Senoji imperija griuvo, prieš Rusiją atsivėrė naujas rytojus, naujos galimybės ir nauji iššūkiai. Šalis be jokios demokratijos tradicijos staiga stačia galva nėrė į demokratiją. Valstybė be privačios rinkos visu greičiu ėmėsi statyti kapitalizmą.
Šie milžiniški iššūkiai galbūt ir būtų buvę įveikiami, jeigu jų būtų siekta koordinuotai ir nuosekliai, įtraukiant visas visuomenės grupes. Galbūt. Tačiau reformacija neįvyko. Vietoje to Rusija išgyveno bergždžio chaoso ir visiško nebaudžiamumo dešimtmetį, palaidojusį bet kokias demokratijos viltis.
Amžiaus apiplėšimas
Lietuviai puikiai pamena chaotiškus 90-uosius. Infliacijos šuoliai ir nuvertėjusios santaupos, chaotiškas privatizavimas ir kriminalinio pasaulio siautėjimas daug kam neišdildomai įsirėžęs į atmintį. Tačiau Rusijoje šie reiškiniai įgavo protu sunkiai suvokiamą mastą.
Per dvejų metų laikotarpį net 15 tūkstančių atskirų bendrovių perėjo iš valstybės į privačias rankas. Tokio masto transformacijai pasiruošti neužtektų ilgo ir kruopštaus planavimo, tačiau ji buvo atlikta žaibiškai, nuosekliai žlungančios ekonomikos sąlygomis. Per visą dešimtmetį tik du kartus (1997 m. ir 1999 m.) Rusija galėjo pasigirti teigiamu BVP prieaugiu, o realus BVP susitraukė beveik tris kartus.