Rafaela Dancygier, Naoki Egami ir Amaney Jamal iš Prinstono universiteto bei Ramona Rischke iš Humbolto universiteto Berlyne paskelbė straipsnį, kuriame susiejo Vokietijos neapykantos nusikaltimų statistiką su šalies poravimosi rinka.

Tyrėjai nustatė, kad neapykantos nusikaltimų paplitimas didesnis savivaldybėse, kuriose santykinai trūksta moterų, ir ypač tose, kuriose egzistuoja perteklius mažai uždirbančių vyrų, susiduriančių su žiauriausia konkurencija dėl moterų. (Kaip ir visur kitur, Vokietijoje moterys renkasi vyrus iš tos socialinės grupės, kuriai priklauso pačios, o jei pasiseka – iš aukštesnės.)

Intuicija kužda, kad tokia koreliacija klaidinga. Vyrai iš prigimties labiau linkę į smurtą nei moterys, todėl tose vietovėse, kur vyrų skaičius viršija moterų, apskritai turėtų būti daugiau smurto, taigi ir daugiau neapykantos nusikaltimų.

Be to, vietovės, kuriose vyrai uždirba mažai, paprastai būna niūrūs pramoniniai regionai, kur imigrantai gali būti nepageidaujami konkurentai kovojant dėl darbo, pigaus būsto, socialinės paramos ir kitų ribotų išteklių, tarp kurių moterys nebūtinai yra svarbiausios.

Galiausiai, moterys turėtų būti suinteresuotos rinktis sėkmingesnį partnerį, tad vargu, ar neturtingi, dažnai bedarbiai, vietos kalba sunkiai susikalbantys pabėgėliai galėtų kelti reikšmingą konkurenciją vietiniams vyrams.

Tačiau nereikėtų atmesti straipsnio vien dėl šių priežasčių.

Intuicija, kuždėdama apie dažnesnius nusikaltimus vietovėse, kur egzistuoja vyrų perteklius, kužda neteisingai. 2016 m. Jutos universiteto atliktas tyrimas atskleidė, kad smurto ir nusikalstamumo rodikliai aukštesni kaip tik ten, kur vyrai sudaro mažumą. Tokiose vietovėse vyrai būna mažiau linkę susituokti ir nurimti: jie būna išlepinti moterų dėmesio, todėl labiau linkę į nederamą elgesį.

Be to, R. Dancygier su bendradarbiais labai atidžiai kontroliavo kitus neapykantą kurstančius veiksnius, tokius kaip suvokiama konkurencija dėl darbo ir socialinės paramos. Statistiškai santykis tarp išaugusios konkurencijos dėl moterų ir neapykantos nusikaltimų vis tiek išliko reikšmingas.
Tyrimas atskleidė, kad smurto ir nusikalstamumo rodikliai aukštesni kaip tik ten, kur vyrai sudaro mažumą. Tokiose vietovėse vyrai būna mažiau linkę susituokti ir nurimti: jie būna išlepinti moterų dėmesio, todėl labiau linkę į nederamą elgesį.
L. Beršidskis

Šalia „Amadeu Antonio Foundation“ ir „Pro Asyl“ sukauptos neapykantos nusikaltimų statistikos – duomenų rinkinio, papildančio oficialius Vokietijos policijos duomenis žiniasklaidos ir ne pelno organizacijų teikiama informacija – tyrėjai atliko nepriklausomą lauko tyrimą su 3000 respondentų.

Tyrimas patvirtino, kad tose vietovėse, kuriose egzistuoja vyrų perteklius, ypač tų, kurie uždirba mažai, vyriškos lyties respondentai iš tiesų buvo labiausiai susirūpinę dėl konkurencijos su imigrantais dėl vietinių moterų. O tie, kurie išreiškė didžiausią susirūpinimą šiuo klausimu, taip pat labiausiai palaikė smurtą kaip paskutinę išeitį, siekiant atsikratyti nepageidaujamų imigrantų.

Nors daugiau kaip 1 milijonas prieglobsčio prašytojų, apsigyvenusių Vokietijoje nuo 2015 m., yra labai neturtingi ir vis dar prastai integruoti, galima suprasti, kodėl vokiečiai juos suvokia kaip konkurentus.

