Vos už 33 kilometrų nuo Brazilijos krantų netoliese San Paulo yra Gyvačių sala. Ji tokia pavojinga, jog žmonėms nurodyta ten nekelti kojos. Nepaisant perspėjimų, vis atsiranda nebijančių rizikuoti savo gyvybe.

Saloje knibždėte knibžda gyvačių. Ir ne šiaip gyvačių – čia gausu auksinių kaisakų. Tai pačios nuodingiausios angys visame pasaulyje, o jų nuodai, kaip tvirtina ekspertai, tokie stiprūs, jog gali ištirpdyti raumenis.

Saloje, remiantis skirtingais skaičiavimais, gyvena iki 4 tūkst. šių smulkių, bet mirtinai pavojingų padarų. Žmonės čia nebegyvena jau šimtą metų. Brazilijos pareigūnai leidimą ten apsilankyti kiekvienais metais išduoda vos keliems mokslininkams. Aplink salą patruliuojantys pakrančių apsaugos laivai rūpinasi, kad prašalaičių kojos Gyvačių salos kranto nepasiektų.

Kai laidos „60 Minutes“ prodiuseris įtikino Tarą Brown kartu su mokslininkų komanda apsilankyti košmarą primenančioje saloje ir parengti reportažą, nestigo bandžiusių ją nuo šios avantiūros atkalbėti.

„Labai nekantravau leistis į šį nuotykį. Tai buvo nauja patirtis, viena iš įdomiausių gyvenime. Gavau išskirtinę galimybę savo akimis išvysti itin kruopščiai saugomą teritoriją. Man sakė, kad saloje gyvena per 4 tūkst. nuodingiausių pasaulio gyvačių. Vietos žvejai mus perspėjo: „Tai tikrai nėra gera mintis, patikėkite, jūs tikrai nenorite ten kelti kojos“, – kalbėjo moteris.

Sklando kalbos, jog kartą ten gyvatės pražudė visą šeimą, o piratai ten slepia savo grobį, nes gyvatės – pačios geriausios lobių saugotojos pasaulyje.

„Žvejai sakė patys už jokius pinigus ten nekelsiantys kojos, nes nenori mirti“, – sako T. Brown.

Apie didžiulę riziką perspėjo ir ekspertai. Vienas iš pavojaus varpais skambinusių– molekulinės biologijos ekspertas iš Australijos Bryanas Fry, su kurio ekspedicija ir keliavo žurnalistai.

„Susitikimas su tomis gyvatėmis gali baigtis labai skausminga mirtimi. Jūs mirtumėte klykdama iš skausmo“, – T. Brown sakė ekspertas.

T. Brown ir jos komanda tapo pirmaisiais iš visos Australijos žiniasklaidos, nusprendusiais kelti koją į Gyvačių salą, dar vadinamą Ilha da Queimada Grande. Žurnalistai tik po pusės metų pastangų galiausiai gavo leidimą prisijungti prie B. Fry komandos ir vykti į mitais ir šiurpiomis istorijomis apipintą Gyvačių salą.

„Kartu su mumis vyko ir medikų komanda, tai buvo būtinoji sąlyga. Gausi medikų komanda – greitosios medicinos pagalbos automobilis krante, defibriliatorius, priešnuodžiai, respiratoriai. Visi šį reikalą vertino labai rimtai“, – pasakoja T. Brown.

Skaičiuojama, kad viename salos kvadratiniame metre gali gyventi nuo vienos iki penkių mirtinai nuodingų auksinių kaisakų. T. Brown ir jos komanda, stačiu šlaitu braudamiesi gilyn į atogrąžų mišką, savo kelyje turėjo jų neabejotinai sutikti.

„Tiesą sakant, niekada gyvenime neturėjau reikalų su gyvatėmis. Nors jos ir nėra mano mylimiausi sutvėrimai, bet maniau, kad kaip nors susitvarkysiu. O paaiškėjo, kad aš iš esmės esu labai minkšto būdo. Atrodė, kad atsidūriau labai toli nuo civilizacijos, buvo siaubingai karšta, laukinė gamta, o mums reikėjo eiti iki galo. Ėmė atrodyti, kad tos gyvatės – visur. Kiekvieną akimirką buvau pasirengusi blogiausiam, o vidinis balsas nuolat kuždėjo: o ne, meldžiu, kad tik ten nebūtų tos nelemtos gyvatės“, – kalbėjo T. Brown.

