Ilgus metus trukęs tyrimas 2016 metais planuotas paversti filmu „Texas City“.
1947 metų balandžio 16-osios rytą krovininis laivas „S.S. Grandcamp“ stovėjo doke Teksaso mieste, kai jo denyje kilo gaisras. Kai palei krantą susirinko smalsuoliai, norintys iš arčiau pažiūrėti į tai, kas vyksta, ugnis išplito į laivo krovinių skyrių, kur buvo 2200 tonų amonio nitrato, skelbia texasmonthly.com.
Nugriaudėjęs sprogimas buvo toks galingas, kad jį juto už 400 kilometrų esančioje Luizianoje. Pirmas sprogimas uždegė amonio nitratą, buvusį netoliese esančiame laive „S.S. High Flyer“, todėl po penkiolikos valandų nugriaudėjo sprogimas ir šiame laive, nuskraidinęs šrapnelį į miesto pusę.
Oficialaus žuvusiųjų sąrašo nebuvo, tačiau manoma, kad nelaimė nusinešė nuo 500 iki 600 žmonių gyvybių, tūkstančiai patyrė sužeidimus. Tai tapo baisiausia pramonine nelaime Amerikos istorijoje.
Kaip viskas vyko
Darbininkai jau buvo pakrovę 2300 tonų amonio nitrato, sumaišyto su degiomis lipnumą mažinančiomis medžiagomis, tokiomis kaip vazelinas ir kietas parafinas, kai apie aštuntą ryto iš krovinių skyriaus ėmė veržtis dūmų kamuoliai, rašo timeline.com.
Niekas nežino, kas sukėlė gaisrą, tačiau siekiant išgelbėti krovinį, kad sumažėtų deguonies kiekis, avarinės brigados triumą užpildė ne vandeniu, o garais. Tai buvo labai bloga mintis. Amonio nitratui skylant išlaisvinamos deguonies molekulės. Gali būti, kad garų karštis paskatino šį procesą. Bet kuriuo atveju, ten buvusio deguonies pakako, kad kiltų didelis sprogimas.
Aplink laivą, iš kurio verčiasi keisti gelsvai oranžiniai dūmai, susirinko daug smalsuolių. Jie matė, kaip vanduo prie laivo korpuso pradeda virti, o į laivą atsitrenkusios didelės bangos staiga išgaruoja. Dauguma šių liudininkų buvo per arti, kai 9 valandą 12 minučių Teksaso miesto uoste buvęs laivas „S.S. Grandcamp“ sprogo.
Įvykus milžiniškam sprogimui, plieninis laivo korpusas, kuriame taip pat buvo pakrautas tabakas, sizalio virvės ir amunicija, virto šrapneliu. Sprogimas pasiuntė beveik penkių metrų aukščio bangą, pražudydamas doko darbininkus ir užmesdamas ant žemės visą naftos baržą.
„S.S. Grandcamp“ inkaras buvo nuskraidintas už beveik pustrečio kilometro, jis iki šiol išsaugotas kaip paminklas.
Buvo sugriautas ne tik dokas, bet ir tūkstantis nelaimės rajone buvusių pastatų. Daugiausia tai buvo naftos perdirbimo įmonės, ir pavojingų cheminių medžiagų gamyklos, kurios užsidegė. Masiniai gaisrai į dangų pasiuntė milžinišką juodų dūmų debesį. Kitapus kelio buvusi chemijos gamykla „Monsanto“ buvo sulyginta su žeme, žuvo 145 viduje buvę darbuotojai. Smūgio banga kliudė tuo metu netoliese skridusius du nedidelius pažintinius lėktuvus, kurie trenkėsi į žemę.
Kilusi grandininė reakcija tęsėsi ir kitą dieną. Antrasis laivas, „S.S. High Flyer“, gabenęs sierą ir amonio nitratą, sprogo po penkiolikos valandų ir nusinešė dar dvi gyvybes. Naftos perdirbimo gamyklos degė dar kelias dienas. Buvo sugriauta daugybė pastatų, maždaug du tūkstančiai gyventojų liko be namų.
Trys su puse tūkstančio patyrė sužalojimus. Žuvusiųjų skaičius buvo toks didelis, kad tai tapo didžiausia pramonine nelaime Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje: mažiausia 581 žmogus žuvo, tarp jų 40 laivo įgulos narių, o iš 28 Teksaso miesto savanorių ugniagesių gyvas liko vos vienas. Vienas nekilnojamo turto agentas sakė, kad mieste liko nepakankamai išgyvenusių tragediją žmonių ar darbo jėgos, kad „per metus būtų pastatytas vienas pastatas“.
