Vašingtonui po truputį ruošiantis imtis antraeilio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, Maskva ketina ten kaip reikiant įleisti šaknis. Įsigydama dujotiekio vamzdynų ir teisių į dujų telkinius Turkijoje, Irake, Libane ir Sirijoje, Rusija tam tikra prasme per Artimuosius Rytus tiesiasi sausumos tiltą į Europą. Tokia strategija padės Maskvai sutvirtinti savo kaip pagrindinio energijos tiekėjos senajam žemynui vaidmenį ir padidinti savo įtaką tuose pačiuose Artimuosiuose Rytuose, tokiu būdu keliant rimtą grėsmę Jungtinių Valstijų ir Europos interesams.

Rusijos dujos sudaro 35 proc. Europos iš užsienio įsivežamų dujų. Labai ilgai Maskvai vis pavykdavo apeiti Europos bandymus bet kokia kaina diversifikuoti energijos išteklius. Maža to, šiuo klausimu Rusija nerimauja ir dėl itin įtemptų santykių su Ukraina, per kurią keliauja dauguma iš šalies eksportuojamų dujų. Pasirūpindama energijos tranzito tinklu per Artimuosius Rytus, Rusija užsitikrintų, jog niekas nebandys jos išginti iš šio įtakos ir galios žaidimo.

Šiame tinkle Turkija įvardijama kaip viena iš svarbiausių tranzito taškų. Rusijos valstybinė dujų bendrovė „Gazprom“ jau valdo „Mėlynosios srovės“ vamzdyną, kuris atsakingas už maždaug 16 proc. Maskvos į Europą vykdomo dujų eksporto (per Turkiją ir Bulgariją). Dabar iki metų pabaigos bus baigtas ir imtas eksploatuoti antrasis vamzdynas – vadinamasis „TurkStream“. Jis į Europą tieks maždaug 14 proc. Maskvos dujų eksporto. Šie du dujotiekiai papildo „Nord Stream 2“ projektą, o visi trys pavers Europą dar labiau priklausomą nuo Rusijos dujų, tuo pačiu pagilindami Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos nesutarimus dėl Rusijos energijos infrastruktūros naudojimo kaip galingo politinio ginklo. Šių trijų dujotiekio vamzdynų tikrai pakaks pakeisti eksportą, šiuo metu keliaujantį per Ukrainą.

Dar viena naujojo tinklo atšaka drieksis per Irako dalinai autonominį kurdų regioną, o tada susijungs su Turkijos vamzdynų tinklu, kuriuo toliau dujos keliaus į Europą. 2017 metų rugsėjį – kelios dienos iki Kurdų regioninei valdžiai surengus nesėkmei pasmerktą referendumą dėl nepriklausomybės – Rusijos valstybinė energijos bendrovė „Rosneft“ pasirašė susitarimą su KRG dėl 1 mlrd. dolerių vertės dujotiekio iš Kurdistano į Turkiją. Tikimasi, kad šis dujotiekis sugebės patenkinti maždaug 6 proc. metinio Europos dujų poreikio. 2017 metų spalį „Rosneft“ už 1,8 mlrd. dolerių įsigijo kontrolinį KRG naftotiekio į Turkiją akcijų paketą. Vamzdynas atsidūrė pačiame įtemptų Irako centrinės valdžios ir Kurdistano regioninės vyriausybės santykių epicentre – nuo tada, kai Erbilis pradėjo minėtuoju vamzdynu vienašališkai eksportuoti naftą Turkiją, ką Bagdadas įvardijo kaip esminį Konstitucijos pažeidimą.

Vladimiras Putinas susitinka su „Rosneft“ vadovu Igoriu Sečinu

Rusija ėmėsi reguliuoti įtemptus Bagdado ir Erbilio santykius, sau pasiimdama visas pelningiausias sutartis. Po Rusijos spurto Kurdistano energetikos sektoriuje, „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas parašė laišką Irako centrinei valdžiai, kuriame teigia: kadangi Bagdadas „neparodė nei noro, nei konstruktyvios pozicijos bendradarbiavimo su „Rosneft“ klausimu“, bendrovė neturėjo kito pasirinkimo – tik imtis bendradarbiavimo su Kurdistano regionine vyriausybe, „išreiškusia didesnį susidomėjimą strateginio bendradarbiavimo vystymu“.

