Pateikiame visą jo komentarą:

41-erių Volodymyras Zelenskis – vienas iš jauniausių valstybės vadovų pasaulyje ir pats jauniausias posovietinėje erdvėje. Toks atvirai nesisteminis žmogus į tokį aukštą postą buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje išrenkamas, ko gero, pirmą kartą nuo perestroikos ir komunistinės imperijos žlugimo laikų.

V. Zelenskis savo varžovą įveikė sąžininguose, demokratiškuose ir laisvuose rinkimuose, o jo persvara buvo triguba. Už jį balsavo tiek šalies rytai, tiek vakarai – tai reiškia, kad televizijos serialo žvaigždė praėjusį sekmadienį sulaukė itin retai demokratinėse šalyse pasitaikančio besąlyginio pasitikėjimo mandato.

Pralaimėjimą patyręs P. Porošenka pademonstravo įspūdingą orumą ir taktą. Vien tuo jis užsitikrino garbingą vietą tarp įtakingiausių Europos politinių veikėjų, o jo politinė karjera dar tikrai nesibaigia. Be to, po naujojo prezidento inauguracijos Ukraina drauge su Izraeliu bus vienintelės pasaulio valstybės, kuriose ir valstybės, ir vyriausybės vadovai yra žydų kilmės. Jei Ukrainą valdo „fašistinė banderovcų chunta“, apie kurią penkerius metus nuolat primena Rusijos propaganda, vadinasi, tai pati slapčiausia ir komiškiausia chunta istorijoje.

Politiškai aktyvios Rusijos mažumos reakcija į rinkimus Ukrainoje, sprendžiant iš socialinių tinklų, daugiausia pasižymėjo susižavėjimu ir entuziazmu: „Norite, kad būtų taip, kaip Ukrainoje?“ – „Labai norime!“. Tokia buvo dešimčių tūkstančių įrašų, paskelbtų pirmosiomis valandomis po to, kai buvo pranešta, kad P. Porošenka paskambino V. Zelenskiui pasveikinti su pergale, esmė. Netgi tie, kuriuos V. Zelenskio pergalė nuliūdino, nerimauja veikiau dėl to, kad išrinktasis prezidentas neimtų drebėti prieš Vladimirą Putiną.

Tačiau dar didesnį įspūdį padarė siurreali Kremliaus marionečių iš Rusijos Federacijos Tarybos ir valstybinių propagandistų diskusija valstybinių Rusijos kanalų eteryje, kurioje buvo kalbama apie tai, ar pripažinti ukrainiečių valios pareiškimo rezultatą. V. Zelenskiui skirtas Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas „Twitter“, kupinas pamokymų apie tai, kad „reikia būti sąžiningam ir atsakingam“, atrodė tarsi Franzo Kafkos apsakymas. Be to, Rusijos premjeras, kruopščiai atsižvelgdamas į naujosios Kremliaus magijos stilių, nė sykio nepavadino V. Zelenskio vardu, tik pavarde – visai kaip ir V. Putinas Aleksejų Navalną.

Rusijos prezidento alter ego Dmitrijus Peskovas jau pranešė žurnalistams, kad Kremlius kol kas nesveikins V. Zelenskio su pergale. Tam, jo teigimu, reikia „konkrečių darbų“. Kitaip tariant, bent vieno Minsko susitarimų punkto įgyvendinimo. Jei vertintume ne pagal oficialią Kremliaus poziciją, tvirtinančią, kad karas tarp dviejų valstybių nevyksta, tai šis pareiškimas yra įžeidžiantis. Taip XIX a. buvo kalbama su kolonijomis.

Žinoma, galima galvoti, jog „Zelenskio projektas“ – giliai užslėptas Kremliaus sąmokslas, o V. Putinas tokiu būdu kuria savo agento reputaciją. Bet esu tikras: jokio sąmokslo nėra. Kai V. Zelenskis rinkiminės kampanijos metu V. Putiną pavadino priešu, tai taip pat nebuvo maskuojantis tuščiažodžiavimas.

