Netikėtai P. Porošenkos aikštelėje atsidūrė ir puikiai sužaidė Sviatoslavas Vakarčiukas – roko muzikantas, populiarios muzikos grupės „Okean Elzy“ lyderis, neseniai Stenforde išklausęs lyderystės kursą. Jis socialiniuose tinkluose inicijavo akciją „rinkimai – ne pokštas“. Kreipdamasis į piliečius prieš pradėdamas akciją, S. Vakarčiukas neįvardijo nė vieno kandidato pavardės, tačiau iš esmės jo sumanymas buvo toks: balsuoti rinkimuose reikia atsakingai, o šalies ateitis – ne pokštas. Socialinę akciją palaikė tiek paprasti socialinių tinklų bendruomenės nariai, tiek ir gana populiarūs žmonės: garsiausias šiuolaikinis Ukrainos poetas Sergejus Žadanas, grupės „DachaBracha“ lyderiai ir kiti. Tiesiogine agitacija to nepavadinsi, bet, kaip sakydavo romėnai – sapienti sat, arba protaujančiam ir to pakanka susiprasti, už ką balsuoti, ir už ką nebalsuoti siūlo grotažymė #не_голосуй_по_приколу.
Julija Tymošenko ragina „Keisk!“. Tai sutrumpintas jos ankstesnio šūkio „Permainos, kurių visų laukia“ variantas. Visa jos politinė rinkimų kampanija pagrįsta būtinybe iš pagrindų keistų šalies valdžios sistemą, priimti naują Konstituciją, tapsiančią šviesios šalies ateities garantu. Ukrainos interneto segmente tiesiog neįmanoma pasižiūrėti jokio vaizdelio „YouTube“ platformoje, prieš tai neperžiūrėjus reklamų, koks iš tikrųjų aukštas J. Tymošenko reitingas (daugiau nei 30 proc.). Vadinamoji sociologija (apie ją kiek vėliau) tokių skaičių nemini, bet tai visai netrukdo politikos technologams kurti alternatyvią jiems palankią realybę. Tam tikra prasme, galima sakyti, J. Tymošenko retorika atliepia V. Zelenskio kampaniją – valdžią būtina keisti skubiai ir be kompromisų.
V. Zelenskis savo reklaminiuose klipuose kalba labai paprastai: „Taip, aš pasirengęs“. Tai atsakas į vox populi pastabas, jog prezidento darbas nelengvas, teks kovoti su šalį pastaruosius 28 metus ardančiais asmenimis, susidurti su daugybe sunkumų – į visus tuos iššūkius „sistemai nepriklausantis kandidatas“ atsako tarsi koks sovietinis pionierius, labai iškilmingai, pakiliai, liūdniausia, kad be krislelio ironijos.
Pagaliau „iššauta“ paskutinė jo rinkimų kampanijos „kulka“: oligarchui Igoriui Kolomoiskiui priklausantis televizijos kanalas „1+1“, rodantis V. Zelenskio šou „95-asis kvartalas“, parodė trečiąją serialo „Liaudies tarnas“ dalį. Mokykloje vaikus istorijos mokantis Vasilijus Goloborodka (jo vaidmenį ir atlieka V. Zelenskis) tarsi koks supermenas gelbėja Ukrainą: veja lauk senus korumpuotus politikus ir bando vienyti vos į 28 „atskiras kunigaikštytes“ nesuskilusią šalį, pradėdamas nuo atliekų perdirbimo gamyklos statybų (tiesa, kova su plastiku – realus punktas iš V. Zelenskio rinkiminės programos).
