Islamistų grupuotei ISIS (ISIS yra arabiškas „Islamo valstybės“ akronimas) prisiėmus atsakomybę dėl mirtininkų sprogdintojų atakų bažnyčiose, viešbučiuose ir kitose vietose, nėra jokių abejonių, kad jų geografinių pozicijų praradimas Sirijoje ir Irake nebuvo joks mirtinas smūgis sukilėliams ar jų kruvinam islamo interpretavimui.

Kad suprasčiau, ko galima tikėtis iš „ISIS 2.0“, kalbėjausi su žmogumi, kuris kaip niekas kitas daug žino apie „ISIS 1.0“, Graeme‘u Woodu, knygos „The Way of the Strangers: Encounters with the Islamic State“ autoriumi. G. Woodas, kuris taip pat yra amerikiečių žurnalo „The Atlantic“ straipsnių autorius bei Jeilio universiteto dėstytojas, ne vienus metus yra skyręs pokalbiams su ISIS užverbuotais naujokais bei jų šeimomis apie tai, kas konkrečiai sugundo įsilieti į gretas grupės, kuri smurtauja bei plėšikauja po visą Artimųjų Rytų regioną. Čia pateikiame jums šiek tiek suredaguotą mūsų pokalbio ištrauką:

Tobinas Harshaw: Pradėkim nuo poros pastarųjų įvykių, prieš susidarydami bendrą paveikslą. Pirmiausia „Islamo valstybė“ prisiima atsakomybę už bombardavimus Šri Lankoje per Velykas. Antra, buvo paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame tariamai kalba „Islamo valstybės“ lyderis Abu Bakras al Baghdadis. Kokias išvadas galėtume padaryti iš šių dviejų faktų?

Graeme‘as Woodas: Faktiškai turime daugiau nei šiuos du faktus. Tą pačią dieną, kai buvo įvykdyti išpuoliai Šri Lankoje, Rijade, Saudo Arabijoje buvo surengta mažesnį dėmesį pritraukusi ataka, nesukėlusi tokios pragaišties ir nenusinešusi tiek daug gyvybių.

TH: Aš pragyvenu iš to, o naujieną apie šį išpuolį praleidau.

GW: Toji ataka, kaip ir Šri Lankoje, buvo ISIS įvykdytas išpuolis. ISIS grupuotei toji savaitė buvo ypatinga, ji darė didelį spaudimą įvairiais frontais, ir šie išpuoliai rodo, kad ISIS koordinuotomis pastangomis mėgina žūtbūt per nauja įsirėžti į pasaulio sąmonę.

O atsakydami į klausimą, ar įrašas su A. B. Baghdadi, buvo tikras, šiame melagingų naujienų amžiuje negalime būti visiškai tikri, bet toks įrašas panašus į jį, retorika yra jo stiliaus ir kiekvienas žodis primena žinutę nuo A. B. Baghdadi.

TH: Kodėl reikėjo laukti penkerius metus po pastarojo viešo pasisakymo?

GW: Beveik neabejojama, kad jo pasirodymą greičiausiai išprovokavo daugelį kamuojantys klausimai: ar jis dar gyvas, ar tebekontroliuoja situaciją, gal paliko kovotojus Sirijoje ar kitur, kurie buvo žudomi, kentėjo mirtiną badą. Jis patvirtino – pats neatrodydamas pernelyg išsekęs, – jog tebėra gyvas.

TH: Visada kėliau sau klausimą: kodėl būtent A B. Bagdadi perėmė šios organizacijos vairą? Juk jis buvo neaiški, miglota figūra, ne koks pamišęs teroristas, kaip ISIS steigėjas Abu Musab al-Zarqawis.

GW: Jis toli gražu nebuvo toks nenuspėjamas pasirinkimas, net jeigu ir buvo miglota figūra. Jo džihadistinė veikla turi ilgą istoriją, prasidėjusią dar iki JAV invazijos; be to, jis tarnavo ankstesniems organizacijos lyderiams.

Kai pirmą kartą pasirodė viešai, jis ėmėsi vadovauti jau kitokio tipo džihadistinei organizacijai, išsiskiriančiai tuo, kad išlaiko savo teritoriją ir vykdo islamo įstatymą itin specifinėmis priemonėmis. Kaip prityręs, religijai atsidavęs sukilėlis, jis idealiai tiko šiam vaidmeniui. Tačiau „Islamo valstybė“ šiandien vargiai atitinka tą, kurią jis su tokiu pasididžiavimu liaupsino 2014 metais. Tad kai šiandien jis bando iš naujo įkvėpti žmones, jam tenka rinkti jau kitokį žodyną ir kelti jau kitokius reikalavimus.

