Medijose jie neretai vadinami tiesiog dešiniaisiais populistais, nacionalistais. Drauge politikos komentatoriai mėgina įminti šios vyriausybės, o ypač vidaus reikalų ministro Matteo Salvini, sėkmės kodą.
Jis cituoja popiežių Joną Paulių II ir Martiną Lutherį Kingą, vadina save buldozerininku, norinčiu „atnaujinti Europą iš vidaus“, pabrėžia nacionalinės tapatybės ir valstybių suverenumo svarbą, nerenka žodžių, atsikirsdamas kritikams.
Regis, kuo atšiauresnis vėjas pučia „Lygos“ lyderiui į veidą, tuo skaitlingesni jo šalininkai Italijoje, – pastebi žurnalistė Petra Reski. Ji, kaip ir ne vienas kitas šioje šalyje gyvenantis vokiečių spaudos atstovas, į politinius procesus Italijoje padeda pažvelgti iš vidinės perspektyvos.
Vis dėlto, pasak P. Reski, Europos Parlamente nuskambėję priekaištingi žodžiai, esą, „tai nėra ta Italija, kurią mes pažinojome“, – daugiau nei keisti. Ypač „turint omeny, kad Italiją daugiau nei du dešimtmečius valdė žmogus, artimais ryšiais susijęs su mafija ir nuteistas dėl mokesčių slėpimo, žmogus, kuriam iškelta byla dėl balanso klastojimo, teisėjų papirkinėjimo, dėl dalyvavimo išpuolių organizavime“ ir pan.
O galbūt ilgimasi Matteo Renzi, kuriam, kaip ir Silvio Berlusconi, Dublino susitarimas nieko nereiškė ir kuris visus į Italiją atvykusius migrantus siuntė šiaurės kryptimi? – ironizuoja P. Reski. Nuo to laiko, kai Italijos vidaus reikalų ministru tapo M. Salvini, migracijos reikalai pakito iš esmės.
Didžioji dauguma italų palaiko griežtą M. Salvini migracijos kursą
Jau devyni mėnesiai, kai Romoje valdo kairės orientacijos „Penkių žvaigždučių judėjimas“ ir kraštutinių dešiniųjų „Lyga“. Šalis ir toliau slysta į recesiją, nelabai matyti pažangos ir ekonomikos gaivinimo bei investicijų į infrastruktūrą srityje, tačiau pagal naujausias apklausas beveik šeši iš dešimties rinkėjų artėjančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą žada balsuoti už koalicinės vyriausybės partijas, – nurodo dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (FAZ) politinis korespondentas Romoje Matthias Rübas.
Dabar „Lyga“ gerokai aplenkė „Penkių žvaigždučių judėjimą“, kuris 2018 metų rinkimuose buvo stipriausia politinė jėga, o dešiniųjų vadą M. Salvini dauguma italų, pasak M. Rübo, netgi laiko tikruoju šalies vadovu.
Tapęs vidaus reikalų ministru, jis nedelsdamas ėmėsi visų galimų priemonių migracijai Viduržemio jūra sustabdyti: nuo susitarimų su Libija iki įsakymo uždaryti Italijos uostus nevyriausybinių organizacijų laivams su išgelbėtais migrantais.
Tiesa, pastarąjį sprendimą nemažai žmonių įvertino kaip žiaurų ir nehumanišką, būta šalyje ir tūkstantinių protesto demonstracijų. „Tačiau M. Salvini žino, jog dauguma italų jo griežtą kursą palaiko,“ – rašo M. Rübas.
Pirmiausia rūpinasi italais
„Italiją bara ir Briuselis, ir Vatikanas, o vis dėlto Romai pavyko radikaliai sumažinti pabėgėlių skaičių“, – pastebi Italijoje gyvenantis „Die Welt“ korespondentas Europai Dirkas Schümeris. Ir išties, laivais atvykstančių migrantų skaičius sumažėjo apie 80 procentų, o pirmaisiais dviem šių metų mėnesiais į Italiją, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pereitais metais, atvyko 95 proc. mažiau migrantų, – didžiuodamasis skelbė M. Salvini kovo pradžioje.
Visiems kritikams, įskaitant Italijos premjerą Giuseppe Conte, kietasis vidaus reikalų ministras aiškina tiesiog veikiąs pagal duotą priesaiką: pirmiausia rūpinasi italais. „Tokia nuostata galbūt nėra palankiai vertinama nuo pasaulio atsiribojusiame Vatikane ar Europos Komisijoje Briuselyje, tačiau juo palankiau ją priima Italijos rinkėjai“, – komentuoja D. Schümeris.
Be to, ne vienas iš Italijoje akredituotų vokiečių žurnalistų pastebi, jog M. Salvini kritikų priekaištai yra apsimestiniai, morališkai melagingi. Begalinės diskusijos Briuselyje migracijos klausimais baigdavosi be apčiuopiamesnių rezultatų. Italai Europos partnerių jautėsi palikti vieni, kitos ES valstybės neskubėjo dalintis migrantų naštos. Veiklos žmogus M. Salvini pats čiupo jautį už ragų.
Nemaža pritarimo radikali antimigracinė M. Salvini politika sulaukia ir Vokietijoje, kur ne vienas aršus Angelos Merkel kritikas sveikina italų vidaus reikalų ministrą, įrodžiusį, jog šalies sienas apsaugoti įmanoma.
