Daugeliui paryžiečių ne vieną amžių dviem bokštais virš Senos į dangų besistiebiantis statinys tapo tikru gimtojo miesto simboliu.
Kaip rašo „The Guardian“, šią katedrą pelnytai būtų galima pavadinti visų Prancūzijos katedrų katedra. Įspūdį daro ir jos istorija.
Istorijos liudininkė
Karališkosios vestuvės, Napoleono Bonaparto karūnavimas imperatoriumi ir Žanos d‘Ark paskelbimas šventąja tėra keli reikšmingi įvykiai, kuriuos mena katedros sienos. Tai, žinoma, ir vieta, kurioje žmonės pagerbia didžius ir nusipelniusius asmenis.
Būtent Dievo Motinos katedroje 1431 metais Anglijos karalius Henris VI buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi, o 1537 metais Škotijos karalius Jokūbas V vedė Madeleine Prancūzę. Gedulingos mišios čia skambėjo mirus prezidentams Charles‘iui de Gaulle‘iui ir Francois Mitterrandui.
Katedros įvaizdis visiems laikams įamžintas vėliau ekranizuotame Victoro Hugo romane „Paryžiaus katedra“.
Dievo Motinos katedra buvo pradėta statyti karaliaus Liudviko VII iniciatyva. Šis Prancūzijos valdovas norėjo, kad statinys taptų ženklu, bylojančiu apie Paryžiaus, kaip politinės, ekonominės, intelektinės ir kultūrinės galios centrą, tiek gimtojoje šalyje, tiek svetur. Miestas ir iš tiesų iškilo kaip įtakingiausias Prancūzijoje, todėl žūtbūt reikėjo kokio nors deramo naująjį statusą atitinkančio religinės paskirties objekto.
Naujai katedrai karaliaus parinktoje vietoje, rytiniame Sitė salos (Senoje) pakraštyje, pirmiausia teko iki pamatų sugriauti čia stovėjusią viduramžių baziliką.
Sakoma, kad pirmasis būsimos šventovės akmuo šioje vietoje buvo padėtas 1163 metais, dalyvaujant popiežiui Aleksandrui III, tačiau grandiozinis 130 metrų ilgio ir 48 metrų pločio statinys buvo baigtas tik po beveik 200 metų, o vėliau – dažnai modifikuotas.
Du vakarinio fasado bokštai (jų aukštis – 69 metrai) buvo pastatyti dar XIII a. pradžioje. Į šiaurinėje pusėje esantį bokštą galima pakilti 387 pakopų laiptais, o pietiniame bokšte kybo dešimt katedros varpų. Bene žinomiausiu iš jų, žemiausio tono Emmanueliu, skambinama svarbiausių Prancūzijai įvykių proga, įskaitant karūnavimo ceremonijas, popiežių vizitus ir abiejų pasaulinių karų pabaigas.
Šis varpas skambėjo ir tada, kai 2001 m. rugsėjo 11 d. buvo taranuoti Niujorko dangoraižiai.
XIX a. pradžioje, po Prancūzijos revoliucijos, katedra buvo tiesiog apgailėtinos būklės – viduje pusiau sugriuvusi. Napoleono karūnavimas imperatoriumi, o vėliau – V. Hugo romano sėkmė privertė atkreipti dėmesį į nusiaubtą pastatą ir tapo akstinu XIX a. viduryje pradėtiems didiesiems restauravimo darbams.
Dabar nerimą kelia ne tik gerokai nuo ugnies nukentėję medinėmis konstrukcijomis papildyti nerviūriniai skliautai, bet ir trys vitražinės rozetės, taip pat daugybė katedroje esančių kultūriškai bei istoriškai vertingų objektų, pavyzdžiui, nuo XVII a. išlikę vargonai arba katalikų garbinami religinės paskirties reliktai.
Paryžiaus Dievo motinos katedra – ne tik istorinis paminklas ir turistų traukos objektas, kasmet sulaukiantis po maždaug 13 tūkst. lankytojų, bet, žinoma, ir Paryžiuje esanti Romos Katalikų Bažnyčios širdis.
Neįkainojami lobiai
Šis architektūros paminklas smarkiai išsiskiria savo ryškia estetine verte. BBC kviečia panagrinėti, kuo ši katedra tokia svarbi meno ir kultūros pasauliui.