Tai, ką jie turi dabar ir ko neturėjo anuomet, yra pasaulinis profilis, – štai kodėl Šri Lanka šiame kontekste tokia svarbi. Anuomet jie buvo sukilėliai, apsiriboję vien Irako bei Sirijos teritorijomis, dabar jie yra daug didesni – jų išpuolių frontas išplito į tokias vietoves, apie kurias anksčiau nė nesusimąstydavai, kad tai įmanoma, į tokias kaip Šri Lanka ir rytinis Kongas.

TH: Kaip jūs aiškinote savo knygoje, ISIS turi apokaliptinę ideologiją, kurią svarbu vertinti rimtai. O šios vizijos centre vyravo grupuotės pareiškimas, esą ji nugalės Vakarus Sirijos Dabiko mieste. Dabar, kai Jungtinės Valstijos ir jos sąjungininkės atsiėmė šią geografinę teritoriją, tokios ISIS pranašystės turbūt tėra muilo burbulas?

GW: Apie 2016 metų vidurį jie jau ėmė pratintis prie minties, esą jų kontrolė Sirijos teritorijose silpsta ir galiausiai gali būti prarasta. Jie buvo labai atsargūs skelbdami savo apokaliptinius pareiškimus. Pavyzdžiui, jie sakė, kad Dabiko mieste vyks „apokaliptinis ginčo sureguliavimas, tačiau jų šalininkai kartais pažymi, jog šventraštyje nesakoma, kad jie laimės mūšį, – tik karą.

TH: Tad dabar, kai jie pralaimėjo geografinį kalifatą, kaip šią apokaliptinę filosofiją priima arabiškieji Artimieji Rytai, žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių bei puoselėjantys skirtingas islamo tradicijas? Ar tokie žmonės, pavyzdžiui, Šri Lankoje, yra tiesiog teroristai, trokštantys žudyti, todėl jie griebiasi to, kas suteikia jiems logišką pagrindą?

GW: Tam tikra prasme tai, ką darė ISIS, prieštaravo tam, apie ką jūs kalbate: jų pirminis raginimas buvo nukreiptas ne į irakiečius ir sirus, o į pasaulinę musulmonų bendruomenę. „Qaeda“ ir sukilėliai 2000-aisiais Irake susilpnino religijos vaidmenį ir akcentavo vietos politinius reiškinius, ypač pasipriešinimą JAV okupacijai bei vyriausybėms, suformuotoms po Saddamo. ISIS pradėjo kreiptis į musulmonus viso pasaulio mastu, ir savo neoficialioje propagandoje svetimtaučiai kovotojai netgi žemindavo vietos gyventojus.

Labai keistomis priemonėmis ji „Queda“ tipo maištininkų strategiją pakreipė kardinaliai kita kryptimi, pareikšdama: mes pradėsime nuo universalaus požiūrio į tai, koks turėtų būti islamas, suprantamo bet kuriam musulmonui, kad ir iš kur jis būtų kilęs: Filipinų, Australijos ar Saudo Arabijos.

Dabar, kai ISIS prarado savo teritoriją Sirijoje ir Irake, jiems reikia atgaivinti tą žinią, esą viso pasaulio musulmonai turi būti suvienyti ir laikytis ideologijos, kurios link ISIS orientavo juos pastaruosius kelerius metus. Jie pasiruošę tapti pasauline grupuote, nes pradėjo savo veiklą nusitaikę į pasaulinį mastą.

TH: Susiduriame su tikra problema, ypač europiečiai, – ką daryti su namo grįžtančiais kovotojais ir šeimomis. Koks būtų geriausias planas?

GW: Jungtinės Valstijos neturi šios problemos. Mums pasisekė: amerikiečių musulmonai faktiškai beveik nesižavi ISIS. Ta nedidelė amerikiečių dalis, kuri įsiliejo į ISIS gretas, mėgino iššokti aukščiau bambos – be jokio amerikiečiui būdingo pasididžiavimo turiu pripažinti, kad jie siekė būti protingesni, ypatingesni, originalesni nei dauguma kitų. Bet patys skaičiai mažesni palyginti su rusais, vokiečiais ar prancūzais. Tos šalys jau priėmė nemažai sugrįžėlių iš ISIS. Procentinė dalis nėra tiksliai žinoma, bet jie turbūt sudarytų gana didelę dalį tų, kurie ten keliavo. O žiūrėdami į juos, suvokiame problemą, su kuria susiduriame.

TH: Ar visi tie žmonės identifikuoti?

GW: Ne. Kai kurie iš jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet nemaža jų dalis tiesiog grįžo į savo bendruomenes. O daugeliu atvejų, aš manyčiau, taip ir geriausia.