Kamera sekė įkandin T. Brown pačiais įtempčiausiais jos ekspedicijos saloje momentais.

Nufilmuota, kaip moteris rankose laiko miegančią auksinę kaisaką. Nors Gyvačių saloje išvysti gyvačių ir nėra kažkas netikėto, labiausiai stebina jų saugoma istorija.

Nė viena pasaulyje gyvatė negali lygintis su Gyvačių saloje gyvenančiomis auksinėmis kaisakomis. Kaip paaiškina T. Brown parengtas reportažas, nuo tada, kai prieš 11 tūkst. metų pakilo jūros lygis ir jos buvo atskirtos nuo žemyninės dalies, auksinių kaisakų evoliucija pakrypo kiek kita linkme.

„Jos skiriasi nuo žemyninėje dalyje gyvenančių savo pusseserių, jos net penkis kartus nuodingesnės ir patenka į pačių nuodingiausių pasaulio gyvačių dešimtuką. Jos medžioja ir ėda paukščius. Ir ne vietinius salos paukščius, kurie joms tapę pernelyg protingi ir nesileidžia sumedžiojami, o didesnius migruojančius sparnuočius, saloje nutupiančius savo migracijos kelyje.

Kadangi medžioja didesnį grobį, atitinkamai prisitaikė ir šių gyvačių nuodai – jie tapo stipresni. Mokslininkams tai labai įdomus evoliucinis eksperimentas. Galima sakyti savotiška laboratorija laukinėje gamtoje. Galima gyvai stebėti evoliucijos mechanizmą“, – teigia T. Brown.

Ironiška, bet visus bauginančios auksinės kaisakos atlieka labai svarbų vaidmenį gelbėdamos žmonių gyvybes.

B. Fry ir jo komanda rinko gyvačių nuodų mėginius. Pirminis to tikslas – priešnuodžių gamyba.

Brazilijoje gyvačių įkandimai yra žymiai opesnė problema nei, pavyzdžiui, Australijoje. Kiekvienais metais nuo gyvačių Brazilijoje nukenčia apie 30 tūkst. žmonių, mirtimi baigiasi vidutiniškai 150 atvejų.

Auksinių kaisakų nuodai taip pat naudojami gaminant žmonių gyvybes gelbėjančius vaistus. Maža to, jie gali prisidėti prie naujų medikamentų kūrimo ateityje.

„Prieš 40 metų buvo sukurtas kraujo spaudimą mažinantis vaistas (kaptoprilis), jo gamyboje naudojami auksinių kaisakų nuodai. Šis medikamentas populiarus ir šiandien“, – paaiškina T. Brown.

Tyrinėdami nuodus, mokslininkai gali labai daug sužinoti ir apie pačių gyvačių gyvenimą. Brazilijoje ėmus masiškai kirsti miškus, vis mažiau paukščių savo migracijos kelyje aplanko Gyvačių salą – tai reiškia, kad gyvatės turi mažiau maisto.

Be mokslininkų ir kartais tokiam žygdarbiui pasiryžtančių žurnalistų Gyvačių sala domina tik brakonierius, vieną tokią gyvatę vertinančius iki 30 tūkst. dolerių.

Nors apsilankymas Gyvačių saloje toli gražu neskamba kaip idealios atostogos, T. Brown sakė, kad po apsilankymo saloje ėmė gerbti nuodingąsias gyvates ir ypač mokslininkus, nebijančius jas tyrinėti.

„Nors gyvatės niekada netaps mano mylimiausiais gamtos sutvėrimais, tai nereiškia, jog nesižaviu jų gyvybingumu ir tuo, kaip jos moka prisitaikyti prie aplinkos. Turėjau unikalią progą išvysti gamtą procese. Tai tiesiog nuostabu. Ir jos tikrai žavingos – žinoma, iš saugaus atstumo“, – konstatuoja T. Brown.