Ataskaita, kurios autoriai – buvęs JAV ambasadorius Johnas Herbstas ir profesorius iš Rutgerso universiteto Sergejus Jerofejevas, – pateikia naujų ir svarbių aspektų pasakojime apie naujausius Rusijos emigrantus.
„Yra akivaizdus skirtumas, lyginant tuos, kurie emigravo iki 2012 metų, ir tuos, kurie emigravo vėliau: be kitų dalykų, pastaroji emigrantų banga demonstruoja didėjančią provakarietišką ir liberaliąją orientaciją ir apskritai daugiau politinių atspalvių, įskaitant ir didesnę paramą antiputiniškai „nesisteminei“ opozicijai.
Iš tiesų, 2012-ieji buvo lūžio metai kai kuriems iš mano bendraamžių Rusijoje. Vladimiras Putinas sugrįžo į prezidento postą, po to, kai Dmitrijus Medvedevas „pašildė jam vietelę“ ir kartu paskatino reiškinį, kurį dalis intelektualų vadina savotišku atlydžiu.
Tačiau V. Putinas skubiai suveržė varžtelius, apribodamas žiniasklaidos, politines ir akademines laisves. Tada 2014-aisiais jis aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį. Ataskaitoje užsimenama, kad emigracija po 2012-ųjų yra kitokia, labiau politiškai motyvuota. Dėl šios priežasties ataskaitos autoriai teigia, kad Vakarų politikos formuotojai turėtų ieškoti sąjungininkų tarp šių naujų atvykėlių iš Rusijos ir sutikti juos šilčiau nei ankstesnę emigrantų bangą. „Emigracija gali būti tiltu tarp Vakarų ir Rusijos, kuriai nėra lemta būti autoritarine“, – rašė J. Herbstas ir S. Jerofejevas.
Tokioms išvadoms ir politinėms rekomendacijoms pritariama Rusijos emigrantų, gyvenančių Londone, Berlyne ir jo apylinkėse, Niujorke ir Silicio Slėnyje (po 100 kiekvienoje vietovėje), apklausoje. Visi 400 emigrantų Rusiją paliko po 2000-ųjų. Dalis jų sureagavo į Atlanto tarybos atvirus kvietimus bei raginimus socialiniuose tinkluose, kiti į apklausą buvo įtraukti pasitelkę „sniego gniūžtės efektą“, – tai yra, buvo pakviesti kitų dalyvių arba susidomėjo tokia apklausa per savo socialinio tinklo kontaktus.
Kai kurie iš respondentų vėliau dalyvavo tikslinėse grupėse.
Kaip rodo apklausos rezultatai, „Putino egzodas“ yra labiau liberali emigracijos banga nei daugiausia konservatyvios emigrantų bangos iki 2000-ųjų. Daugelis jų norėtų, kad Rusija siektų provakarietiškos Europos krypties. Dauguma pesimistiškai vertina Rusijos ateitį, ir tai galbūt paaiškintų, kodėl tik maždaug trečdalis sutiktų remti Rusijos opoziciją (nors netgi tokia dalis yra gana didelė, palyginti su ankstesnėms emigrantų grupėmis).
Parama V. Putinui – maža.
Apklausa parodė pagrindinius skirtumus tarp emigrantų iki 2012-ųjų ir – po 2012-ųjų. Dvigubai daugiau vėlesnės bangos respondentų teigia emigravę dėl „bendro politinio klimato“ ar „politinių teisių bei laisvių nebuvimo“. Mažesnė dalis iš vėlesnės emigrantų kategorijos šalį paliko dėl didesnių mokymosi ir išsilavinimo galimybių. Vadinasi, dalis iš „Putino egzodo“ po 2012-ųjų yra gana politizuota. Didesnė dalis iš emigrantų bangos po 2012-ųjų teigia, kad apsvarstytų galimybę grįžti į Rusiją, jeigu politinis klimatas pagerėtų.
Atlanto tarybos skaičiavimais, „Putino egzodą“ po 2000-ųjų sudaro 1,6-2 mln. žmonių. Jeigu tokie paskaičiavimai teisingi ir jeigu apklausa tiksliai atspindi šios didelės Rusijos emigrantų kategorijos požiūrius, tai reikštų, kad Vakarų šalyse yra pakankamai daug Rusijos gyventojų, suinteresuotų padėti Vakarų politikams stumtelėti Rusiją liberaliojo kelio link, neišskiriant ir sankcijų (52 proc. Atlanto tarybos atstovų jas remia).
Mūsų šeima Rusiją paliko 2014 metais; Krymo aneksavimas buvo tiesioginė to priežastis, nors stiprėjanti žiniasklaidos cenzūra taip pat turėjo įtakos tokiam sprendimui. Aš esu net cituojamas Atlanto tarybos ataskaitoje: tik palikęs savo gimtąją Maskvą, parašiau žinutę socialiniame tinkle, vadindamas naujų išvykėlių bangą „nusivylimo emigracija“. Bet aš nesutinku su ataskaitos išvadomis, kurias geriausia apibūdintų posakis „iš tavo burnos į Dievo ausį“.