Iš anksto apgalvotas žingsnis, pasirodo, pasiteisino: Bagdadas, norėdamas nuginti Maskvą toliau nuo Erbilio, pradėjo derybas su „Rosneft“ dėl naujo naftotiekio iš Kirkuto naftos laukų į Turkijos pasienį, taip išvengiant Kurdistano regioninės vyriausybės. Naujas vamzdynas turėtų pakeisti senesnį, sunaikintą per Irako karą su „Islamo valstybės“ teroristais.

Tuo metu Sirijoje Rusijai 2017 metų sausį pavyko išsikovoti išskirtinę teisę naudotis šalies naftos ir dujų atsargomis.

Teoriškai tai nėra labai daug: oficialiai Sirijos naftos atsargos sudaro 2,5 mlrd. barelių (maždaug 0,2 proc. viso pasaulio naftos atsargų), o oficialaus šalies dujų atsargų kiekio nepakanka net ir vietos poreikiams patenkinti. Nepaisant to, didžiausia Sirijos vertė Maskvai (kaip ir Turkijos atveju) yra jo vieta eksporto transporto tinkle.

Dujotekis

Rusijos machinacijos naftos tema Sirijoje prasidėjo dar prieš 2015 metais Kremliaus įvykdytą karinę intervenciją. 2009 metais Kataras pasiūlė tiesti vamzdyną, kuriuo per Saudo Arabiją, Jordaniją, Siriją ir Turkiją dujos keliautų iš didžiulio South Pars/North Dome telkinio (kuriuo šalis dalijasi su Iranu). Rusijos prašymu Sirijos prezidentas Basharas al Assadas atsisakė pasirašyti šį planą, nes Rusija ėmėsi nuogąstauti, jog toks susitarimas sumenkintų Maskvos įtaką ir vaidmenį Europos gamtinių dujų rinkoje. Kaip alternatyvą Rusija ne kartą reiškė savo pritarimą Iraną, Iraką ir Siriją sujungsiančiam vamzdynui, vildamasi, jog tokia pozicija padės su Iranu lengviau nei su Kataru rasti bendrą kalbą.

Prasidėjusi revoliucija tuos planus kiek pristabdė, tačiau didelė tikimybę, jog, Sirijai ėmus rūpintis statybomis, Rusijos veikla suintensyvės. B. al Assadas jau įvardijo, jog statybos gali kainuoti nuo 200 iki 500 mlrd. dolerių, o pirmenybė dėl visų sutarčių suteikiama ne kam kitam, o Maskvai. JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijai nusprendus trauktis iš Sirijos, kur Rusijos pozicijos bent jau kol kas nepajudinamos, visiems be išimties infrastruktūros projektams, susijusiems su tranzitu per Siriją, bus reikalingas Maskvos susitikimas. Tiesą sakant, Rusija jau pasišovusi gauti kuo įmanoma daugiau naudos, kai Jungtinės Valstijos apleis didžiausią Sirijoje naftos radavietę.

Maskvos entuziazmas Libane taip pat tiesiogiai susijęs su Sirija. Rusija komercinius ryšius su Libanu nusprendė stiprinti tik todėl, jog norėjo sumažinti Jungtinių Valstijų įtaką regione. Rusijos ir Libano prekybos apimtis nuo 423 mln. dolerių 2016 metais išaugo iki 800 mln. dolerių 2018 metais. Libano užsieninis naftos ir dujų sektorius taip pat itin palankus Rusijos bendrovėms. Rusijos bendrovė „Novatek“ praeitais metais laimėjo 20 proc. dalį dviejuose ofšoriniuose išžvalgymo blokuose. Dar daugiau tokių blokų bus parduodami šiais metais.

Visgi pirminis Rusijos tikslas ir interesas Libane yra analogiškas esantiems Sirijoje. Sausį „Rosneft“ pasirašė dvidešimties metų susitarimą administruoti ir atnaujinti naftos atsargų laikymo infrastruktūrą Tripolyje (Libane), esančią vos nuo keliolikos kilometrų nuo sienos su Sirija ir vos už 70 kilometrų nuo Rusijos kontroliuojamo Tartuso uosto – vienintelio Maskvos atramos taško Viduržemio jūroje. Susitarimo vertė laikoma paslaptyje, tačiau minėtojo objekto artumas Sirijai suteikia palankias sąlygas Maskvai naudotis juo slaptam degalų tiekimui B. al Assado režimui – veiklai, kuriai Jungtinių Valstijų iždo departamentas norėtų padaryti galą.