Nuvykau į Vokietiją, kur nustačiau asmenį, kuris grįžo iš ISIS; pasiteiravau apie jį vietos valdžios, ir jie atsakė: Paklausykit, šis vyrukas buvo Sirijoje, greičiausiai buvo vienas iš kovotojų, bet jis grįžo ir dabar dirba virėju greitojo maisto restorane. Ir pridūrė – manyčiau labai išmintingai: „Juk nenorite priminti jam apie visą tą šaršalą, kuris pastūmėjo jį vykti į Siriją? O gal tikitės, kad jis išaugs iš šios tikėjimo sistemos ir galbūt vėl taps normaliu žmogumi?“

TH: Įdomu. Bet tokie atveji turbūt reti, tiesa?

GW: Šiuo atveju galbūt pasielgta teisingai. Kitais, žinoma, kad ne. Mes matome, kad daugumos tų, kurie grįžo, galvoje išlieka ta pati ideologija. Jie tvirtina, kad ISIS vykdė savo kalifatą netinkamai, bet pati visų musulmonų kalifato idėja – vykdyti islamiškąjį įstatymą labai griežtomis nepakančiomis formomis, – yra vis dar gera.

Man labai neramu dėl šių žmonių. Augant ir stiprėjant ISIS, mes pastebėjome vieną dalyką – tereikia saujelės ideologijos propaguotojų, kad būtų „pasėta“ nauja karta, plataus masto karta. Tai nutinka kalėjimuose. Tai nutinka už mečečių ribų – ne jų viduje, – ir gatvėse. To galima tikėtis ir iš naujosios kartos. Europa su šia problema susidurs mažiausiai dar porą dešimtmečių.

TH: Tad tai, kas nutiko Irake ir Sirijoje, rodo, kad Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai galiausiai išmoko, kaip kovoti su teroristų grupuote, išsaugančia tvirtas savo pozicijas. Bet žvelgiant į ateitį, svarbu bus išmokti kovoti su grupuotėmis, kurios neturi teritorijos ir yra daug gajesnės ir mobilesnės. Ar šiame kontekste mes pasistūmėjome į priekį?

GW: Nuo rugsėjo 11-osios – žinoma, pasistūmėjome. Mes jau beveik du dešimtmečius susiduriame su nuolatine, bet ne egzistencine teroristinių išpuolių problema. Ir vienas iš argumentų, įrodančių, kad situacija nepablogėjo, yra tas, kad mes labai gerai išmokome ardyti jų tinklus.

TH: Taigi, jei ISIS atgims, ar manote, jie panorės dar vieno geografinio kalifato, ar galbūt po pralaimėjimo jie jau išmoko pamoką?

GW: ISIS šalininkai man aiškino, kad kalifatui reikalinga tam tikra teritorija – tai gali būti vienas miesto kvartalas, kur veiktų vienas visus juos vienijantis kalifas, vykdantis islamiškąjį įstatymą. Ir aš manau, kad ISIS ir toliau kelia šį tikslą. Turbūt yra nedidelių kaimelių Nigerijoje ar Jemene, ar Filipinuose, kur tokio tipo ultranedidukas kalifatas išlieka. Tačiau ISIS nebegali įgyvendinti šio savo tikslo tuo pačiu mastu, kaip kad anksčiau. O mastas iš tikrųjų yra svarbus aspektas. Niekas nė nepajudės nuo savo sofos Birmingame, Anglijoje, kad sektų kalifu iš mažo kaimelio Mindanao saloje.

Tačiau yra dalykas, kuriam ISIS vis dar pajėgus, tai yra, pasitelkti ta sėkme, kuri lydėjo juos keletą metų Sirijoje bei Irake. Manyčiau, daugybė žmonių, peržvelgę ISIS istoriją, dabar sako, kad jie pralaimėjo. Bet taip ne visada atrodo tiems, kas yra ISIS sekėjas. Jie teigia: mes nepralaimėjome, mes tik priartėjome prie tikslo daug arčiau nei bet kuri kita džihadistinė organizacija, kiek siekia šių laikų atmintis. Mes pademonstravome, kad donkichotiškos pastangos atgaivinti kalifatą buvo daug sėkmingesnės nei kas galėjo prognozuoti, ir jeigu mes dar kartą pamėginsime, mums dar geriau pasiseks.

Prieš penkerius metus niekas nekalbėjo apie kalifatus. Dabar kiekvienas musulmonas žemėje ir daugelis ne musulmonų žino, kas yra kalifatas, ir kai kas net mano, kad jų religija verčia juos tokį sukurti. Dalis jų toliau prijaučia šio projekto ISIS versijai ir tai, ką matėme Sirijoje, vadina sėkmingu eksperimentu, kurį reikėtų pakartoti kiek įmanoma greičiau.