Tačiau netrūko liudininkų, galinčių patvirtinti pribloškiančią sprogimo galią ir griaunamąją jėgą. Gamykloje „Monsanto“ dirbęs dr. Williamas H. Lane’as sakė, kad išėjęs iš biuro išvydo „daugybę kūnų“. „S.S. High Flyer“ jūreivis Benas Laphamas prisiminė, kad sprogimo metu „minutę ar ilgiau viskas priminė naktį.
Sprogimas išnešė liukų dangčius ir pražudė kelis vyrus“. Kitas liudytojas buvo sprogimo bangos išmestas į šešių metrų aukštį ir iškart nualpo.
Daugelyje vietų apie tai taip ir nebuvo pranešta
Šie sprogimai stipriai pakeitė tokių medžiagų kaip amonio nitratas transportavimo tvarkos ir saugumo standartus, buvo pateikta šimtai ieškinių ir galiausiai JAV vyriausybei teko išmokėti 17 milijonų dolerių. Nepaisant viso to, daug Teksaso gyventojų niekada negirdėjo apie šią katastrofą, skelbia texasmonthly.com.
„Atrodytų, kad tai turėtų būti ištisą parą transliuojama naujiena, tačiau taip nebuvo, – tikina J. Thamesas. – Daugelyje vietų apie tai taip ir nebuvo pranešta.“
J. Thamesas pasakoja tikrą istoriją, kaip Jesse iškart reagavo į sprogimą. Įvykus tragedijai jis savo šeimos namus pavertė laikinu medicinos centru ir gelbėjo žmones iš nuolaužų. J. Thameso tėtis Johnas tuo metu buvo beveik ketverių. Jis jautė sprogimo sukeltas bangas ir labai ryškiai prisimena tą dieną. Jo teigimu, vos už trijų kilometrų nuo dokų esantys jų namai buvo vieninteliai, atlaikę sprogimą šiame rajone.
Jesse vėliau prisijungė prie komandos, kuri užsiėmė mirusiųjų tapatybės nustatymu. „Jie rasdavo plaštaką su žiedu ir tokiu būdu nustatydavo kažkieno mylimą žmogų, – pasakoja Johnas. – Jis dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, tačiau jo teigimu, tai buvo blogiausia, ką jam teko gyvenime išgyventi.“
Atvykę Johno teta ir dėdė pasiėmė šeimą į savo namus Hiustone, kuriame daug nelaimę išgyvenusių šeimų pradėjo naują gyvenimą. „Abiem kelio pusėm iš miesto į Hiustoną traukė žmonių srautas, – prisimena Johnas. – Atrodė tarsi pabėgėlių vilkstinė. Daug žmonių paprasčiausiai paliko savo namus.“
Kai nekilnojamo turto agentė Renee Blake iš Granberio rado seniai pamirštą aplanką su dokumentais ir nuotraukomis, surinktais per bylinėjimosi procesą, ji nusprendė pasirūpinti, kad ši medžiaga patektų į reikiamas rankas. Po mėnesio ji aptiko J. Thameso filmui skirtą „Facebook“ puslapį, kuriame tragedijos dalyviai dalijosi savo istorijomis.
J. Thamesas „Facebook“ pasidalijo R. Blake nuotraukomis, kurias daug žmonių, tarp jų ir išgyvenusių šią nelaimę, matė pirmą kartą.
Tam tikra prasme J. Thameso projektas yra šio įvykio, kuris, regis, istorijos bėgyje išblanko, pripažinimas.
Sylvia Smith, sprogimų dieną ėjusi į trečią klasę, iš pradinės mokyklos antrojo aukšto matė ryškios šviesos pliūpsnį. Ji jautė, kaip po ja pakilo grindys, ir laikinai buvo apkurtinta sprogimo garso. Mergaitė net nepastebėjo, kad į jos dešiniąją akį įsmigo stiklo šukė. Tėvas plokčiareplėmis ją ištraukė.
Pasak S. Smith, kai bendruomenė atsitiesė, žmonės nekalbėjo apie tai, kas nutiko. „Pirmas kartas, kai mačiau apie tai kalbančius žmones, buvo filmui skirtoje interneto svetainėje. Niekada nebuvau girdėjusi nė vienos šių istorijų, – pasakoja S. Smith. – Tai, kas nutiko, buvo taip siaubinga, kad visi tenorėjo toliau gyventi ramų gyvenimą mažame mieste.“