Vamzdynas

Nė vienas iš šių faktų nereiškia, jog Maskvai priklausantis energijos tiltas sausuma yra neišvengiama realybė. Sirijos rekonstrukcijos dar teks palaukti, o šalies kaip energetikos centro vertė bus niekinė, kol Jungtinės Valstijos nepanaikins taikomų sankcijų.

Kol kas daugiausia vilčių Maskvos energijos ambicijoms teikia Turkija ir Irakas, o Rusijos įsitraukimas į Libano ir Sirijos politiką demonstruoja ne ką kitą, o tai, jog Maskva pasirengusi ilgalaikiam žaidimui, kaip užsitikrinti ir auginti energijos monopolį Europoje.

Jeigu Rusijai pavyks paversti realybe šiuos savo planus, potekstės Europos saugumui bus daugiau nei aiškios. Dar labiau nuo Rusijos dujų tapusi priklausoma Europa praras jėgos svertą bendradarbiaujant su Kremliumi, ir nebegalės bausti Maskvos už nusikaltimus Europos žemėje.

Tiesą sakant, niekas negalės sustabdyti dujas Europai užsukti nusprendusio Vladimiro Putino, jis tai jau darė praeityje. Europos energijos poreikiui vis augant, senojo žemyno valstybės narės vis labiau rizikuoja su Maskva įsivelti į savotišką vasalinių santykių formatą. Rusijos planai taip pat gali pakeisti įtakos pusiausvyrą regione, kuriame istoriškai pirminiu saugumo garantu buvo laikomas Vašingtonas.

Jungtinėms Valstijoms po truputį traukiantis iš Artimųjų Rytų, Maskva elgiasi priešingai, energetikos projektais naudodamasi kaip priemone papirkti regiono vyriausybes. Rusija regione jau remia visą būrį nuožmiausių diktatorių, tarp kurių minėtasis B. al Assadas, Libijos vadovas Khalifa Haftaras ir Egipto lyderis Abdelis Fattah al Sisi. Maskvos politinę parama diktatoriškiems ir prieš Jungtines Valstijas nusiteikusiems režimams šaliai didinant savo aktyvumą regione tik stiprės. Maža to, Rusijai nė motais Jungtinių Valstijų nuogąstavimai dėl nusiginklavimo ir žmogaus teisių pažeidimų (vienas iš tokio Maskvos elgesio pavyzdžių – mirtinų dronų ir kitų modernių ginklų pardavimas Artimųjų Rytų valstybėms).

Vladimiras Putinas

Svarbu akcentuoti, kad Vašingtonas, nepaisant visko, turi pasirinkimo variantų. Jungtinės Valstijos gali vystyti atsarginių energijos eksporto maršrutų į Europą, pagrindinėse senojo žemyno rinkose palankiomis sąlygomis finansuodamos strateginės dujų importo infrastruktūros statybas. Pavyzdžiui, suskystintų gamtinių dujų dujinimo įrenginius. Jie gali pasitarnauti kaip dalinis (ir lankstesnis) logistikos problemų, kylančių eksportuojant gamtines dujas iš Izraelio ir kitų Rytų Viduržemio jūros teritorijų, sprendimas.

Tokia strategija leistų Izraelyje išgautų dujų perteklių, kurio pardavimas kol kas nereglamentuojamas tokiais ilgalaikiais susitarimais, parduoti Europoje kiek lankstesne vietos rinkos kaina. Minėtoji schema išryškintų poreikį kurti daugiau į pelną orientuotus povandeninius vamzdynų projektus, reikalaujančius išskirtinai ilgalaikių dujų įsigijimo įsipareigojimų.

Vašingtonas galėtų prisidėti prie tokio strategijos, įsipareigodamas palengvinti Jungtinių Valstijų suskystintų dujų eksportą į Europą, jeigu Maskva nuspręstų ir vėl dujas paversti savo ginkluote ir užsukti vamzdžius. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu amerikiečių suskystintos gamtinės dujos kainuoja brangiau nei Rusijos Europai siūlomos, Vašingtonas tikrai galėtų pasiūlyti subsidijų sistemą į Europą dujas eksportuojantiems privatiems gamintojas, taip užtikrindamas tiekimo ir kainų stabilumą.