Jokių esminių pokyčių dviejų kariaujančių valstybių santykiuose po V. Zelenskio inauguracijos neįvyks. Gali būti, kad naujasis prezidentas susitiks su V. Putinu, ir šis (vėlgi, gali būti) padarys demonstratyvų gestą (skirtą visų pirma Vakarams) – paleis Kerčės sąsiauryje sučiuptus jūreivius. O štai dėl atsakomųjų veiksmų, pavyzdžiui, tam tikrų Minsko susitarimų nuostatų įgyvendinimo, kyla problemų. Ukraina šias nuostatas laiko priverstinėmis ir pasirašytomis patiriant spaudimą. O dabar būtent visos tautos naujajam prezidentui išreikštas pasitikėjimas garantuoja, kad V. Zelenskis negalės susitarti su V. Putinu – net jei to ir norės. Jis negalės išpildyti tų, kurie pirmajame ture balsavo už labiausiai „promaskvietišką“ kandidatą Jurijų Boiko, vilčių. Taip bus todėl, kad dabar jam reikės pildyti visos visuomenės viltis, įskaitant ir V. Zelenskiui savo balsus atidavusius bekompromisius šalies vakarinės dalies gyventojus. Beje, nieko nepavyktų padaryti ir J. Boiko, jei šis per stebuklą būtų išrinktas.

Dėl šių priežasčių V. Putinas dabar susiduria su trigubu iššūkiu. Pirma, išmėginti V. Zelenskio drąsą. Pavyzdžiui, okupuotų Donecko ir Luhansko sričių rajonų gyventojams pradėti demonstratyviai išdavinėti rusiškus pasus ir stebėti, kaip į tai reaguos Ukrainos prezidentas. Arba dar kartą užblokuoti Kerčės sąsiaurį ir išbandyti Ukrainos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado reakcijos greitį ir ryžtingumą. Arba padaryti dar kažką panašaus.

Antra, Maskva pamėgins daryti maksimalią įtaką spalį Ukrainoje vyksiančių parlamento rinkimų rezultatams. Maskvos užduotimi taps padėti į Aukščiausiąją Radą patekti kaip įmanoma didesniam kiekiui korumpuotų, netinkamų ir valdomų kandidatų. Akivaizdu, kad didžiausios pastangos bus susijusios su Viktoro Medvedčiuko partija. Tačiau, esu tikras, nebus užmirštos ir kitos partijos, įskaitant kraštutinius nacionalistus. Pinigų V. Putino administracija tam tikrai negailės. Kremliui reikia kaip įmanoma labiau paralyžiuoti tiek šalies vykdomosios, tiek įstatymų leidžiamosios valdžios darbą, kad prisidėtų prie to paties chaoso. Juk reikia ir toliau įtikinėti rusus, jog jiems geriau su Putinu, o ne „taip, kaip Ukrainoje“.

O tai padaryti po balandžio 21-osios bus nelengva – toks trečiasis ir svarbiausias V. Putino iššūkis. Penkeri nesibaigiančių televizijos laidų „apie Ukrainą“ metai tiesiogine prasme susprogdino propagandos bombą: dabar visa Rusija žino, kad kaimyninėje šalyje, kuri kažkada buvo „broliška“, kurioje, paties Vladimiro Vladimirovičiaus tikinimu, gyvena „ta pati tauta“, staiga ėmė ir sąžininguose rinkimuose pasikeitė prezidentas.

Nuolat tą patį kartojančio ir atvirai nuobodžiaujančio, niekuomet tikruose rinkimuose nedalyvavusio 66-erių V. Putino fone ir 41-erių energingas, neformaliu elgesiu pasižymintis V. Zelenskis, ir prieš tautą ant kelių atsiklaupti pasirengęs kadenciją baigiantis prezidentas P. Porošenka atrodo tarytum būtybės iš kitos planetos. Tai yra potenciali grėsmė, kuriai Rusijos politinis režimas iš anksto ir kaip įmanoma greičiau mėgins užkirsti kelią. Iki rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą liko dveji metai, iki prezidento rinkimų – penkeri. O veikti reikia jau dabar, jei norima, kad ukrainietiškas „virusas“ neišplistų Rusijoje. Tačiau varžtų priveržimo šalies viduje gali nepakakti. Neabejoju: apgultos „Rusijos tvirtovės“ vadas jau svarsto, ar nepradėti naujo „mažučio pergalingo karo“.