Tai buvo 2014-aisiais. Dabar, praėjus penkeriems metams, jai taip pat belieka guostis patyrus trečiąją nesėkmę iš eilės ir po pirmojo turo iškritus iš rinkimų. Antrajame ture, kuris įvyks balandžio 21 d., susirungs dabartinis prezidentas Petro Porošenka ir komikas Volodymyras Zelenskis.
Šviesiaplaukė, dėl susuktos plaukų kasos atpažįstama J. Tymošenko išliko tarptautiniu mastu labiausiai žinoma Ukrainos politike net praėjus 15 metų po Oranžinės revoliucijos, pavertusios ją nacionaline ikona.
Kovo 31 d. rezultatai parodė, kad po ekonominio nuosmukio, dviejų revoliucijų ir žlugusių vilčių ukrainiečiai jaučiasi pavargę nuo senų veidų. Suskaičiavus beveik visus balsus paaiškėjo, kad V. Zelenskis, kurio vienintelė politinė patirtis – vaidinti prezidentą savo paties televizijos laidose, surinko 30,3 proc. balsų, tuo tarpu P. Porošenka, likęs antroje vietoje, surinko tik 15,9 proc.
„Tymošenko nukentėjo nuo visiško nepasitikėjimo dabartine politine padėtimi, kurią ji pati bandė išnaudoti kampanijos metu, – pastebi Viktoras Zamiatinas, Kijevo Razumkovo centro politinis analitikas. – Tačiau šis praradimas yra veikiau smūgis jos ambicijoms, nei karjeros pabaiga.“
Gimusi 1960 m. Dniepropetrovsko srities pramoniniame mieste, J. Tymošenko atėjo į verslą po to, kai ištekėjo už iškilaus vietos komunistų partijos veikėjo sūnaus. Įsteigusi vaizdo įrašų nuomos bendrovę 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai technologija pagaliau pasiekė Sovietų Sąjungą, sutuoktinių pora po kelerių metų pradėjo importuoti degalus iš Rusijos.
Persilaužimas įvyko tada, kai J. Tymošenko nuvyko į Maskvą ir laimėjo sutartį su Rusijos valstybine kompanija „Gazprom“. Ji tapo milijardieriui Viktorui Pinčukui priklausančios kompanijos vadove, o jiems talkino aukščiausio lygio pareigūnas Pavlas Lazarenko. Žmonės ją praminė „dujų princese“.
P. Lazarenko, kuris vėliau Jungtinėse Valstijose buvo nuteistas ir įkalintas dėl pinigų plovimo, netrukus turėjo pradėti eiti ministro pirmininko pareigas, palengvindamas J. Tymošenko atėjimą į politiką. Iš karto buvo aišku, kad ši moteris žino, kaip pelnyti palaikymą.
1996 m. pabaigoje ekonominė situacija dar pablogėjo, ypač centrinėje Ukrainos rinkimų apygardoje, kurioje J. Tymošenko bandė laimėti vietą. Dažnai nutrūkdavo elektros tiekimas, net ir žvarbų vėlyvą rudenį, ir pensininkai mirdavo savo namuose.
J. Tymošenko pirmasis politinis konsultantas Mykyta Poturajevas dar prisimena, kaip nerimavo, kad elegantiškai apsirengusi politikė iš miesto gali iššaukti smurto protrūkį.
„Pasiekus regioną, ji iškeitė savo „Mercedes“ į baltą „Volgą“, o prabangų audinės paltą į paprastą juodą, – pasakoja jis. – Ji yra politikė – tokia jos prigimtis. Ne mes jai patarėme vaikščioti nuo durų prie durų. Ji pati nusprendė tai padaryti.“
Galiausiai J. Tymošenko laimėjo daugiau nei 90 proc. balsų ir ėmė svajoti apie kur kas didesnius dalykus. Tais pačiais metais M. Poturajevas sumokėjo 600 dolerių populiariai televizijos astrologei, kad ši išpranašautų, jog Ukrainą artimiausiais metais valdys pirmoji prezidentė moteris, kuri atneš visuotinį klestėjimą.
Ambicijos paskatino ją siekti dar daugiau – pradėti Oranžinę revoliuciją. Tai tapo jos valdymo pabaigos pradžia.
Per kelerius metus iki sukilimo prieš Kremliaus remiamą Viktorą Janukovyčių, 2004 m. neteisėtai laimėjusį prezidento rinkimus, išryškėjo kovinga J. Tymošenko politinė maniera. Būdama ministro pirmininko pavaduotoja, ji kovojo su komunalinių paslaugų įmonėmis ir užsipuolė prezidentą Leonidą Kučmą dėl žiauraus žurnalisto nužudymo, tuo pačiu gastroliuodama po Ukrainą ir keldama savo populiarumą.
Jos partija palaikė V. Janukovyčiaus varžovą Viktorą Juščenką, kuris pažadėjo pasiekęs pergalę padaryti ją premjere. V. Juščenka savo pažadą ištesėjo, paversdamas ją pirmąja moterimi, vadovaujančia Ukrainos vyriausybei, tačiau nuo tada viskas ėmė ristis žemyn.
