35 metų fizioterapeutė nusprendė visą dieną skirti sau, tad išsileido į trijų mylių (4,6 kilometro) žygį pėsčiomis miškais.

„Iš tikrųjų, nežinau, kas nutiko, – sakė ji antradienio, gegužes 28-osios, rytą, kai vis dar sėdėdama neįgaliųjų vežimėlyje, kalbėjo su žurnalistais. – Viskas, ką galiu pasakyti, tai... kad turiu stiprų vidinį valdymo jausmą, kad ir kaip jį pavadintume – balsu, dvasia, visi tai vadina skirtingai. Mano širdis man sakė, eiti šiuo keliu, sukti į kairę, sukti į dešinę. Tai buvo taip stipru.“

A. Eller teigimu, vidinis jausmas jau nebuvo toks stiprus, kai po meditacijos ji norėjo sugrįžti į savo automobilį. Ji pabandė eiti vienu keliu, tačiau jis nevedė prie mašinos. Tada pamėgino kitą – vėl nepasisekė. Tada trečią. Tuomet jai atėjo suvokimas, kad vaikšto ne žmonėms skirtais keliais. Tai buvo šernų takas.

„Tuomet aš neturėjau kito pasirinkimo, nes viskas atrodė vienodai. Pasakiau: „Vienintelis dalykas, ką turiu – savo valios stiprybę. Neturiu kompaso. Neturiu mobiliojo telefono, – sakė ji. – Taigi, dvasia, ar kad ir kam tu nori melstis, aš pasakiau: „Dabar man reikia tavo pagalbos“.

Moteris pasakoja klausiusi savo vidinio balso, tačiau jis nuvedė ją ne prie automobilio, o į penkių mylių (8 kilometrų) kelionę, kurią ji pavadino „dvasinės įkrovos“ stovykla.

Septyniolika dienų miškuose

Galiausiai A. Eller miškuose praleido septyniolika dienų. Iš pradžių vis dar bandė rasti savo automobilį, o vėliau paprasčiausiai siekė išlikti gyva ir atkreipti sraigtasparniais skraidančių gelbėtojų dėmesį.

Moteris dvi dienas praleido Maui ligoninėje, kur buvo gydomi stiprūs saulės nudegimai, išnarintas kelis ir kulkšnies problemos, o pirmadienį, gegužės 27 dieną, ji buvo išleista į namus. Fizioterapeutė tikisi po dviejų savaičių sugrįžti į darbą.

A. Eller mano, kad vienumoje miškuose praleistos dienos, kai gyvybę palaikė tik rastos uogos ir upelio vanduo, yra kažko didingesnio dalis, kažko, kas keičia jos gyvenimą nuo tada, kai prieš ketverius metus persikėlė gyventi į Maui salą.

Tai išmokė fizioterapeutę, dažnai padedančią žmonėms atsikratyti stiprių skausmų, ką reiškia būti paciento kailyje. A. Eller, kuri dar yra ir jogos mokytoja, sakė, jog negalima pasiduoti ir pasijausti auka.

„Tai nėra tavo bausmė. Tai tavo lemtis. Tai tavo kelionė. Tai dalis tavo kelio“, – samprotavo ji.

Pasak moters, galiausiai ji suvokė, kad tai bus virtinė skausmingų pastangų, tačiau ji pasirinko gyvenimą. A. Eller ėmė ieškoti daiktų, iš kurių galėtų sudėlioti SOS.

Taip pat ji kabino drabužius ten, kur jie galėtų būti matomi iš oro. Tačiau sraigtasparniai vis tiek praskrisdavo, nes jos nematė, nors, pasak moters, visiškai arti jos buvo mažiausiai dvi dešimtis kartų.

Vis dėlto, penktadienio, gegužės 24-osios, vakarą ją pastebėjo apylinkes apžiūrėti išskridęs sraigtasparnis. A. Eller tuo metu sėdėjo ant uolos, kai praskrido dar vienas sraigtasparnis. Ji pamatė, kad kažkas į ją rodo.

„Tiesiog kritau ant žemės ir pradėjau rėkauti“, – pasakoja pasiklydėlė.

Dabar, turėdama omenyje tai, kas nutiko, A. Eller pripažįsta, kad nors ir nekenčia mobiliųjų telefonų, jai derėjo su savimi į mišką pasiimti savąjį. Taip pat kitą kartą ji pasiims ir butelį vandens. Vis dėlto, moteris juokiasi, tas kitas kartas šiuose miškuose bus tikrai negreitai.