„NATO – pavyzdžio neturinti sėkmės istorija. Ypač mes, vokiečiai, turėtume būti dėkingi Aljansui, nes jis mus gynė ir užtikrino taiką Europoje. Ir, nors apie tai retai kalbama, Šiaurės Atlanto Aljansas yra tapęs vienu sėkmingiausių pasaulyje instrumentų, stabdančių branduolinio ginklo plėtrą“, – sakė W. Ischingeris.
Be 1949 metais įsteigto NATO, be branduolinio skėčio, kurį virš Aljanso narių išskleidė JAV, labai tikėtina, kad šiandien branduolinį ginklą turėtų Turkija ir kai kurios kitos šalys, galbūt ir Vokietija. Nes tik tas patikimas gynybinis skėtis leido Vokietijos Federacijos vyriausybei pasirašyti branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, – nepaisant grėsmės, kurią anuomet kėlė Sovietų Sąjunga.
Tokia yra praeitis. Dabartis, pasak W. Ischingerio, „mažiau šlovinga“: „judame krizinės situacijos kryptimi“.
„Rusijos agresija Ukrainoje į pirmą planą vėl iškėlė pirminę NATO funkciją, – būtent, mūsų pačių teritorijos gynybą atgrasant. Ir kaip tik šioje srityje Donaldo Trumpo žinutės twitteryje bei jo pasisakymai sukėlė nemenkų abejonių“, – pastebi W. Ischingeris.
„Ar tebegalioja penktuoju punktu įtvirtinta solidarumo sąlyga? Ar puolimo atveju JAV dar stotų mūsų pusėn? O gal Vašingtonas dabar į Aljansą žiūri kaip į savotišką komercinę sąjungą, kurioje amerikiečių karių ir karinės galios pagalbos galime tikėtis tik atlyginę kaštus?“ – retorinių klausimų pažėrė W. Ischingeris. Ir pridūrė: „Kai kurie Amerikos atstovai pokalbiuose ramino mane, sakydami, jog taip elgdamiesi, amerikiečiai tik patys sau pakenktų“.
Prieš kritikuodami kitus, apsičiupinėkime savo pačių nosį
Tačiau W. Ischingeris pripažįsta, kad europiečiai, ypač Berlynas, iš dalies patys išprovokavo amerikiečių nepasitenkinimą, ilgus metus pro pirštus žiūrėdami į pareigą tolygiai dalintis naštą.
„Kai aštuoniasdešimtųjų pradžioje aš, jaunas diplomatas, dirbau Vokietijos atstovybėje Vašingtone, buvo keliamas klausimas, ar europiečiai pasieks trijų procentų tikslą, – prisiminė W. Ischingeris. – Šiandien mūsų tikslas – du procentai. Ir štai, būtent mes, tarp europiečių stambiausias Aljanso partneris, pareiškiam šio tikslo nepasieksiantys. Mes netgi nebenorim to tikslo siekti. Federalinė vyriausybė, pamindama savo pažadus, nutarė siekti tik 1,5 procento.“
Pagaliau net ir tas tikslas nėra realistiškas, nes, kaip pastebėjo „Die Welt“ žurnalistas Thorstenas Jungholtas, dabar vyriausybė iki 2023 metų yra numačiusi tik 1,25 procentus. Taip kad vokiečiai, užuot kritikavę amerikiečius, „turėtų pirma apsičiupinėti savo pačių nosį“, – sakė Miuncheno saugumo konferencijos vadovas.
Šiam NATO tikslui vokiečiai pritarė, ir ne vieną kartą, tai dabar nėra ko raukytis, kai tas pažadas primenamas, – savikritiškai tęsė W. Ischingeris. Be to, nėra teisinga, jei Vokietijoje debatai sukasi tik apie tuos du procentus.