M. Salvini siūlo savąjį Europos namų modelį
Atviros Europos šalininkams jis – nekenčiama figūra, beširdiškumo simbolis, – savaitraštyje „Die Zeit“ pastebi Ulrichas Ladurneris, drauge pripažindamas: „Tačiau jo žiaurumas atskleidžia Europos nesugebėjimą suformuoti daugmaž išmintingą, koordinuotą europinę migracijos politiką.“
Dabar M. Salvini siūlo savąjį modelį visai Europai: būtina „atsikovoti“ nacionalinį suverenumą saugant išorės sienas ir vykdant imigracijos politiką, – tai turi tapti kertiniu kitokių Europos namų akmeniu. Mažiau „eurokratų diktato“ ir daugiau „tautų apsisprendimo“ jis pageidauja ir biudžeto, finansų bei ūkio politikoje. Jungtinių Europos valstijų koncepcijai M. Salvini ir jo šalininkai priešpriešina savąją suvienytos suverenių valstybių Europos idėją.
Vincenzo Sofo, vienas iš partijos „Lega“ ideologų, kalbėdamas apie Europos atsinaujinimą iš vidaus, nuolat mini suverenumo sąvoką, – pastebi žurnalo „Der Stern“ reporterė Italijoje Andrea Ritter. Tai turi būti suverenių tautų ir tėvynių, kuriose saugoma tradicija ir tapatybė, Europa.
Nemažai daliai liberalų bei kairiųjų tokia Europos namų koncepcija kelia alergiją. Bet „M. Salvini ir jo tipo „suverenistus“ laikyti Europos priešais, izoliuoti juos nelyginant kokius politinius raupsuotuosius ir neleisti jiems dalyvauti idėjų konkurencijoje yra daugiau nei abejotina“, – pastebi FAZ korespondentas Italijai M. Rübas.
Policininkas, gaisrininkas, ekskavatorininkas
M. Salvini – ne vien veiklos, bet ir vaizdo žmogus, – analizuoja „Der Stern“ žurnalistė A. Ritter. Jis mėgsta pasirodyti viešumoje, persirengęs policininko, karabinieriaus ar gaisrininko uniforma, tuo būdu signalizuodamas: esu tvarkdarys.
„Megztiniai ir džemperiai su kapišonu tapo jo firminiu ženklu, pabrėžiančiu jo laisvumą grandioziniame spektaklyje. Jis cituoja popiežių Joną Paulių II ir Martiną Lutherį Kingą: „Norint įsigyti priešų, nebūtina paskelbti karą. Pakanka tiesiog sakyti tai, ką galvoji!“
„Salvini lydi sėkmė dar ir dėl to, kad jis nesižarsto pažadais ir nevaidina superherojaus, – aiškina „Lega“ ideologas Vincenzo Sofo. – Jis sako: esu vidutiniškas italas, toks, kaip ir jūs. Tačiau pažadu jums, kad mėginsiu daryti viską, kas įmanoma.“
Svarbus elementas jo kuriamame pasakojime yra „la ruspa“ – ekskavatorius. Mat, ankstesnysis Italijos premjeras Matteo Renzi yra save pavadinęs elitų griovimo mašina. O dabar už vairo sėdęs ekskavatorininkas nori visą tą šlamštą pašalinti, – aiškina A. Ritter. Ir priduria, kad M. Salvini linkęs kurti priešus tam, kad paskui galėtų juos savo buldozeriu nustumti į šoną.
Tai – užburtas ratas, iš kurio išsiveržti sunku
Vaizdai vaizdais, tačiau tikroji M. Salvini sėkmės priežastis – socialinės Italijos problemos. Bent jau taip „Der Stern“ žurnalistei aiškino paneuropietiško klubo „European Alternatives“ vienas įkūrėjų Lorenzo Marsili. „Reikia tik pažvelgti į pastarųjų dešimties metų vyriausybes, ir bus aišku, kas atsakingas dėl nacionalistų iškilimo, – sakė jis. – Galima buvo plika akimi stebėti, kaip taupymo politika stiprino dešiniuosius.“
Didelis jaunimo nedarbas, negaunant net elementarios pragyvenimą garantuojančios socialinės pašalpos, baimė dėl ateities. Ar tuomet reikia stebėtis, jei į Europos Sąjungą žvelgiama kaip į instituciją, kuri sako: jūsų valstybė privalo taupyti. Ir drauge reikalauja: privalote aprūpinti vis naujus tūkstančius atvykstančių migrantų. Tai – neišsprendžiamas konfliktas. Ir M. Salvini jį beveik kasdien instrumentalizavo, – aiškino L. Marsili.
Kiekvienas ginčas su Briuseliu jam suteikia naujų jėgų. Tačiau ES negali Italijai nusileisti, antraip atrodys, jog pasidavė dešiniųjų populistų reikalavimams. „Tai – užburtas ratas“, – sako L. Marsili žurnalo „Der Stern“ korespondentei. „Šiuo sakiniu dabar baigiasi dauguma pokalbių Italijoje,“ – liudija vokiečių žurnalistė. Iš užburto rato išsiveržti sunku.