Kai E. Diasas atvažiavo į įvykio vietą, pamatė, kad ten praktiškai nėra žmonių, tik kūnas, kurį saugojo austrė Liselotte Bossert.
„Nieko nebebuvo įmanoma padaryti. Žmogų ištraukė iš vandens be gyvybės ženklų“, – pasakojo BBC 72 m. į pensiją išėjęs policininkas.
Netikra pavardė
Insultą patyrusį mirusį vyrą atpažino kaip 54 m. Austrijos pilietį Wolfgangą Gerhardtą. Bet po šešerių metų pasaulis sužinojo, kad tai – netikra jo pavardė.
Iš tiesų ten buvo Josefas Mengele – vokiečių gydytojas, atlikęs žiaurius medicininius bandymus Osvencimo koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais, žmogus, kaltintas dėl 400 tūkst. žydų mirties.
Kokiu būdu mirties angelas atsidūrė Brazilijoje? J. Mengele, kaip ir daugelis kitų nacių karo nusikaltėlių, iš pradžių ieškojo prieglobsčio Argentinoje – šalyje, kurioje gyveno daug žmonių su vokiškomis šaknimis.
„Argentinoje J. Mengele jautėsi kaip namie“, – aiškina brazilų istorikas Marcosas Gutermanas, knygos apie nacistus, po Antrojo pasaulinio karo pabėgusius į Pietų Ameriką, autorius.
Į Argentiną pabėgo ir nacis Adolfas Eichmannas, jis dirbo gestape ir buvo atsakingas už „galutinį žydų klausimo sprendimą“.
1960 m. Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad“ darbuotojai A. Eichmanną susekė, pagrobė ir išvežė į Izraelį, 1962 m. teismo sprendimu jam įvykdė mirties bausmę.
J. Mengele atsidūrė Argentinoje anksčiau A. Eichmano – 1959 m., paskui išvyko į Urugvajų, vėliau – į Paragvajų, o galiausiai – į Braziliją.
„Jis bijojo, kad jį sugaus. Tik paskui išvyko į Brazilija“, – sako M. Gutermanas.
Osvencimas
Kai pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare tapo neišvengiamas, nacistams teko apsispręsti: bandyti slapstytis, keliauti už grotų ar nusižudyti.
1945 m. sausio 17 d., likus 10 dienų iki sovietų kariams išlaisvinant Osvencimą, J. Mengele pabėgo.
Amerikiečių kariai jį sulaikė, bet neatpažino, kad tai – karo nusikaltėlis. Liepą jį paleido. Paskui ketverius metus J. Mengele dirbo bulvių ūkyje Vokietijos pietuose, galiausiai jam pavyko išvykti į Argentiną.
Izraelio valdžia jį susekė 1959 m., o vokiečių valdžia išdavė arešto orderį. Bet tuo metu, kai Argentinos valdžia jau priėmė šį sprendimą, J. Mengele dingo.
J. Mengele gimė 1911 m. Giuncburgo mieste, Bavarijoje (Vokietija) turtingo pramonininko šeimoje. Bet užuot perėmęs šeimos verslą, jis tapo gydytoju.
1943 m. jis atvyko į Osvencimą ir tapo Birkenau (vienas iš vidinių Osvencimo lagerių) vyriausiuoju gydytoju.
„Iš jų visų J. Mengele buvo pats žiauriausias, sadistiškiausias. Jis buvo tarsi dievas, sprendė žmonių, kuriuos atveždavo į lagerį, likimą, – sako amerikiečių žurnalistas Geraldas Posneris, knygos „Mengele. Visa istorija“ autorius. – Dalį nuteistųjų siųsdavo į darbo lagerius, kitus – į dujų kameras.“
Trečioje grupėje buvo dvyniai, neūžaugos ir sutrikimų turintys žmonės – jie tapdavo siaubingų J. Mengelės eksperimentų objektais.
Jo tyrimai buvo visiškai nesusiję su mokslu. Pavyzdžiui, jis tyrė, kiek laiko žmogus gali išbūti labai aukštoje temperatūroje.
Atsiskyrėlis
1961 m. J. Mengele atkeliavo į Braziliją, pasivadinęs Peterio Lochbihlerio vardu. Jis apsigyveno Nova Europa miestelyje, už 318 km nuo San Paulo. Palaikomas Wolfgango Gerhardto, kuris simpatizavo nacizmui ir nuo 1948 m. gyveno Brazilijoje, jį supažindino su vengrų šeima, o šie pasamdė jį dirbti savo kavamedžių plantacijoje, nežinodami, kas jis toks.
Baimindamas įkliūti J. Mengele retai išeidavo iš namų, laiką leisdavo, skaitydamas J. W. Goethe ir klausydamasis J. Strausso muzikos. Į gatvę išeidavo tik vilkėdamas specialius, išvaizdą maskuojančius drabužius, lydimas dresiruotų šunų. Darbdaviai galiausiai sužinojo, kad slapsto karo nusikaltėlį, bet J. Mengele sumokėjo jiems už tylėjimą.
3,4 mln. dolerių atlygis
Paskutiniu J. Mengelės prieglobsčiu tapo San Paulas – didžiausias, tankiausiai gyvenamas Brazilijos miestas. Jis gyveno su Liselotte ir Wolframu Bossertais, su jais buvo ir savo mirties dieną.
Kiekvieną naktį jis pasidėdavo po pagalve pistoletą. Už J. Mengelės galvą buvo siūlomas 3,4 mln. dolerių atlygis.
1977 m. mirties angelą surado jo sūnus Rolfas Jenckelis – jis svečiavosi pas tėvą dvi savaites.
1986 m. nufilmuotame interviu televizijai R. Jenckelis pasakojo, kad, jo nuomone, tėvas nesigailėjo: „Jis neprisipažino, kad padarė blogų dalykų. Jis man pasakė, kad tik vykdė įsakymus.“
Mirtis ir atskleista paslaptis
Baigiantis aštuntam dešimtmečiui, kai Wolfgangas Gerhardtas grįžo į Austriją, J. Mengele perėmė jo pavardę ir dokumentus. Šia pavarde 1979 m. jį ir palaidojo netoli San Paulo.
Veikiausiai jo palaikai ten ir būtų, jeigu 1985 m. vokiečių policija nebūtų perėmusi Bossertų laiško, adresuoto buvusiam J. Mengelės darbdaviui Hansui Sedlmayeriui.
Vokietijos valdžia informavo Brazilijos policiją apie laišką, o vėliau atlikta krata Bossertų namuose padėjo atskleisti paslaptį.
J. Mengelės palaikus ekshumavo, 1985 m. liepą Brazilijos valdžia patvirtino jo tapatybę.
Po septynerių metų Anglijoje atliktas DNR testas patvirtino šias išvadas.
J. Mengelės sūnus niekada neprašė atiduoti jam tėvo palaikus, taigi trisdešimt metų jie išbuvo Teismo medicinos institute San Paule.
2016 m. Danielio Romero Munozo, kuris atliko palaikų atpažinimo tyrimą, iniciatyva, jo palaikus ėmė naudoto mokomajai medžiagai Universiteto medicinos fakultete.
