Rutgerso universiteto politikos mokslų profesorius Alexanderis J. Motylas svarsto, kad šioje situacijoje ukrainiečiai gali būti sunerimę ir trokšti, jog prie valstybės vairo stotų patyręs žmogus. Tačiau pasielgti jie gali visiškai priešingai: kitu prezidentu išrinkti 41-erių aktorių Volodymyrą Zelenskį, rašoma Vašingtone įsikūrusio analitinio centro „Atlantic Council“ svetainėje.
Kaip rodo naujausia apklausa, pirmajame prezidento rinkimų ture, kuris vyks kovo 31 dieną, V. Zalenskis turi daugiausiai šansų: už jį balsuotų 16,4 procento rinkėjų, už buvusią šalies premjerę Juliją Tymošenko – 9,6 procento, už dabartinį prezidentą Petro Porošenką – 10,8 procento balso teisę turinčių Ukrainos gyventojų. Apklausa taip pat parodė, kad balandį vyksiančiame antrajame rinkimų ture V. Zelenskis turėtų nugalėti tiek P. Porošenką (V. Zelenskiui prognozuojama 39,6 procento rinkėjų balsų, P. Porošenkai – 18,1 procento), tiek J. Tymošenko (tokiu atveju 35,5 procento balsų atitektų V. Zelenkskiui, 22,2 procento – J. Tymošenko).
Komiko V. Zelenskio populiarumas yra akivaizdus masinio ukrainiečių nepasitenkinimo dabartiniu politiniu elitu simptomas. Gyventojai politinį elitą kaltina nepajėgus pateisinti didelių lūkesčių, paskatintų 2014-ųjų Euromaidano revoliucijos. Nestebina, kad dažniausiai rusiškai kalbantis V. Zelenskis pasižymi populiarumu šalies pietryčiuose ir tarp jaunų žmonių – abi šios rinkėjų grupės yra labiausiai nutolusios nuo Ukrainos elito.
Tačiau nepriklausomai nuo to, kokia yra jo rėmėjų motyvacija, V. Zelenskio išrinkimas šalies prezidentu Ukrainai virstų katastrofa. Jis atrodo esantis padorus ir tinkamas asmuo, jo viešai išreiškiamas požiūris retai pasirodo nepagarbus ar itin kvailas.
Tačiau tiesa ta, kad V. Zelenskis yra absoliučiai nepatyręs politikas ir politinių sprendimų kūrėjas. Jo vienintelis susidūrimas su kažkuo, kas bent primintų politiką, buvo reformoms nusiteikusio prezidento vaidmuo televizijos seriale. To tikrai nepakanka norint tapti Ukrainos vadovu, kai tiek šalis, tiek visas pasaulis atsidūrė tokioje sudėtingoje padėtyje.
Žalingos V. Zelenskio pergalės pasekmės Ukrainai pasimatytų beveik iš karto.
Visų pirma, Ukrainos santykiai su Vakarais smarkiai komplikuotųsi, mat V. Zelenskis iš pradžių tiesiog mėgintų suvokti, kurios Vakarų institucijos ir politikai yra svarbiausi ir turi didžiausią įtaką jo šaliai.
Derybos su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku imtų strigti. JAV ir Europos politikai santykiuose su Ukraina nutartų padaryti pauzę. Taip pat pasielgtų ir investuotojai: būtų pernelyg kvaila savo kapitalą nukreipti į komiko valdomą šalį.
Antra, Ukrainos oligarchai, per pastaruosius penkerius metus iš dalies pasitraukę į šešėlį, pasinaudotų V. Zelenskio nepatyrimu ir negebėjimu suvaldyti sudėtingas Ukrainos valstybines struktūras ir neabejotinai sugrįžtų.
Trečia, sustotų visos reformos. Taip nutiktų visų pirma todėl, kad V. Zelenskis neturi jokio supratimo apie visuomenės, ekonomikos ir politikos pokyčius, o kad suprastų ir išmoktų, jam gali prireikti metų ar dvejų. Be to, biurokratinis ir administracinis chaosas, kurį sukeltų V. Zelenskio atėjimas į valdžią, pareikalautų jo dėmesio – prezidentui tektų atkurti ir palaikyti bent minimalią griūvančios socialinės, politinės ir ekonominės sistemos tvarką.
Ketvirta, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo pakalikai probleminiuose Ukrainos pietryčių regionuose dėl spartaus Ukrainos nuosmukio, kilusio dėl V. Zelenskio nesugebėjimo tvarkytis, iš džiaugsmo dėl trintų rankomis.
Kas tinkamesnis valdyti šalį, kurią palaužti, jų manymu, turėtų būti vienas juokas, nei klounas? Kas dar galėtų visiškai nevykusiai dorotis su galimomis provokacijomis okupuotose teritorijose, Azovo jūroje ar likusioje Ukrainoje? V. Putinas sunkiai atsispirtų pagundai surengti ginkluotą išpuolį prieš, sakykime, Mariupolį iš karto po V. Zelenskio inauguracijos. Ko gero, dar pavojingesnė būtų klastinga priešininkų kampanija, siekianti įvilioti naivų V. Zalenskį į spąstus ir galinti priversti jį įsipareigoti tokiems dalykams, kurie apribotų Ukrainos suverenitetą, kritikos negaili Alexanderis J. Motylas.
Jei tokios prognozės dar neatrodo pakankamai niūrios, visai įmanoma, kad po rudenį vyksiančių Ukrainos parlamento rinkimų įstatymų leidžiamoji valdžia susiskaldys, negebės susitarti dėl nieko ir atsidurs aklavietėje. Ukrainos tuomet lauks trys didžiausios blogybės: silpnas prezidentas, silpna Rada ir gausybė vidaus bei išorės iššūkių.
Tokioje situacijoje labai įmanoma atrodo dar viena Maidano revoliucija – ji galbūt galėtų įvykti netgi prabėgus vos keliems mėnesiams po V. Zelenskio išrinkimo. Tačiau labai tikėtina, kad šį kartą ji nuo pat pradžių pasižymėtų smurtu, mat Ukrainos gyventojai turi neįprastai daug nuosavų ginklų, o Ukrainos kariuomenė greičiausiai palaikytų prieš valdžioje esantį komiką protestuojančius gyventojus.
Maža tikimybė, kad tokiu atveju V. Putinas nepasiduotų pagundai atskubėti į pagalbą savo kovojantiems rusakalbiams broliams į šalį, kurią jis suvokia esant Mažąja Rusija.
Šie scenarijai yra neabejotinai blogiausi, kokius tik būtų galima įsivaizduoti. Tačiau šiurpiausia yra tai, kad V. Zelenskiui tapus prezidentu tokie scenarijai pakankamai lengvai galėtų būti įgyvendinti realybėje. Jų įgyvendinimą įsivaizduoti būtų nepalyginamai sunkiau, jei prezidentu taptų bet kuris kitas kandidatas – P. Porošenka, J. Tymošenko ar buvęs šalies gynybos ministras Anatolijus Gricenka.
Jei, V. Putinui pasitraukus, Rusijai kažkada pavyks atsikratyti imperinių ambicijų, tuomet ukrainiečiai ir galės sau leisti prezidentu išrinkti klouną. O iki tol jiems teks suvokti, kad valdyti šalį pavojingame šių dienų pasaulyje tikrai nėra juokas.