Vokiečiai turėtų prisiminti: jau ir taip jie yra prasikaltėliai
Iš tikrųjų pirmiausia, pasak diplomato, vokiečių politikai privalėtų klausti, „kiek kareivių, kiek povandeninių laivų, sraigtasparnių, lėktuvų reikia turėti, kad galėtume apginti savo šalį, savo piliečius ir savo sienas? Kiek brigadų ar divizijų reikia, kad įstengtume įvykdyti savo pažadus Aljansui ir Europai?“
Vokiečiai patys turėtų šiuos klausimus spręsti, pasitarę su partneriais Europoje. Būtina tartis, kaip gynybos srityje geriau išnaudoti sinergetinius efektus. Tai – natūralūs gyvybiniai klausimai.
„O mes darome taip, tarsi mus šokdintų ponas Trumpas, nurodęs tuos du procentus. Juk tikrasis klausimas yra kitas: kiek norime ir privalome išleisti savo saugumui? Ir čia vertėtų paklausti, o kokios būtų Vokietijos išlaidos, jei nebūtų NATO? Grubiai paskaičiavus, sakyčiau, mažiausiai – dvigubos. Tuomet reikėtų kalbėti ne apie 1,5, o apie 3 ar 3,5 procento. Nes priešingu atveju būtume visiškai akli, kurti ir beginkliai“, – sako W. Ischingeris.
Be to, vokiečiai užmiršta, kokį nusivylimą jų kalbos apie tuos 1,5 procento sukelia Vašingtone ir Briuselyje.
„Amerikiečių akyse jau ir taip esame prasikaltėliai“, – sakė W. Ischingeris, čia pat primindamas vokiečiams jų didžiąsias nuodėmes: toliau tiesiamą dujotekį „Nord Stream 2“ ir tai, kad iš rusų pirkdami dujas, jie drauge finansuoja Rusijos ginklavimąsi. Esama ir dar vieno itin svarbaus aspekto: tokiu savo elgesiu vokiečiai gadina popierius kitų Aljanso šalių vyriausybėms, kovojančioms su opozicija dėl tų 2 procentų gynybai.
Konservatyvi Vokietijos kanclerė nesilaiko įsipareigojimų, kodėl turėtume laikytis mes?
W. Ischingeris vaizdžiai dėstė, kaip tai galėtų atrodyti konkrečiai: „Įsivaizduokime šalį X, vieną iš Europos šalių NATO partnerių. Gynybos ministras parlamente aiškina: man reikia dviejų procentų, kuriuos pažadėjom NATO. Ir štai, prie kalbėtojo pulto prieina opozicijos narys, galbūt socialdemokratas ar socialistas, ir dėsto: „Mielas pone ministre, gal žvilgterkite į Berlyną? Ten valdžioje – konservatyvi kanclerė, o ji sako: pakaks ir 1,5 procentų. Kodėl mes, spaudžiami daug didesnių ekonominių problemų nei turtinga Vokietija, turėtume išleisti tuos 2 procentus gynybai?“
Taip mes, Vašingtono požiūriu, labai apsunkinam NATO partneriams jų siekį laikytis įsipareigojimų Aljansui, mes darom tai politiškai beveik neįmanomu dalyku.“
Trečiadienį dienraščiui „Die Welt“ duotame interviu Vokietijos diplomatas savo šalies politikų adresu išsakė daug karčios tiesos.
„O tiesa yra labai paprasta: jei Federalinė Respublika taip liepsningai pasisako už multilateralizmą, kaip tai emocingai ir teisingai darė kanclerė Miunchene, tuomet konkrečiai tai turėtų reikšti: mes privalome daug investuoti į tas daugiašales institucijas! Vadinasi, pirmiausia į ES, antra – į NATO ir, trečia, į JT. O ką mes vietoj to darom?“
„Apie NATO mes jau kalbėjom. Mūsų Europos politikoje, deja, dažnai vyrauja nuomonė: pirmiausia norim, kad Europa mus geriau gintų ir daugiau darytų, bet tai neturi daugiau kainuoti. JT yra vienintelė organizacija, kurią mes mielai finansiškai remiam. Deja, dėl JT Saugumo Tarybos blokavimo ilgus metus pasaulyje negalėjo būti sėkmingai užbaigtas nė vienas konfliktas“, – pastebi W. Ischingeris.
Interviu jis baigė raginimu šalies vyriausybei rodyti daugiau pastangų, siekiant harmonizuoti Europos Sąjungos užsienio politiką.