Šių metų balandį aljansas gana ramiai pažymėjo šį įvykį – kaip ir savo 70-ąją sukaktį, – užsienio reikalų ministrų susitikime Vašingtone, o ne pasaulio valstybių vadovų susibūrime, kokio jis, atrodytų, tokia proga nusipelnytų.
Ir tai ne atsitiktinumas, atsižvelgus į beveik abejonių nekeliantį faktą, jog JAV prezidentas Donaldas Trumpas būtų apkartinęs bet kokį NATO viršūnių susitikimą, jei tik būtų dalyvavęs. Tai kelia ir apgailestavimą, nes NATO plėtra yra laikoma viena iš didžiausių JAV užsienio politikos pasiekimų laikotarpiu po Šaltojo karo.
Tai ne visuotinai įprasta išmintis. JAV užsienio politikos kritikai, ypač tie, kurie kilę iš „realistinės“ tarptautinių santykių mokyklos, vadina NATO plėtrą lemtinga, net tragiška klaida. NATO prarado savo tikslą, pasibaigus Šaltajam karui, tvirtina jie; jis turėjo būti išformuotas arba, geriausiu atveju, pristabdytas. Bet užuot priėmęs tokius sprendimus, jis stabiliai plėtėsi į Rytus, prigriebdamas buvusias Varšuvos pakto nares-valstybes ir galiausiai buvusias Sovietų Sąjungos respublikas –Estiją, Latviją bei Lietuvą.
Neva tokia agresyvi politika galiausiai išsėmė Rusijos kantrybę, pakurstydama Maskvos karus prieš Gruziją ir Ukrainą ir sukeldama naują konfrontaciją tarp Kremliaus ir Vakarų. Pavyzdžiui, 2014 metais Čikagos universiteto profesorius Johnas J. Mearsheimeris, kalbėdamas apie NATO plėtrą, pareiškė, kad „Vakarai kalti dėl Rusijos sprendimo aneksuoti Krymą“.
Vis dėlto 2014-ųjų J.J. Mearsheimeris verčiau būtų geriau „susipažinęs“ su 1990-ųjų J.J. Mearsheimeriu. Tais metais jis parašė labai populiarią, plačiai skaitomą apybraižą, kurioje prognozuota, jog Europa po Šaltojo karo taps anarchistiniu košmaru. Rusija ir Vokietija aršiai konkuruos viena su kita dėl įtakos. Šalys dalyvaus ginklavimosi varžybose; sparčiai plis branduolinių ginklų platinimas. Šaltasis karas buvęs savotiškas „poilsis“ nuo istorijos, teigė J.J. Mearsheimeris. Anot jo, tam konfliktui pasibaigus, žemynas bus panardintas atgal į savo žiaurią praeitį.
Žinoma, to neįvyko. Net atsižvelgus į Balkanų pilietinius karus dešimtajame dešimtmetyje ir ne per seniausią Rusijos agresiją, Europa pasiekė didelių pasiekimų kelyje demokratijos bei stabilumo link, į priekį, ne atgal, ir NATO plėtra buvo viena iš svarbių to priežasčių.
Pirmiausia, NATO plėtra išlaikė Ameriką Europoje. Kai Šaltasis karas pasibaigė, daugelis apžvalgininkų prognozavo, kad Jungtinės Valstijos pasitrauks, kaip kad pasielgė po Pirmojo pasaulinio karo. Vis dėlto NATO plėtra suteikė aljansui naują tikslą. Jungtinės Valstijos šįkart neatsitraukė kitoje vandenyno pusėje, po karo palikdama sumaištį ir pykčiu kunkuliuojančius ginčus. Ji iš naujo įsipareigojo atlikti stabilizuojantį vaidmenį ne tik Vakarų Europoje, bet visame žemyne.
Antra, NATO plėtra toliau sprendė Vokietijos problemą.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje tvyrojo didžiulė baimė, jog suvienytoji ir nepriklausoma Vokietija, nebesupama iš vienos pusės NATO, iš kitos - Varšuvos pakto, grįš prie savo agresyvių veiksmų modelio. Ir Jungtinės Valstijos užtikrino, kad ji lieka glaudžiai susisaisčiusi su NATO, apsupta valstybių-sąjungininkių ir visiškai nuramdyta. Kai šiandien JAV pareigūnai skundžiasi, kad Vokietija tapo pernelyg demilitarizuota, kad ji elgiasi nepakankamai kategoriškai, reiktų suprasti, kad ši misija puikiausiai pavyko.