Realybėje V. Zelenskis yra davęs ne vieną interviu (įrašytą), kuriame sau leido ne vieną nemenką „apmaudžią klaidą“. Pavyzdžiui, su televizijos kanalo ICTV žurnalistais jis kalba apie būtinybę prie sienos Donbase įvesti taikdarių. Reikalas tas, kad „taikdariai prie tos sienos“, kitaip tariant prie dabartinės fronto linijos – tai formulė, brukama Maskvos. Kijevas ir jo partneriai iš Vakarų sako, jog „mėlynieji šalmai“ turi stovėti prie valstybinės Ukrainos sienos Donecko ir Luhansko srityse (tokiu atveju jie neleistų iš Rusijos į savavališkai nepriklausomomis respublikomis pasiskelbusias teritorijas perkelti karių ir karinės technikos). Savo raštiškuose atsakymuose į pateiktus klausimus portalo „Evropeiskaja pravda“ žurnalistus kandidatas į prezidento postą nustebino Europos integracijos vizija: jis kalba apie kandidatės į Europos Sąjungą veiksmų planą, tada dar apie vieną narystės veiksmų planą (akivaizdžiai painiodamas visą šį reikalą su NATO narystės veiksmų planu) – gamtoje tokių reiškinių stojant į Europos Sąjungą paprasčiausiai nėra.
Paskutinieji prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą apklausų duomenys piešia štai tokį paveikslą: kovo 22–27 dienos viešosios nuomonės tyrimų grupės „Reiting“ atlikto tyrimo rezultatai 26,6 proc. balsų atiduoda V. Zelenskiui, po 17 proc. P. Porošenkai ir J. Tymošenko. Fondas „Demokratinės iniciatyvos“ pateikia tokius skaičius (apklausa atlikta kovo 20–26 dienomis): už V. Zelenskį balsuotų 27,6 proc., už P. Porošenką 18,2 proc., už J. Tymošenko 12,8 proc. Razumkovo centro prognozės (tyrimas atliktas kovo 21–26 dienomis): V. Zelenskiui tenka 24,8 proc., P. Porošenkai 22,1 proc., J. Tymošenko – 14,8 proc. Likę kandidatai 10 proc. balsų ribos neperžengia.
Kiek detalesnė reitingų analizė: V. Zelenskiui simpatizuojantis jaunimas į rinkimus gali taip ir neateiti (savo klipuose „ZeKomanda“ šiuo metu labai aktyviai kviečia piliečius ateiti į rinkimus), sociologams sunkiai sekasi perprasti šalies provinciją (o ten juk gyvena 35 proc. gyventojų), labai disciplinuotai einančią į rinkimus, tačiau spėjama, kad ši Ukrainos piliečių kategorija greičiausiai visgi palaikys J. Tymošenko.
Kovo 31 dieną laukia tikra balsavusiųjų apklausų kova. Tokių bus ne viena, ir vyks jos vienu metu. Ypatingo dėmesio verta viena – ta, kuri bus atliekama televizijos kanalų 112 ir „NewOne“ užsakymu. Šios žiniasklaidos priemonės ne kartą sulaukė kritikos kaip prorusiškos ir revanšistinės, jų savininku vadinamas asmeninis Rusijos prezidento Vladimiro Putino draugas Viktoraus Medvečiukas (neoficialus visų prokremliškų jėgų lyderis). Skelbiama, kad sociologinei grupei, vykdysiančiai balsavusiųjų apklausą, vadovauja Olga Balakireva – sociologė, 2004 metų pergalę „atidavusi“ Viktorui Janukovyčiui, nors jos kolegos iš kitų agentūrų V. Janukovyčiaus pergalės nefiksavo.
Panašu, kad Rusija turi planų sugadinti rinkimus ir toliau destabilizuoti situaciją šalyje, o O. Balakirevos balsavusiųjų apklausos – to plano dalis. „Alternatyvi sociologija“ gali kaip reikiant pakenkti pasitikėjimui rinkimų rezultatais. Praeitą savaitę V. Medvečiukas ir labiausiai prorusiškas kandidatas Ukrainos prezidento rinkimuose Jurijus Boiko lankėsi Maskvoje, kur susitiko su Rusijos Federacijos ministru pirmininku Dmitrijumi Medvedevu, galbūt gavo aiškių instrukcijų vadinamajai penktajai kolonai.
