1996 m. dvi šalys pasirašė sąjunginį susitarimą dėl federacinio tipo valstybės sukūrimo ir ilgalaikio Baltarusijos lojalumo Rusijai. Jei tai būtų buvę realizuota ir ekonomikos būtų buvusios pilnai integruotos, rezultatas būtų išsiplėtusi „Rusija Plius“.
V. Putinas būtų galėjęs tapti naujosios struktūros vadovu ir jam nebereikėtų išsinešti savo daiktų iš biuro Kremliuje.
Šio scenarijaus problema ta, kad Baltarusiją jau valdo kitas žmogus, kuris lygiai taip pat siekia išlikti savo poste: Aleksandras Lukašenka, kuris kartais yra vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi.
„Tam, kad V. Putinas patenkintų savo ambicijas tapti amžinuoju tautos tėvu, A. Lukašenkai tektų išsijudinti iš savo vietos. Normaliomis aplinkybėmis tai galima būtų vertinti kaip devyniolikto amžiaus dviejų nemėgstamų autoritarinių valdovų ginčą, kuris galiausiai bus išspręstas daugiau naftos ir tankų bei didžiausią tarptautinę įtaką turinčios šalies naudai. Kitaip tariant, kaip politinį konfliktą, kuris akivaizdžiai linksta Kremliaus naudai. Statistika akivaizdi – Rusijos ginkluotosiose pajėgose yra 900 tūkst. aktyvių narių. Baltarusijos – 45 tūkst. 350 narių“, – rašo R. Boyesas.
„Europos pasienio rajonai neramūs, ir Baltarusija, jei jai būtų vadovaujama išmintingiau, galėtų tiesiog išvengti kibių V. Putino gniaužtų, – mano autorius. (...) Prievartos Donbase kurstymas paskatins dar vieną Vakarų sankcijų raundą. Siekis perkrauti Kremliaus ir D. Trumpo administracijos santykius gali atsidurti aklavietėje. Tai taip pat gali pastūmėti A. Lukašenką atsigręžti Vakarų ar netgi Kinijos pusėn ieškant stabilesnių partnerystės santykių.“
Baltarusius labiausiai žemina gyvenimas ekonomikoje, kurios verslo modelis beveik visiškai pagrįstas Rusijos subsidijomis. Rusijos žaliavos įvežamos į Baltarusiją, šalyje yra perdirbamos, o po to parduodamos Vakarų rinkose. Maskva nori apmokestinti naftą, kurią eksportuoja savo kaimynei. A. Lukašenka protestuoja, sakydamas, kad su artimiausia Maskvos sąjungininke reikia elgtis visai ne taip.
„Kremliaus atsakymas: spartinkite dviejų šalių integraciją įsteigdami bendrą pasienio tarnybą, bendrą valiutą, apjungdami teismų sistemą ir priimdami bendrą konstituciją.
(...) Žaiskite komandoje, ir mes galėtume už savo naftą imti vidines kainas. Kitaip tariant, atiduokite savo suvereniteto dalis, įneškite savo indėlį į V. Putino pensijų planą ir mes toliau jus palaikysime. A. Lukašenka neklysta manydamas, kad toks pasiūlymas primena Dono Korleonės stilių“, – rašoma straipsnyje.
Kur link visa tai veda? Greičiausiai, ne link įsiveržimo į teritoriją, kaip Ukrainoje, nors NATO kariai vykdė karinius mokymus, imituodami tokį galimą scenarijų. Rusija ir toliau spaus A. Lukašenką, kad šis sutiktų greitai suvienyti šalis. Jai reikia ne tik atsakymo į klausimą, kaip pratęsti V. Putino valdymą, bet ir kaip kuo įtikinamiau išplėsti Rusijos valdžią ES ir NATO sienų link.
R. Boyeso teigimu, nėra prasmės raginti A. Lukašenką stoti į ES ir NATO. Bet jei Maskva ir toliau bandys įvaryti jį į kampą, jis gali mėginti prašyti TVF kredito. O šio kredito išdavimas atitinkamai priklausys nuo nuodugnių ekonominių reformų. Jis gali būti suinteresuotas gauti Europos finansavimą, tačiau tada tektų surengti skaidrius rinkimus, nusileisti pilietinei visuomenei ir panaikinti mirties bausmę.
„Pamažu mes galime padėti autokratijai kvėpuoti laisviau ir parodyti V. Putinui, kad jis negali su buvusiomis sovietinėmis respublikomis elgtis kaip su savo asmenine žaidimų aikštele“, – reziumuoja autorius.