Didžiosios civilizacijos nenužudomos. Jos susinaikina pačios.

Tokią išvadą pateikia istorikas Arnoldas Toynbee 12 tomų veikale „A Study of History“ („Istorijos studijos“). Šiame veikale jis tiria 28 skirtingų civilizacijų iškilimą ir žlugimą.

Iš dalies jis yra teisus: civilizacijos dažnai yra pačios atsakingos už savo žlugimą. Vis dėlto savidestrukcija neretai yra paskatinama ir iš išorės, rašo BBC.

Pavyzdžiui, Romos imperija žlugo dėl daugelio negandų – per didelės plėtros, klimato kaitos, aplinkos būklės blogėjimo ir prasto vadovavimo. Vis dėlto ji taip pat buvo parklupdyta ant kelių, nes 410 m. Romą užgrobė vizigotai, o 455 m. – vandalai.

Žlugimas dažniausiai būna greitas, ir jokia didybė imuniteto nesuteikia.

390 m. Romos imperija užėmė 4,4 mln. kvadratinių kilometrų plotą. Po penkerių metų jos plotas jau buvo beveik dukart mažesnis – 2 mln. kvadratinių kilometrų. 476 m. imperijos plotas jau buvo lygus nuliui.

Mūsų praeitis paženklinta pasikartojančiomis nesėkmėmis.

Luke‘as Kempas Kembridžo universiteto Egzistencinės rizikos tyrimų centre tyrinėja civilizacijų žlugimą ir siekia išsiaiškinti jo priežastis.

Asirų reljefas ant sienos

Ką senovės civilizacijų iškilimas ir žlugimas gali mums atskleisti apie mūsų pačių civilizaciją? Kokios jėgos pagreitina arba sulėtina žlugimą? Ir ar pastebime panašius požymius šiandien?

Tyrinėjant istorines civilizacijas, visų pirma lyginamas jų amžius. Tai gali būti nelengva, nes griežto civilizacijos apibrėžimo nėra, taip pat nėra tikslių civilizacijos gimimo ir mirties datų.

L. Kempas civilizaciją apibūdina kaip visuomenę, kuri vykdo žemės ūkio veiklą, turi nemažai miestų, kariuomenę, kuri kontroliuoja jai priklausantį geografinį regioną, ir tęstinę politinę struktūrą. Pagal šį apibrėžimą visos imperijos yra civilizacijos, bet ne visos civilizacijos yra imperijos.

Duomenis mokslininkas surinko iš dviejų tyrimų, nagrinėjančių civilizacijų iškilimą ir nuosmukį (3000-600 m. prieš Kristų ir 600 prieš Kristų-600 m.) ir neformalios senųjų civilizacijų apžvalgos, parengtos sutelktinio finansavimo pagrindu ir jo paties papildytos.

Civilizacijų žlugimą jis apibrėžia kaip greitą ir ilgalaikį gyventojų skaičiaus mažėjimą, identiteto bei socialinio ir ekonominio kompleksiškumo praradimą. Vadovybei prarandant prievartos monopolijos kontrolę, žlunga viešosios paslaugos, prasideda neramumai.

Toks likimas ištiko praktiškai visas ankstesnes civilizacijas. Vienos jų atsigavo ir transformavosi, pavyzdžiui, kinų ar egiptiečių. Kitų žlugimas buvo neatitaisomas – pavyzdžiui, Velykų salos civilizacijos griūtis. Kai kuriais atvejais buvo prikelti žlugimo epicentre atsidūrę miestai – pavyzdžiui, Roma. O iš kitų civilizacijų – pavyzdžiui, Majų – teliko griuvėsiai ir mauzoliejai, kuriuos dabar lanko turistai.

Egipto piramidės

Ką tai mums gali pasakyti apie globalios šiuolaikinės civilizacijos ateitį? Ar agrarinių imperijų pamokos aktualios mūsų civilizacijai, kuri ėmė sparčiai vystytis po to, kai XVIII a. įsigalėjo pramoninis kapitalizmas?

