ji atsakė: „o ko tikėjotės? Jis gavo 1 600 rentgenų. Mirtina dozė – 400. Jūs sėdite šalia branduolinio reaktoriaus.“
Visiems mirus, ligoninę iš pagrindų atnaujino. Nuskuto sienas, išlupo parketą. Kai jis mirė, apvilko uniforma, su uniformine kepure. Batų negalėjo apauti, nes pėdos buvo ištinusios. Palaidojo basą. Mano meilę.
Paskutinėmis vyro gyvenimo dienomis Liudmila nežinojo, kokią grėsmę jis kelia jai ir jų dar negimusiam kūdikiui.
Praėjus dviem mėnesiams po vyro mirties, 23 m. Liudmilai lankant jo kapą Maskvoje prasidėjo sąrėmiai. Mergaitė Nataša (vardą jai išrinko tėvas) mirė, praėjus vos keturioms valandoms po gimimo. Mažylė mirė nuo kepenų cirozės ir įgimtos širdies ydos.
Po avarijos per kelias savaites nuo spindulinės ligos mirė 27 ugniagesiai.
Vasilijų palaidojo Maskvoje užantspauduotame cinko karste, nes kūne tebebuvo radiacijos.
Net ir šiandien tiksliai nežinoma, kiek žmonių gyvybių nusinešė Černobylis.
Eilinis patikrinimas virto tragedija
Po nepavykusio eilinio patikrinimo 4-ame Černobylio atominės elektrinės reaktoriuje prasidėjo nebevaldoma grandininė reakcija ir dėl kilusio gaisro sprogo 1 000 tonų metalo ir plieno dangtis.
Dėl degančio grafito ir sprogimo išmestų karštų radioaktyvių medžiagų kilo daug gaisrų. Per pirmuosius mėnesius po sprogimo žuvo 31 žmogus, gaisrą gesinę ugniagesiai gavo mirtiną radiacijos dozę, per kelias dienas po avarijos ligoninėse dėl stiprios spindulinės ligos atsidūrė daugiau nei 200 žmonių.
Sovietų valdžia vilkino gyventojų evakavimą, nes nenorėjo viešinti incidento baisumo. Galiausiai iš artimiausių regionų Ukrainoje ir Baltarusijoje evakavo apie 100 000 žmonių.
Praėjus savaitei po incidento tūkstančiai neapmokytų, netinkamai apsaugotų vyrų buvo siunčiami likviduoti avarijos padarinių. Iš sraigtasparnių mėtė smėlio maišus ant degančio reaktoriaus (dabar ekspertai mano, kad tai veikiau padarė žalos, nei buvo naudinga). Pagaliau užgesinus gaisrą, vyrai lipo ant stogo valyti radioaktyvių nuolaužų.
Dėl radiacijos nustodavo veikti prietaisai, o vyrų po kelių savaičių darbo laukė skausmingos mirtys.
Tiesa, jei ne šios pastangos, nelaimės padariniai būtų buvę dar baisesni. Tuometinio Leningrado inžinieriai sukūrė apsauginį gaubtą, jį uždėjo pasitelkę robotus ir sraigtasparnius, todėl yra plyšių. Dabar žinoma, kad 4-ame reaktoriuje, po švino ir metalo gaubtu tebėra apie 20 tonų radioaktyvių medžiagų. Niekas nežino, kokios reakcijos ten vyksta.
Kaimyninei Baltarusijai su 10 mln. gyventojų atominis sprogimas buvo nacionalinė nelaimė – 70 proc. po avarijos išsiskyrusių radionuklidų nukrito į Baltarusiją. Po Černobylio avarijos šalyje neliko 485 kaimų ir gyvenviečių, iš jų 70 užkasė vadinamųjų likviduotojų komandos.
Aplink vadinamąją zoną yra nuolatinis nedidelis radiacijos lygis, todėl kasmet daugėja sergančių vėžiu, neurologinėmis ligomis, turinčių genetinių mutacijų žmonių.