Ataskaitos autoriai pripažino, kad jų atranka apklausai galbūt neapibūdina naujausios emigrantų bangos (36 proc. respondentų įgiję aukštąjį išsilavinimą, 65 proc. yra kilę iš Maskvos ir Sankt Peterburgo). Ko gero, per švelniai pasakyta. Kai kurie respondentai į apklausas buvo įtraukti per pakvietimus socialiniuose tinkluose, o tokia laisva atranka specialistų atliekamą tyrimą galėjo paversti nieko vertu.
Veiksmingesnio tyrimo – bet, žinoma, brangesnio ir atimančio daugiau laiko, – modelis būtų pasitelkęs respondentus iš realių Rusijos visuomeninių institucijų tokių kaip dvikalbės mokyklos, taip pat klubų bei restoranų, kuriuose dažnai lankosi šios bendruomenės atstovai, Rusijos verslovių su didelėmis emigrantų – klientų bazėmis.
Aš neketinu gretinti savo asmeninės paskiros patirties su Atlanto tarybos išvadomis. Verčiau apžvelkime pagrindinius Rusijos emigracijos duomenis iš Europos ir JAV, kad suprastume, kodėl ataskaitos išvados greičiausiai yra neteisingos:
Per pastarąjį dešimtmetį Rusijos emigrantų srautų į Europą ir Jungtines Valstijas svyravimai buvo gana nedideli. Iškart po pasaulinės finansų krizės jie nežymiai nusmuko, nes Vakarai ne itin buvo nusiteikę juos priimti, tačiau Krymo aneksija nesukėlė staigaus „egzodo“, jo nesukėlė ir 2012 metais V. Putino sugrįžimas į „sostą“. Šios svarbios gairės tiesiog nebuvo lyginamos – jų poveikio emigracijai požiūriu, – su tikrai svarbiais ir įsimintinais įvykiais, tokias kaip Sovietų Sąjungos subyrėjimas.
Jeigu pripažįstame, kad emigracijos banga po 2012-ųjų tam tikra prasme skyrėsi nuo ankstesnių bangų, nors skaičiai ir nekito, tai reiškia, kad emigravus labiau politizuotiems rusams, daugiau nepolitizuotų šios šalies piliečių dėl tam tikrų priežasčių nusprendė likti, nepaisant blogėjančios ekonominės situacijos. Iš tikrųjų toks posūkis prieštarautų logikai.
Be mažos grupelės žmonių – itin išsilavinusių ir politiškai sąmoningų, – kuriuos apklausė Atlanto taryba, didžioji dalis rusų, traukiančių į Vakarus, nėra prieš Putiną nusistatę emigrantai. Vidutiniškai, kaip ir dešimtajame dešimtmetyje, tai žmonės, siekiantys geresnių įsidarbinimo, verslo bei studijų galimybių (rusų, atvykstančių į Europą studijuoti, skaičius kol kas šiame amžiuje beveik stabilus).
Daugelis iš jų neapsigyvena tokiuose didmiesčiuose kaip Berlynas ar Niujorkas, dauguma negali sau leisti įsitvirtinti Londone ar Silicio slėnyje; tai eiliniai žmonės, su kiek didesniais nei vidutiniais, paklausiais gebėjimais, kalbantys užsienio kabomis ir gebantys įgyvendinti savo iškeltus tikslus Vakaruose ar bent jau pabandyti.
Jie simbolizuoja pastovų protų nutekėjimą, kuris yra įsisenėjusi Rusijos problema nuo pat paskutinių Sovietų Sąjungos metų. Bet kad išsiaiškintume, ar jų politinis požiūris skiriasi nuo daugumos gimtinėje gyvenančių rusų požiūrio, reikalingas geresnis tyrimo planas – ir, palyginimo tikslais, nepriklausomi praktiniai tyrimai pačioje Rusijoje, kurių atrasti tampa vis sudėtingiau.
Man patinka būti sutinkamam taip, kaip toli gražu nebuvo sutinkami ankstesni Rusijos emigrantai. Be to, aš pritariu Atlanto tarybos ataskaitos rekomendacijai, skirtai Vakarų politikams ir žiniasklaidai, – sakyti „Kremlius“ vietoj „rusai“, kai diskutuojama apie V. Putino veiksmus ir idėjas.
Bet kartu aš abejoju, ar didžioji naujosios emigrantų bangos dalis yra savotiška „penktoji kolona“ V. Putino režimui.
Šią naująją diasporą apibrėžti kaip antiputiniškus rusus, kaip kad siūlo J. Herbstas ir S. Jerofejevas, būtų klaidinga, nes tokia etiketė neabejotinai taikoma tik laisvosios atrankos būdu atrinktai grupei, kurie dalyvavo apklausoje.
Įtariu, kad didžioji rusų emigrantų bendruomenės dalis norėtų, kad ji būtų palikta ramybėje – kad jai būtų leista ramiai integruotis į ją priimančias šalis, neprimenant, ką tie žmonės paliko išvykdami, ir neprašant prisiimti vienokią ar kitokią geopolitinę pusę. Štai kodėl ši rusų dalis taip pat nedalyvavo apklausoje.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ straipsnių autorius, nagrinėjantis įvairias Europos politikos bei verslo temas. Jis buvo Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ vyriausiasis redaktorius, be to, įsteigė nuomonių svetainę „Slon.ru“