Daugelį metų mokyti laikytis modernesnio požiūrio į moteris ir romantiką, kai kurie iš jų, ypač tie, kurie stovi ant žemiausių socialinių laiptelių, baiminasi, kad vokiečių moterys palankiau reaguos į tradiciškesnį maskulinizmą, būdingą Artimųjų Rytų gyventojams. O tai savo ruožtu gali paskatinti smurtinio elgesio proveržius. R. Dancygier ir bendradarbiai rašo:

Situacijose, kuriose pastebima sutrikusi rinkos pusiausvyra (pvz., dėl vyrų perviršio), šios galimybės yra apribotos, ypatingai tiems vyrams, kurie stovi ant žemiausių socialinių ir ekonominių kopėčių laiptelių. Tokiu atveju vienas iš būdų išreikšti vyriškumą gali būti įsitraukimas į smurtą prieš migrantus, ypač tiems vyrams, kuriems pabėgėliai kelia grėsmę, nes jų numanomas „primityvusis vyriškumas“ esą daro juos ypač patrauklius vietinėms moterims.

Vokietijoje netrūksta anekdotinių patvirtinimų šioms tyrėjų išvadoms. Pavyzdžiui, R. Dancygier su bendradarbiais mini nesveiką atmosferą, kurioje dirba vadinamieji „flirto treneriai“, bandantys mokyti naujuosius imigrantus iš Artimųjų Rytų ir Afrikos veiksmingesnių ir socialiai tinkamų sąveikos su vokiečių moterimis taisyklių. Kai kurie iš šių trenerių buvo priversti samdyti privačią apsaugą arba prašyti policijos apsaugos, sulaukę grasinimų iš dešiniojo sparno atstovų.

Dešiniojo sparno internetinės svetainės ir socialinės žiniasklaidos paskyros kupinos nuogąstavimų dėl to, kad „migrantai pasiglemš mūsų moteris“. Paprastai tai pateikiama kaip susirūpinimas dėl moterų saugumo, atsižvelgiant į tam tikrus įvykius, tokius kaip 2015 m. gruodžio 31 d. netoli Kelno centrinės stoties įvykę masiniai išpuoliai prieš moteris.
Daugelį metų mokyti laikytis modernesnio požiūrio į moteris ir romantiką, kai kurie vokiečiai, ypač tie, kurie stovi ant žemiausių socialinių laiptelių, baiminasi, kad vokiečių moterys palankiau reaguos į tradiciškesnį maskulinizmą, būdingą Artimųjų Rytų gyventojams.
L. Beršidskis

Tačiau R. Dancygier ir bendradarbiai nurodo, kad tai veikiau nenuoširdus konkurencijos racionalizavimas: „Dešiniųjų ekstremistų požiūris į moteris paprastai gana mizoginiškas, o smurtas prieš moteris jiems nekelia problemų. Kiek teko pastebėti, kai dešinieji radikalai pradeda imigrantus vyrus vadinti seksualiniais persekiotojais, jie mėgsta mėtytis savininkiškais pareiškimais apie „savo“ moteris.“

Jei R. Dancygier teorija yra teisinga, tai, žinoma, nereiškia, kad nebegalioja kitos smurto prieš imigrantus priežastys. Vokietijoje, kaip ir kitose šalyse, vietovės, kuriose vyrų gerokai daugiau nei moterų, paprastai būna kaimiškos ir nuskurdusios: moterys dažniau negu vyrai persikelia iš tokių vietovių į miestus.

Tokios bendruomenės dažnai būna uždaros, netgi priešiškos pašaliniams asmenims, ir imigrantai iš nevakarietiškų kultūrų jose išsiskiria labiau nei didmiesčiuose. Ką jau kalbėti apie ekonominius veiksnius, neapykantą skleidžiančių socialinių tinklų paplitimą ir istorinį radikalių dešiniųjų jėgų stiprumą.

Bet jei R. Dancygier su bendradarbiais yra teisūs, tai meta iššūkį dažnai reiškiamam požiūriui (kurio iš esmės laikausi ir aš), kad dauguma imigracijos problemų gali būti išspręstos stipriais ir protingais integracijos veiksmais. Naujų imigrantų integracija neišsprendžia konkuravimo dėl moterų problemos – maža to, gali ją dar pabloginti.

Jei poravimosi varžybų aspektas iš tiesų svarbus, Vokietijos institucijos padarė klaidą, išsiųsdamos imigrantus į šalies skurdžiausius provincijos rajonus, dažniausiai tuos, kuriuose atvykėlius buvo galima iš karto apgyvendinti tuščiuose pastatuose.

Būtų buvę brangiau, bet protingiau, apgyvendinti juos ten, kur vyrų ir moterų santykis daugmaž lygus. Ši klaida ilgainiui gali išsispręsti savaime, kai vis daugiau prieglobsčio ieškotojų pramoks vokiečių kalbos ir ieškos laimės didžiuosiuose miestuose – tačiau iki tol tai kels įtampą santykinai skurdžiuose Vokietijos pokomunistiniuose rytuose ir mažuose vakarų miesteliuose.

Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.