Tai buvo 1999 metų balandis, praėjus mažiau nei mėnesiui po to, kai NATO pradėjo bombardavimo kampaniją, kuria siekta išstumti serbų pajėgas iš buvusios Jugoslavijos provincijos. Po dviejų dešimtmečių anų įvykių atgarsiai vis dar juntami, o šios moters istorija yra viena iš tūkstančių, parodančių, kodėl politinis susitaikymas tebėra apgaulingas. Nors Kosovo politikai per viešus renginius dabar atvirai kalba apie prievartos aukas, tokie jų pasisakymai sulaukia griežto atkirčio iš serbų lyderių.

Pastarąjį kartą tokio pobūdžio viešas ginčas kilo per Miuncheno saugumo konferenciją šių metų vasarį, kai Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius suabejojo dėl išprievartautų moterų skaičiaus, kurį paminėjo jo kolega Hashimas Thacis per tą patį renginį.

A. Vučičius ir H. Thacis deda pastangas derybų keliu paleisti praeitį ir mėginti integruotis su Europos Sąjunga.

Kosovo valdžios teigimu, 20 000 moterų, daugiausia albanių, buvo išniekintos serbų karių. Tai reikštų, kad seksualinės prievartos aukų skaičius viršijo per karą žuvusių žmonių skaičių (13 595). Kovotojams iš abiejų pusių pareikšti kaltinimai karo nusikaltimais.

Iki šių dienų seserys nekalba apie tai, kas joms nutiko, o minėtos moters vyro šeima apie tai nieko nežino. Ją kariai išsivedė vieną rytą, kai ji išlėkė į lauką kamuojama rytinio pykinimo. Jos pačios motina tuo metu neparodė jokios užuojautos.

„Ji pasakė, kad jau geriau būtų buvę, jei jie būtų mane užmušę“, – per moterų asociaciją vakariniame Kosvo Džakovicos mieste kalbėjo moteris, prisistačiusi L.A. vardu. Šalia jos sėdėjo gydytojas.

Iš tiesų, prireikė penkiolikos metų, kad patys Kosovo politikai sulaužytų tabu dėl prievartos aukų, – prezidentė Atifete Jahjaga pirmoji pamėgino atskleisti tuos baisumus, kuriuos patyrė moterys.

„Ši tema dangstoma gėdos šydu ir laikoma tabu dėl mūsų šalies mentaliteto“, – kovo 11 d. sostinėje Prištinoje dalydama interviu kalbėjo A. Jahjaga.

Be to, prireikė kelerių metų, kol buvo sukurti fondai aukoms, kurios nuo praėjusių metų gali kreiptis dėl iki gyvenimo pabaigos mokamos pensijos, iki 230 eurų (261 dolerio) per mėnesį, tuo atveju, jeigu jų prašymui pritars komisija. Iki šiol dėl pensijos kreipėsi per 1300 moterų, o apie 400 paraiškų dar nagrinėjamos, teigia A. Jahjaga.

„Žinodama mūsų mentalitetą, aš nemanau, kad daugelis iš jų žengs svarbų žingsnį į priekį“, – kalbėjo ji.

Mirlinda Sada, moterų asociacijos „Medica Gjakova“ vykdomoji direktorė, sakė, kad jos socialiniams darbuotojams vis dar tenka susitikti su moterimis nuošaliose vietovėse ar kitaip maskuoti ryšius su jomis. Ji prisimena atvejį, nutikusį prieš dvejus metus, kai berniukas kreipėsi į asociaciją prašydamas padėti jo motinai, našlei, kuri buvo laikoma uždaryta savo uošvio namuose 17 metų.

„Nuo karo pabaigos jai buvo leidžiama judėti tik iš kambario į kambarį, – pasakojo M. Sada. – Jai nebuvo leidžiama išeiti net į kiemą“.

Asociacija maždaug metus įtikinėjo uošvį, kad šis leistų moteriai ieškoti pagalbos ir dalyvauti gydytojų vadovaujamuose seansuose.

Kai L. A. stojo prieš devynių narių komisiją, jai nepavyko pateikti informacijos išsamiai ir įtikinamai, nes pamačiusi komisijoje vyrą, ji sutriko ir užsivėrė. Jos byla buvo atmesta. Moteris mėgins apskųsti komisijos nutarimą.

„Neigiamas atsakymas iš naujo atvėrė žaizdas, – pasakojo keturių vaikų motina, kuriai šiuo metu 42-eji. – Viskas atgijo, vėl ėmė grįžti“.