Rozetės
Vienas iš labiausiai Katedrą garsinančių bruožų – trys rozetės (apskriti spalvingi vitražai), datuojamos tryliktu amžiumi. Nėra aišku, ar bent viena iš jų išliko per gaisrą.
Pirmoji, mažiausia iš jų, esanti vakarinėje fasado dalyje, buvo baigta apie 1225 m. Ji išsiskiria tuo, kad stiklą puošia akmens ažūro elementai.
Pietinio fasado rozetės skersmuo siekia 13 m, ji sudaryta iš 84 plokščių.
Deja, vitražai nėra originalūs, nes jie buvo suniokoti per ankstesnius gaisrus.
Du bokštai
Dauguma Paryžiaus Dievo Motinos lankytojų visų pirma grožėdavosi dviem gotikiniais bokštais, puošiančiais vakarinį katedros fasadą.
Vakarinis fasadas buvo pradėtas statyti 1200 m., tačiau pirmasis bokštas – šiaurinis – buvo baigtas tik po 40 m.
Praėjus dar dešimčiai metų, 1250 m. buvo baigtas ir pietinis bokštas.
Abiejų bokštų aukštis siekia 68 m, o užkopus į juos 387 laipteliais galima pasigrožėti įspūdinga Paryžiaus panorama.
Chimeros
Dievo Motinos katedra turi dar vieną išskirtinį bruožą – ją puošia chimerų (vadinamųjų gorgulijų) skulptūros.
Šios mitinės būtybės yra kelių gyvūnų hibridai.
Pati garsiausia chimera (žinoma kaip „Stryge“) sėdi ant pastato viršaus parėmusi galvą ir žvelgia į miestą.
Varpai
Katedra turi 10 bokštų. Didžiausias jų, vadinamas Emanueliu, sveria daugiau nei 23 tonas, o pietiniame bokšte jis buvo pakabintas 1685 m.
2013 metais Katedros 850-ojo jubiliejaus proga buvo perlieti mažesnieji varpai iš šiaurinio bokšto.
Kiekvienas iš šių varpų buvo pašventintas suteikiant šventojo vardą. Tai kopijos pirminių varpų, kurie per Prancūzijos revoliuciją buvo perlydyti į patrankas.
Rašytojas Viktoras Hugo Paryžiaus Dievo Motinos katedrą pasirinko kaip pagrindinę savo romano „Paryžiaus katedros kuprius“ veiksmo vietą. Pagrindinis romano veikėjas Kvazimodas, kurio dėl išskirtinės išvaizdos vietos gyventojai prisibijo, prisiglaudžia katedroje ir ima dirbti joje varpininku.
Gotikinis bokštas
Manoma, kad garsioji Dievo Motinos katedros bokšto smailė, kuri sugriuvo per gaisrą pirmadienį, buvo pastatyta dvyliktame amžiuje.
Istoriškai bokštas keitėsi ne vieną kartą – Prancūzijos revoliucijos metu buvo nugriautas, o septintajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje vėl atstatytas.
Komentuodami smailės griūtį Britų Karališkojo architektų instituto atstovai pareiškė: „Sunaikintas Paryžiaus Dievo Motinos stogas ir smailė bei galbūt akmeninis skliautas yra skaudus ir neatitaisomas smūgis Prancūzijos gotikinei architektūrai.“
„Širdyje mes esame su Prancūzijos žmonėmis ir su visais mūsų bendro kultūrinio paveldo mylėtojais, kur jie bebūtų.“
Relikvijos
Dievo Motinos katedroje saugomos Kristaus Kančios relikvijos – tai kryžiaus fragmentas, vinis ir Kristaus erškėčių vainikas. Pranešama, kad vainiką pavyko išgelbėti iš liepsnų.
Pirmadienį vakare kilusį gaisrą gesino 400 ugniagesių pajėgos. Buvęs Paryžiaus meras Bertrandas Delanoe sunkiai tramdydamas emocijas išreiškė gilų liūdesį dėl katedrą ištikusios tragedijos. „Tai neįkainojamas praradimas... Paryžiaus Dievo Motinos katedra turi gyvuoti. Negalime su šituo susitaikyti. Tai juk visos žmonijos paveldas“, – sakė jis.