Dar vienas pavojaus „skambutis“ – Vladimiro Žirinovskio Rusijos Valstybės Dūmai pateiktas įstatymo projektas dėl Ukrainos prezidento rinkimų nepripažinimo. Tai gali būti paprasčiausia skandalingo politiko viešųjų ryšių akcija, o gali būti ir naujo plano, kaip paskatinti naują agresijos prieš Ukrainą bangą, dalis. Prieš kelias dienas savo kandidatūrą atsiėmė Aleksandras Morozas – Ukrainos socialistų lyderis, Ukrainos politikos dinozauras, 1999 metais turėjęs visus šansus patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą. Dabar jo reitingas mikroskopinis, tačiau dėmesį atkreipia jo motyvacija nebedalyvauti rinkimų kovoje: esą, rengiamasi masiniam balsų klastojimui. Štai ir dar vienas lašelis į destabilizavimo taurę.
Sufabrikuoti situaciją, kai du pretendentus į antrąjį rinkimų turą (P. Porošenką ir J. Tymošenko) skiria toks nedidelis skirtumas, jog jis atsiduria statistinės paklaidos rėmuose, gana paprasta. Visai gali būti, kad, jeigu J. Tymošenko po kovo 31 dieną vyksiančio balsavimo liks trečia, ji bandys apkaltinti valdžią masiniu balsų klastojimu. Tai gali kaip reikiant mobilizuoti elektoratą. Lieka neaišku, kiek ryžtingai veiksmų imsis J. Tymošenko šalininkai.
Jos šalininku vadinamas ir Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas, kuris pakankamai artimas ir radikalios dešinės judėjimo „Nacionalinis korpusas“ lyderiams. „Nacionalinio korpuso“ aktyvistai neseniai surengė visą seriją ryškių prieš dabartinį prezidentą nukreiptų akcijų: jie ragino skubiai nubausti korupcija įtariamus Nacionalinio saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotoją ir valstybinės kompanijos „Ukroboronprom“ vadovybę. Kai kur protesto akcijos virto susirėmimais. Yra manančių, kad būtent radikali dešinė, į kurios veiklą pro pirštus žiūri pats vidaus reikalų ministras, gali tapti pagrindine smogiamąja galia J. Tymošenko kovoje siekiant pateikti į antrąjį turą.
Kaip ten bebūtų, tokio scenarijaus išsipildymu galima abejoti: vidaus reikalų ministras, kad ir kokios jo politinės simpatijos bebūtų, tikrai nerizikuos Ukrainos nacionaliniu saugumu, o J. Tymošenko tikrai nenorės taip destabilizuoti situaciją, kad ant jos kristų įtarimų žaidžiant Maskvos naudai šešėlis, o ir patys eiliniai „Nacionalinio korpuso“ nariai toli gražu netrykšta simpatija „ledi J“ ir vargu ar panorės eiti į gatves ir kumščiais grumtis jos naudai.
Kaip ir buvo galima tikėtis, paskutinę priešrinkiminę savaitę suintensyvėjo ir karas kompromituojančiomis medžiagomis: internete pasirodė filmuotos medžiagos su nuo alkoholio apsvaigusiu P. Porošenkos sūnumi, faktų apie nedeklaruotą V. Zelenskio vilą Italijoje, o iš Černivcų srities J. Tymošenko štabo nutekėjo informacija apie aštuonis simbolinius kandidatus – iš jų vos vienas (Sergejus Taruta) atvirai palaiko būtent ją, o likę septyni prisistato kaip nepriklausomi. Rinkėjui, jau nusprendusiam, už ką atiduos balsą, tokie „menko kalibro“ skandalėliai įtakos nepadarys, o pasyviam piliečiui, kuriam „visi politikai vienodi“, tai taps dar vienu argumentu į rinkimus paprasčiausiai neiti.
Pirmasis prezidento rinkimų turas kovo 31 dieną ir antrasis balandžio 21 dieną (niekas nesitiki, kad nugalėtojas paaiškės po pirmojo balsavimo) – dar vienas Ukrainos ištvermės išbandymas. Visai gali būti, kad šį egzaminą išlaikius, pagaliau pavyks ištrūkti iš Rusijos įtakos orbitos: jeigu institucinė valdžia nesusikirs per šį streso testą, tai naujas (arba perrinktas prezidentas) neturės kito pasirinkimo – tik eiti Konstitucijoje nurodytu keliu link NATO ir Europos Sąjungos.