L. Kempo manymu, istorinių civilizacijų pamokos aktualios ir mums. Ir praeities, ir dabartinių visuomenių pagrindas yra žmonės ir technologijos.

„Normalių katastrofų“ teorija teigia, kad sudėtingas technologines sistemas reguliariai ištinka nesėkmės. Tad žlugimas ko gero yra natūrali bet kokios civilizacijos baigtis, nepriklausomai nuo jos dydžio ir raidos stadijos.

Nors technologijų požiūriu mes dabar ko gero esame labiau išsivystę nei mūsų protėviai, bet tai nesuteikia pagrindo manyti, kad mums nebegresia tie patys pavojai, kurie juos sunaikino.

Modernios technologijos kaip tik papildo grėsmių sąrašą naujais, precedentų neturinčiais pavojais. Ir nors šiuolaikinė civilizacija yra globali, istorija parodo, kad žlunga ir plačiai išsidriekusios imperijos, ir ką tik susikūrusios karalystės. Nėra pagrindo manyti, kad didesnė teritorija apsaugo nuo visuomenės skilimo. Mūsų glaudžiai susieta, globalizuota ekonominė sistema kaip tik sustiprina visuotinės krizės pavojų.

Jei ankstesnių civilizacijų likimu vadovautumėmės kaip savo ateities gairėmis, ką jos mums galėtų pasakyti?

Petra Jordanijoje

Vienas iš būdų tai išsiaiškinti yra išnagrinėti tendencijas, kurios buvo pastebimos prieš civilizacijų žlugimą, ir pasižiūrėti, kaip jos pasireiškia mūsų dienomis.

Nors nėra vienos visuotinai priimtos teorijos, aiškinančios civilizacijos žlugimo priežastis, istorikai, antropologai ir kitų sričių mokslininkai pateikia įvairius paaiškinimus, štai keli iš jų.

Klimato kaita

Pakitus klimato stabilumui, gresia katastrofiškos pasekmės – derliaus mažėjimas, badas, dykumų susidarymas. Anasazių kultūros, Tivanaku, Akadijos, Majų civilizacijų, Romos imperijos ir daugelio kitų žlugimas sutapo su staigiais klimato pokyčiais, dažniausiai sausromis.

Aplinkos būklės blogėjimas

Žlugimas gresia ir tuomet, kai visuomenė pervertina aplinkos pajėgumą ir per daug ją išnaudoja. Ši ekologinio žlugimo teorija, aprašyta bestseleriuose, kaip pagrindines priežastis nurodo intensyvų miškų kirtimą, vandens užteršimą, dirvožemio nuskurdinimą ir biologinės įvairovės praradimą.

Iškirstas miškas tropikuose

Nelygybė ir oligarchija

Turtinė ir politinė nelygybė gali būti pagrindiniai socialinės dezintegracijos veiksniai, taip pat oligarchija ir galios centralizavimas tarp lyderių. Tai ne tik sukelia socialinį stresą, bet ir kliudo visuomenės gebėjimui reaguoti į ekologines, socialines ir ekonomines problemas. Kliodinamikos modelių sritis tiria, kaip tokie veiksniai, kaip lygybė ir demografija koreliuoja su politiniu smurtu. Ankstesnių visuomenių statistinė analizė rodo, kad tai vyksta ciklais. Didėjant gyventojų skaičiui, darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, darbuotojai tampa pigūs, o visuomenė tampa viršūnėje sunki. Ši nelygybė kenkia kolektyviniam solidarumui ir neišvengiamai paskatina politinius neramumus.

Kompleksiškumas

Civilizacijų žlugimą tyrinėjantis antropologas ir istorikas Josephas Tainteris teigia, kad visuomenes galiausiai sužlugdo jų pačių išplėtotas kompleksiškumas ir biurokratija. Visuomenė – tai problemas sprendžiantis kolektyvas, kurio kompleksiškumas auga, kai siekiama įveikti vis naujus iššūkius. Tačiau kompleksiškumas galiausiai pasiekia tašką, kai jo grąža ima mažėti. Pasiekus šį tašką, neišvengiamai riedama link žlugimo.