Investuotojams nepatiko grasinimai peržiūrėti tūkstančius praeityje įvykdytų privatizacijų. Tapusi premjere J. Tymošenko kovojo ir su V. Juščenka, kuris ją atleido greičiau nei po metų.
Timas Ashas, „BlueBay Asset Management LLP“ vyresnysis strategas, prisimena, kaip ji netrukus po Oranžinės revoliucijos užlipo į investicinės konferencijos Londone sceną ir pasiskelbė „vienintele Ukrainos politike su kiaušais!“. „Tymošenko siekė būti lydere, kuria taip niekada ir netapo“, – svarsto T. Ashas.
Nesantaika su V. Juščenka atvėrė duris V. Janukovyčiaus sugrįžimui. Nors 2007 m. J. Tymošenko vėl tapo premjere, Oranžinės revoliucijos magija buvo prarasta, o ji pati vaikėsi populistinių idėjų, pradedant nuo vyriausybės kompensacijų žmonėms, kurie prarado santaupas žlugus Sovietų Sąjungai. Ji padalijo kiekvienam po 1000 grivinų (tuo metu apie 200 dolerių), vietiniu mastu išgarsėjusių kaip „Julijos tūkstantis“.
Vis dėlto lemiamu žingsniu J. Tymošenko ir Ukrainai tapo po dvejų metų priimtas sandoris. Išsiųsta į Maskvą spręsti dujų nesutarimo, dėl kurio daliai Europos teko kęsti šaltį, J. Tymošenko su V. Putinu pasirašė naują tiekimo paktą.
2010 m. J. Tymošenko pateko į antrąjį rinkimų turą kartu su V. Janukovyčiumi, kuriam padėjo prezidento Donaldo Trumpo susikompromitavęs buvęs kampanijos vadovas Paulas Manafortas. Tačiau po to, kai pasaulinė finansų krizė nustekeno Ukrainos ekonomiką, jos populiarumas išseko.
Vėliau prieš ją atsisuko dujų sandoris su V. Putinu. V. Janukovyčius, džiaugdamasis įveikęs savo varžovę, įsakė J. Tymošenko suimti ir pasodinti už grotų, pareiškęs, kad susitarimas kenkia nacionaliniams interesams. Kalėjime ji praleido dvejus metus.
Net ir sėdėdama kalėjimo kameroje J. Tymošenko netiesiogiai sukėlė antrąją šalies revoliuciją per dešimtmetį. Europos Sąjunga nesutiko pasirašyti asociacijos susitarimo su Ukraina, jeigu J. Tymošenko nebus išlaisvinta, tačiau šiam reikalavimui V. Janukovyčius nepakluso. Spaudžiamas V. Putino, jis galiausiai apskritai atsisakė ES susitarimo, paleisdamas įvykių grandinę, vedančią prie jo nuvertimo ir J. Tymošenko paleidimo.
Ruošdamasi 2014 m. kampanijai J. Tymošenko jau nebeatrodė tokia gaivališka jėga, kokia buvo anksčiau. Ji padarė tai, kas turėjo būti pergalingas sugrįžimas ir kreipimasis į Kijevo Nepriklausomybės aikštę praėjus vos dienai po to, kai V. Janukovyčius pabėgo į Rusiją. Tačiau politikė neteisingai interpretavo minios nuotaiką.
Pakilusi į sceną – neįgaliojo vežimėlyje, su greitosiomis atsainiai supinta kasa – ji paragino plojimais pagerbti protestuotojus, kurie buvo nužudyti snaiperių. Jai prabilus apie savo pačios karjerą, sutikimas tapo toks pat ledinis, kaip ir oras tą dieną. Praėjus trims mėnesiams, ją įveikė P. Porošenka.
2019 m. rinkimų kampanijoje J. Tymošenko kritikavo korumpuotą elitą ir pažadėjo padidinti atlyginimus iki kaimyninės Lenkijos lygio, kur darbo užmokestis šiuo metu yra daugiau nei keturis kartus didesnis. Ji taip pat pažadėjo gilinti bendradarbiavimą su ES ir NATO, o tokia politika erzina Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kuris siekia išlaikyti Ukrainą savo orbitoje.
J. Tymošenko surinko 13,4 proc. balsų, tačiau po pakilimo, nuopuolio ir naujo pakilimo galbūt dar ankstoka ją nurašyti. Rudenį, vesdama savo partiją į parlamento rinkimus, ji gali pamėginti vėl sugrįžti į premjero poziciją.
„Mūsų kova dar nebaigta, – susirinkusiems jos rinkimų štabe Kijeve žurnalistams pareiškė J. Tymošenko. – Mes suvienysime jėgas ir suplanuosime visus savo žingsnius ir veiksmus. Sutelksime visą dėmesį į pagrindinį tikslą – įgyvendinti savo programą artėjančiuose parlamento rinkimuose.“
Jeigu ką, ji išties nenuspėjama, pastebi generalinis prokuroras Jurijus Lucenko, jos artimas sąjungininkas Oranžinės revoliucijos metu, kurį taip pat buvo įkalinęs V. Janukovyčius.
Prieš rinkimus jis įspėjo Ukrainos žiniasklaidą: „Julija yra kulka, kurios trajektorijos jūs negalite apskaičiuoti.“