Trečia, NATO plėtra neprileido demonų Rytų Europoje. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje nuogąstavimas dėl nemalonumų Rytų Europoje buvo gana pagrįstas. Etninė įtampa augo. Netrūko darbais neapkrautų mokslininkų, kurie būtų galėję padėti Lenkijai ar kitoms pažeidžiamoms valstybėms sukonstruoti bombą.
Bet NATO apgaubė saugumo skraiste buvusias Varšuvos pakto šalis, įpareigodama jas pripažinti tuo metu galiojusias savo sienas, suteikdama jiems apsaugą, leidžiančią jiems atsisakyti branduolinių ginklų, ir sukurdama atgauto pasitikėjimo klimatą, kurio sąlygomis galėtų būtų vykdomos demokratinės bei ekonominės reformos. Atsinaujinęs NATO netgi užtikrino stabilumą už savo paties sienų ir įsikišo, siekdamas sustabdyti etninius valymus buvusioje Jugoslavijoje.
Galiausiai NATO plėtra buvo svarbiausias apsidraudimas nuo Rusijos reformų bei integracijos nesėkmės. JAV pareigūnai siekė išsiugdyti tokią demokratinę Rusiją, kuri prisijungtų prie Vakarų ir taikiai sugyventų su savo kaimynėmis. Štai kodėl jie nėrėsi ši kailio per visą dešimtąjį dešimtmetį, kad prezidentu Borisu Jelcinu būtų patikėta.
Vis dėlto Vašingtonas turėjo įvertinti rizikas bei pavojus, kurių galėjo iškilti, jeigu liberalizacijos procesas nepasisektų ir išnirtų daug agresyvesnė Rusija. Būtent taip galiausiai ir nutiko – tačiau pastaraisiais metais NATO plėtra nustūmė skiriamąją liniją tarp Maskvos bei Vakarų gerokai į rytus, ir kadangi Rusiją supa nemažai kaimynių, saugumo garantijos, kurios vis dar joms padeda, pristabdo Kremlių. V. Putino Rusija įsibrovė į dvi valstybes – Ukrainą ir Gruziją, - kurios nėra NATO narės. Ji daro spaudimą bet kuriai aljansui priklausančiai šaliai ir jas gąsdina, - nors ir susilaiko nuo invazijos.
Komentuojant nuskambėjusią kritiką, esą būtent NATO plėtra išprovokavo rusiškąjį revizionizmą, reiktų pasakyti, kad toks argumentas ir liko nepagrįstas. Taip, aljanso plėtra supykdė Rusijos pareigūnus, tiek per B. Jelcino vadovaujamą laikotarpį, tiek per V. Putino erą. Kritusiai supergaliai tokia plėtra buvo neabejotinai žeminanti. Tačiau mintis, kad NATO plėtra sukėlė Rusijos agresiją, paremta numanomu hipotetiniu argumentu, neva jei ne NATO plėtra, Rusijos veiksmai nebūtų tokie despotiški su ja besiribojančių šalių atžvilgiu. Tiesiog nėra jokių faktų iš Rusijos istorijos, - kaip ir faktų, susijusių su Rusijos prezidento Vladimiro Putino asmenybe, kurie pagrįstų tokį argumentą.
NATO plėtros procesas niekada nebuvo tobulas. Aljansas priėmė naujas nares rimtai nesusimąstydama, kaip ji praktiškai apgintų Lenkiją ar Baltijos valstybes nuo atsigaunančios Rusijos. Vyksta pagrįsti debatai dėl to, ar siekis įtraukti Ukrainą ir Gruziją į aljansą, nėra pernelyg drąsus žingsnis; tikra tiesa, viešas aljanso paskelbimas 2008 metais, esą šios šalys kada nors – bet ne artimiausiu metu, - prisijungs prie NATO, supykdė V. Putiną, bet to nepakako, kad jį atgrasytų. Ir šiuo metu kyla abejonių dėl tam tikros NATO plėtros, tam įtakos turi atgyjantis nepakantumas Rytų Europoje ir saugumo problemos, kurių vėl kelia Rusija.
Tačiau apskritai NATO plėtra buvo įsidėmėtinai sėkminga, padėjusi išsivaduoti žemynui nuo nemalonios praeities, kurią, priešingu atveju, žemynas būtų pasmerktas atkartoti. Apmaudu, kad sklindanti grėsmė, keliama prezidento, kuris pats yra aklas aljanso pasiekimams, šiandien neleidžia mums daug aiškiau atpažinti ir pripažinti šiuos rezultatus.