Kitas augančio kompleksiškumo matas yra vadinamas energijos grąža iš investicijų (angl. Energy Return on Investment – EROI). Tai santykis tarp šaltinio sugeneruojamos energijos kiekio ir kiekio energijos, kurios reikia norint ją gauti. Kaip ir kompleksiškumas, energijos grąža iš investicijų taip pat pasiekia tašką, kai grąža ima mažėti.

Akropolis Atėnuose

Knygoje „The Upside of Down“ politologijos ekspertas Thomasas Homeras-Dixonas pastebėjo, kad blogėjanti aplinkos būklė visoje Romos imperijoje paskatino EROI mažėjimą iš jų pagrindinių energijos šaltinių – kviečių ir mėlynžiedės liucernos derliaus. Smukus energijos grąžai iš investicijų, žlugo ir pati imperija. Šią teoriją palaiko ir J. Tainteris, kuris mano, kad dėl tokios pačios priežasties žlugo ir Majų imperija.

Išoriniai veiksniai

Kitaip tariant, keturi Apokalipsės raiteliai: karas, gamtos katastrofos, badas ir maras. Actekų imperiją, pavyzdžiui, sužlugdė ispanų užkariautojai. Daugumą ankstyvųjų agrarinių valstybių išguldė mirtinos epidemijos. Kadangi sienomis aptvertuose miestuose buvo didelė žmonių ir gyvulių koncentracija, ir visi gyveno prastomis higienos sąlygomis, ligų protrūkiai buvo neišvengiami, o jų mastai ir pasekmės katastrofiškos.

Kai kuriais atvejais žlugimą paskatindavo keli išoriniai veiksniai – pavyzdžiui, Šiaurės ir Pietų Amerikos užkariauti atvykę ispanai į šiuos žemynus atvežė salmoneliozę.

Atsitiktinumas/nesėkmė

Statistinė imperijų analizė parodo, kad žlugimas yra atsitiktinė, nuo amžiaus nepriklausanti atomazga. Evoliuciją tyrinėjanti biologė ir informatikė Indrė Žliobaitė su kolegomis pastebėjo panašų modelį ir rūšių evoliucijoje.

Toks atsitiktinumas dažniausiai aiškinamas „Raudonosios karalienės efektu“: jei rūšys nuolat kovoja už išlikimą besikeičiančioje aplinkoje su daugybe konkurentų, joms nuolat gresia išnykimas.
--
Nepaisant knygų ir straipsnių gausos, mes vis dar neturime įtikinamo, išsamaus paaiškinimo, kodėl civilizacijos žlunga. Žinome tik tai, kad žlugimą gali paskatinti visi pirmiau išvardyti veiksniai.
Žlugimas yra lūžio taškas, kai streso veiksnių kiekis ir mastas pranoksta žmonių gebėjimą su jais susidoroti.

Galime išanalizuoti šiuos pavojaus rodiklius ir pažiūrėti, ar mūsų civilizacijos žlugimo galimybė didėja, ar mažėja.

Panagrinėkime keturis iš šių galimų rodiklių, pažvelgę į pokyčius, kurie buvo fiksuoti pastaruosius kelis dešimtmečius. Temperatūra yra akivaizdus klimato kaitos rodiklis, BVP atskleidžia kompleksiškumo problemas, o ekologinis pėdsakas parodo aplinkos būklę. Visi šie veiksniai šiuolaikiniame pasaulyje akivaizdžiai tik stiprėja. Nelygybę įvertinti sunkiau.

Turtinė nelygybė

Tipinis Gini indekso (gyventojų pajamų pasiskirstymo statistinio rodiklio, vartojamo pajamų skirtumams apibūdinti) vertinimas parodo, kad pasauliniu mastu nelygybė kiek sumažėjo (tačiau ji didėja atskirose šalyse). Vis dėlto Gini indeksas gali klaidinti, nes jis vertina tik pajamų skirtumus.

