Postsovietiniai Vidurinės Azijos diktatoriai neatsistatydina. Pirmieji Uzbekistano ir Turkmėnistano prezidentai, kurie, kaip ir N. Nazarbajevas, pateko į savo postus Sovietų Sąjungai vis dar egzistuojant, mirė eidami pareigas, o po savęs paliko režimus, primenančius absoliutines senovės Rytų monarchijas. Tadžikistanas vis dar turi tą patį lyderį kaip ir 1992 metais. Kirgizstane pirmieji du prezidentai buvo nuversti, o pirmasis taikus galios perdavimas įvyko 2017 m. (dabartinis prezidentas, laimėjęs palyginti konkurencingus rinkimus, buvo savo autoritarinio pirmtako sąjungininkas).
Tačiau N. Nazarbajevas visuomet buvo viršesnis už kitus Vidurinės Azijos lyderius. Kazachstanas yra didžiausia ir daugiausia gamtinių išteklių turinti regiono šalis, ir režimas
čia visada buvo švelnesnis nei kitur, išskyrus chaotišką, skurstantį Kirgizstaną. Pasitelkęs Kazachstano naftos išteklius, N. Nazarbajevas pasiekė tarptautinį pripažinimą, apie kurį kaimyninių šalių diktatoriai gali tik pasvajoti.
V. Putino asmeniškai prižiūrimas projektas – Eurazijos ekonominė sąjunga – įgyvendino seną N. Nazarbajevo idėją ir padėjo Kazachstano lyderiui palaikyti draugiškus santykius su Rusija, bet nepatekti V. Putinui po padu. Rusija ir Kinija – bemaž vienodai svarbios Kazachstano prekybos partnerės.
Valdant V. Putinui, Rusijos režimas darėsi vis panašesnis į Kazachstano. Abiem šalims vadovavo tas pats lyderis, nuolat „perrenkamas“ ir įveikiantis simbolinius priešininkus. Abi šalys taip pat turi vienintelę, prezidentą palaikančią politinę partiją, kuri persekioja disidentus, užuot brutaliai slopinusi priešingą nuomonę, ir bando sekti Kinijos autoritarinio vystymosi modeliu.
2011 m. pabaigoje ir 2012 m. pradžioje vidurinės klasės protestai Rusijos didžiuosiuose miestuose pakišo V. Putinui mintį, kad Vakarai ketina jį nuversti, ir nuo tada jis bando paversti Rusiją policine valstybe, įvesdamas vis labiau represinius įstatymus. Beveik tuo pat metu, 2011 m. gruodžio mėnesį, sugriežtėjo ir N. Nazarbajevas – po to, kai atokiame Žanaozeno mieste sukilo kalnakasiai, Kazachstano lyderis tvirčiau suėmė vadžias ir užtildė opoziciją.
Abi šalys prisikentėjo nuo gamtinių išteklių prakeiksmo: jų nafta maitina korumpuotas vyriausybės sistemas, kurios nepajėgia užtikrinti gerbūvio, ir ekonomikas, kurios tebėra priklausomos nuo žaliavų eksporto. Tuo tarpu abu diktatoriai finansavo milžiniškus „baltų dramblių“ projektus; N. Nazarbajevas pastatė naują sostinę – Astaną, o V. Putinas draskėsi dėl grandiozinių sporto renginių, tokių kaip olimpinės žaidynės ir pasaulio futbolo čempionatas.
Vis dėlto N. Nazarbajevas išvengė kai kurių klaidų, tokių kaip V. Putino agresija prieš Ukrainą. Jis neįgijo priešų tarp šalių, kurios svarbios Kazakshtano prekybiniams santykiams. Be to, jis užsitarnavo pagarbą kaip valstybės tarnautojas, o ne pamišęs diktatorius, nepaisant sovietinės manieros žeminti savo vyriausybės ministrus dėl realių ir įsivaizduojamų trūkumų, ar keistų rinkodaros idėjų, tokių kaip nesėkmingas bandymas pervadinti šalį ir atsikratyti priesagos „-stan“.
Jungtinėse Valstijose įsikūrusi demokratijos paramos organizacija „Freedom House“ netgi duoda Kazachstanui šiek tiek didesnį laisvės rodiklį, lyginant su Rusija.
Kazachų lyderis yra iš tos pačios politikų kartos kaip ir V. Putino pirmtakas Borisas Jelcinas, kuris taip pat atsistatydino iš anksto – pašlijus sveikatai ir oligarchams pešantis dėl valdžios. Antradienį N. Nazarbajevas perskaitė jausmingą atsistatydinimo kalbą, tačiau, priešingai nei buvęs Rusijos vadovas, už jokius savo veiksmus neatsiprašė. Maža to, jis išleido nemenkas sumas išankstiniam pasirengimui, siekdamas užsitikrinti tolesnį vaidmenį valstybės valdyme.
2010 m. buvo pakeista Kazachstano konstitucija, užtikrinant, kad N. Nazarbajevas išliks valstybės vadovu visam gyvenimui, suteikiant jam imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei politikos formavimo prižiūrėtojo vaidmenį. 2017 m. dar viena konstitucinė reforma susilpnino prezidento galias ir svarbiausiu šalies organu pavertė saugumo tarybą, suteikdama jai teisę kurti įstatymus ir koordinuoti jų įgyvendinimą. 2018 m. birželio mėnesį N. Nazarbajevui buvo suteiktas tarybos pirmininko vardas iki gyvos galvos.
N. Nazarbajevo pasirinktas įpėdinis, Kasymas-Žomartas Tokajevas, patyręs diplomatas, laisvai kalbantis kinų ir anglų kalbomis, greičiausiai laimės išankstinius prezidento rinkimus po N. Nazarbajevo atsistatydinimo. Tačiau N. Nazarbajevas, kaip saugumo tarybos ir valdančiosios partijos vadovas, bus ir toliau atsakingas už Kazachstano politinę kryptį.
Panašus scenarijus jau seniai svarstomas ir V. Putinui. Visa, ko reikia – šiokie tokie konstituciniai pakeitimai, kurie suteiktų įgaliojimus Rusijos saugumo tarybai ir leistų V. Putinui valdyti šalį iki gyvos galvos.
Tačiau V. Putinas visada privengė demonstruoti asmeninę galią taip atvirai, kaip N. Nazarbajevas. Valdant V. Putinui, Rusijos konstitucija jo naudai keitėsi – ar buvo interpretuojama – sąlyginai subtiliai, kai po ketverių metų pertraukos jam buvo leista kandidatuoti trečiajai kadencijai, ir kai prezidento kadencija buvo pratęsta nuo ketverių iki šešerių metų.
Kita vertus, V. Putinas, kuriam dabar 66-eri, irgi neina jaunyn, o 2024 m., pasibaigus dabartinei kadencijai, jam vėl teks daryti šešerių metų pertrauką. Tai neatrodo itin perspektyvu. Baigiantis kadencijai, V. Putinas turės pasirūpinti savo šeimos saugumu, o paleisti vadžių jis, regis, dar nepasirengęs. Jeigu jam nepavyktų – kaip šiuo metu atrodo – priversti Baltarusiją vėl prisijungti prie Rusijos ir sukurti naują valstybę, kurioje jis būtų lyderis, N. Nazarbajevo kelias – vienas iš nedaugelio jam likusių variantų. Kazachstano permainas jis stebės labai atidžiai. Jei jos pasiteisins, tikėtina, kad Kremlius anksčiau ar vėliau parengs rusiškąją versiją.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