Kitaip tariant, jei dviejų asmenų, atitinkamai uždirbančių 1 dolerį ir 100 tūkst. dolerių, pajamos dvigubai išaugtų, Gini indeksas pokyčio neparodytų. Tačiau atotrūkis tarp jų nuo 99 999 dolerių šokteltų iki 198 998 dolerių. Dėl šios priežasties L. Kempas taip pat nurodo 1 procento daugiausiai uždirbančiųjų pajamų rodiklį. 1 procento daugiausiai pajamų gaunančiųjų rodiklis 1980 m. buvo apytikriai 16 proc., o šiandien jis jau siekia 20 proc.

Svarbu tai, kad turtinė nelygybė dar didesnė.

1 proc. pasaulio turtingiausiųjų turtas devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje siekė 25–30 proc., o 2016 m. jis jau sudarė 40 proc.

Realybėje šie rodikliai ko gero dar labiau šokiruojantys, nes į oficialius duomenis nepatenka turtas ir pajamos, pervesti į vadinamuosius mokesčių rojus užjūryje.

Tyrimai parodo, kad iškastinio kuro EROI nuosekliai mažėja, nes lengviausiai pasiekiami ir gausiausi rezervai jau išeikvoti. Deja, kol kas daugumos atsinaujinančių energijos šaltinių, pavyzdžiui, saulės baterijų, EROI akivaizdžiai mažesnė, daugiausiai dėl energijos tankio, retųjų žemių metalų ir gamybos išlaidų. Vis dėlto, jei atsinaujinantys energijos šaltiniai tobulės, ir veiksmingai bus taikomos energijos vartojimo efektyvumą didinančios priemonės, pasekmės nebus neatitaisomos.

Turtinė nelygybė Rio Dežaneire

Atsparumo priemonės

Galbūt kažkiek paguosti gali tai, kad civilizacijos griūtis nebūtinai yra vienintelis įmanomas scenarijus. Visuomenės atsparumas gali nutolinti griūtį arba netgi užkirsti jai kelią.
Pavyzdžiu, vertinant pasauliniu mastu, „ekonominė įvairovė“ – šalies eksporto įvairovės ir sudėtingumo matas – šiais laikais didesnė nei septintajame ar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, vertinant pagal ekonomikos kompleksiškumo indeksą (Economic Complexity Index -ECI). Šalys mažiau priklausomos nuo vieno tipo eksporto, nei buvo anksčiau.

Pavyzdžiui, šalis, kuri diversifikavo savo eksportą ir iš šalies išsiunčia ne vien žemės ūkio produktus, tikėtina, bus atsparesnė ekologinėms problemoms ar prekybos partnerių praradimui. ECI taip pat įvertina žiniomis pagrįstą eksportą. Labiau kvalifikuoti gyventojai sugebės adekvačiau reaguoti į kilusią krizę.

Taip pat didėja inovacijų kiekis – vertinant pagal vienam gyventojui tenkantį patentų skaičių. Teoriškai, civilizacija galėtų būti atsparesnė žlugimui, jei naujosios technologijos galėtų sušvelninti, pavyzdžiui, klimato kaitos padarinius. Taip pat yra įmanoma, kad „griūtis“ įvyks be didelės katastrofos. Kaip rašė Rachel Nuwer „BBC Future“ 2017 m., „kai kurios civilizacijos tiesiog išnyksta – pasitraukia į istorijos užmarštį, bet ne su trenksmu, o tiesiog subliūkšta.“

Majų skulptūra

Vis dėlto, kai žvelgiame į šiuos žlugimo ir atsparumo rodiklius kaip į visumą, peršasi akivaizdi išvada – mums dar nederėtų nusiraminti.

Optimizmui priežasčių yra – labiausiai dėl mūsų gebėjimo kurti inovatyvius, diversifikuotus sprendimus ir taip nutolinti žlugimą. Tačiau pasaulyje pastebima blogėjanti padėtis srityse, kurios paskatino ankstesnių visuomenių žlugimą. Klimatas keičiasi, didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, pasaulis tampa vis sudėtingesnis, o mūsų didėjantys poreikiai viršija planetos gebėjimą atsinaujinti.

Kopėčios be skersinių

Ir tai dar ne viskas. Nerimą kelia tai, kad dabar pasaulyje viskas glaudžiai susiję, visi mes esame priklausomi vieni nuo kitų. Anksčiau krizė apsiribodavo tam tikrais regionais – tai buvo laikinas trikdis, ir žmonės dažnai galėdavo sugrįžti prie agrarinio ar medžiotojų-rinkėjų gyvenimo būdo. Daugeliui tai netgi leisdavo atsikvėpti nuo ankstyvųjų valstybių priespaudos. Be to, anksčiau, kilus socialiniams neramumams, buvo naudojami gan primityvūs ginklai – kalavijai, strėlės, o kartais šautuvai. Šiandien potencialios krizės perspektyva kur kas didesnio masto.

Valstybės, o kartais netgi tam tikros žmonių grupės kilus neramumams turėtų prieigą prie biologinių ir netgi branduolinių ginklų. Artimiausioje ateityje gali atsirasti nauji prievartos instrumentai, pavyzdžiui, mirtini autonominiai ginklai.

Žmonės vis labiau specializuojasi ir vis labiau tolsta nuo maisto ir būtiniausių prekių gamybos. O kintantis klimatas gali nepataisomai pažeisti mūsų gebėjimą grįžti prie paprasto ūkininkavimo.
Civilizaciją galima palyginti su prastai sukaltomis kopėčiomis, kuriomis kopiant aukštyn, žemesni skersiniai nukrenta. Jei tektų kristi pasilypėjus tik keletą skersinių, tikriausiai nesusižeistume, tačiau užkopus iki tam tikro aukščio, kritimas būtų mirtinas.

Klimato tarša

Ko gero mūsų civilizacija ribinį greitį pasiekė tada, kai išplito branduoliniai ginklai.
Bet kokia krizė – kiekvienas kritimas nuo kopėčių – gali būti lemiamas.

Branduolinis karas pats savaime kelia egzistencinę riziką – mūsų rūšis gali arba apskritai išnykti, arba sugrįžti į akmens amžių.

Mes tampame ekonomiškai stipresni ir atsparesni, bet mūsų pasiekimai technologijų srityje kelia tokį pavojų, su kuriuo nebuvo susidūrusi jokia ankstesnė civilizacija.

Pavyzdžiui, dabartiniai klimato pokyčiai yra visiškai kitokie, nei tie, kurie sužlugdė Majų ir Anazasių civilizacijas. Dabartiniai pokyčiai globalūs, sukelti žmogaus, greitesni ir rimtesni.

Majų piramidės

Mūsų atveju išorinis veiksnys yra ne priešiški kaimynai, bet mūsų pačių technologinės galimybės.
Mūsų civilizacija žlugs pakliuvusi į progreso spąstus.

Vis dėlto mūsų civilizacijos žlugimas nėra neišvengiamas.

Vertinant iš istorinės perspektyvos, tai tikėtina baigtis, bet mes turime unikalų privalumą – galime pasimokyti iš ankstesnių civilizacijų klaidų.

Mes žinome, ką reikia daryti: sumažinti emisijas, sumažinti nelygybę, sustabdyti aplinkos būklės blogėjimą, skatinti inovacijas ir diversifikuoti ekonomikas.

Politiniai pasiūlymai suformuluoti, trūksta tik politinės valios.

Mes taip pat galime investuoti į sistemų atkūrimą. Jau dabar pakanka gerai išplėtotų idėjų, kaip kuo veiksmingiau atkurti maisto gamybos ir žinių sistemas po pasaulinio masto katastrofos.

Ne mažiau svarbu yra stabdyti pavojingų, plačiai prieinamų technologijų kūrimą.

Tokie žingsniai sumažintų tikimybę, kad kita krizė bus negrįžtama.

Žlugimas mūsų laukia tik jei žygiuosime užsimerkę. Būsime pasmerkti tik tuo atveju, jei vengsime
mokytis iš praeities.