V. Putinas tyliai stato finansinę tvirtovę, kuri, pasak vyriausybės pareigūnų ir Kremliaus patarėjų, apsaugos šalies ekonomiką nuo gresiančių „pabūklų salvių“ ir tuo pačiu toliau vers JAV ir jos sąjungininkes spėlioti dėl Rusijos karinių pajėgumų ir ketinimų. Tokį tikslą V. Putinas iškėlė nuo tada, kai tūkstantmečių sandūroje stojo prie šalies valdžios vairo, – tikslą, kuris sulig kiekviena nauja krize su Vakarais tapdavo vis aktualesnis.
Per pasaulinę kreditavimo krizę prieš dešimtmetį Rusijos pagrindinis akcijų indeksas neteko trijų ketvirtadalių savo vertės. Prieš penkerius metus, smukus naftos kainoms ir Vakarams įvedus sankcijas dėl Ukrainos, rublis JAV dolerio atžvilgiu nuvertėjo perpus, ir tai pakurstė ilgiausią recesiją per visą jo šalies valdymą.
Dabar Rusija vėl auga, nors ir buvo priimtas vienas iš griežčiausių biudžetų tarp didžiausių ekonomikų. Šiems metams numatytos bendros Rusijos biudžeto išlaidos, apie 270 mlrd. dolerių, yra perpus mažesnės nei Pentagono, – ir Rusija surenka daugiau pinigų, nei išmoka. Rusija buvo viena iš trijų Didžiojo dvidešimtuko (G20) šalių, kuri pernai fiksavo perteklių, o jos skolos našta yra vienareikšmiškai žemiausia G20 šalių klube.
Radikalus posūkis įvyko 2016 m. rudenį, kai V. Putinas uždarame pasitarime su savo patarėjais ekonomikos klausimais priėmė sprendimą, kuris nustebino netgi karingiausiai fiskaliniu požiūriu nusiteikusius pareigūnus, teigia trys gerai su situacija susipažinę šaltiniai. Rusija ketino įteisinti reikalavimą sekvestruoti visas pajamas iš naftos virš konkrečios kainos ribos, ir V. Putinas pasirinko pesimistiškiausią jam pasiūlytą scenarijų – 40 JAV dolerių už barelį kainą, beveik perpus mažesnę už ankstesnį dešimtmetį fiksuotą vidurkį.
Šio sprendimo išskirtinumas, pasak minėtų šaltinių, buvo politinės rizikos, neatsiejamos su šiuo sprendimu. V. Putinas ruošėsi rinkimams šalyje, kurios ekonomika traukėsi; be to, tuo metu jis mėgino kontroliuoti karinę intervenciją Sirijoje ir rengėsi Hillary Clinton pergalei Baltuosiuose rūmuose, aršiai jo kritikei, palyginusiai jį su Adolfu Hitleriu.
Užuot atvėręs plačiau piniginę ir taip nuraminęs vidaus grupes, palaikančias jo valdymo sistemą, V. Putinas tik dar ją tvirčiau užspaudė. Jis sumažino išlaidas visuose sektoriuose, įskaitant ir gynybą, kad papildytų fondą juodai dienai. Tuo pat metu šalies centrinis bankas stiprino savo atsargas, atsisakęs brangiai kainuojančios rublio gynimo politikos ir susitelkęs ties aukso ir juanių atsargų kaupimu.
„V. Putinas taupo, nes tai suteikia jam galios, – sakė politikos analitikas iš „Carnegie“ Maskvos centro Andrejus Kolesnikovas. – Jam reikia pinigų kovoti su Vakarais, įveikti stiprėjančias sankcijas ir atremti būsimas ekonomines krizes“.
Skolinimosi reitingus sudarančios tarnybos ir finansinės institucijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF) negaili aplodismentų, nors išlieka budrios, atsižvelgdamos į pakartotinius Vašingtono bei Briuselio grasinimus įvesti daugiau baudžiamųjų priemonių. Tarptautinė reitingų agentūra „Moody’s“ vasarį pasekė „S&P“ pavyzdžiu ir grąžino Rusijos skolinimosi reitingą į investicinį lygį, aiškindama savo sprendimą tuo, kad šalies balansas tampa pakankamai atsparus, kad atremtų tikėtiną papildomų sankcijų, kurias prognozuoja analitikai, poveikį.
Bet V. Putino griežto taupymo politika graužte graužia politinį kapitalą, kurį jis sukaupė per savo valdymo laikotarpį Kremliuje, ilgiausią nuo Josefo Stalino laikų: ūkio augimas anemiškas; realiosios pajamos toliau smunka; palūkanų normos išlieka gana aukštos; infliacija spartėja; o stabilus valstybinių pensijų didinimas, kuris buvo skiriamasis ankstesnių kadencijų bruožas, sustojo. Prie augančio nepasitikėjimo, kuris nusmukdė V. Putino reitingus iki žemiausio lygio per dešimtmetį, prisidėjo dar įstatymas, kurį jis pasirašė po triuškinančios pergalės kovą: šiuo įstatymu pensinis amžius gyventojams buvo pailgintas penkeriais metais.
Sąnaudų taupymo priemonės sulaukė plataus masto pasipriešinimo šalyje, kurioje dauguma žmonių buvo gimę komunizmo eroje, ir sukėlė čia nebūdingą, retai pasitaikantį protestų protrūkį. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimas toliau silpnina perkamąją galią, kurstydamas vartotojų įsiskolinimų augimą ir dar didesnį visuomenės nepasitenkinimą.
„Mūsų šalies vadovybė pasirinko nepaprastai konservatyvų scenarijų: kiek įmanoma daugiau taupyti ir kiek įmanoma mažiau išleisti, – kalbėjo Aukštosios ekonomikos mokyklos Maskvoje dekanas Jarosalvas Kuzminovas. – Šiuo metu siekiama išsaugoti tai, ko pasiekta, makroekonominį ir biudžeto stabilumą, netgi greitesnio augimo sąskaita“.
Mėgstamas V. Putino matas – centrinio banko atsargos – padidėjo maždaug 125 mln. dolerių per ketverius metus ir pasiekė 475 mlrd. dolerių, Šios atsargos, penktos didžiausios pasaulyje, vis dar gerokai atsilieka nuo rekordinio 2008 m. lygio, 598 mlrd. dolerių, kai naftos kainos buvo pašokusios iki 150 dolerių už barelį.
Rusijos sekvestracijos mechanizmas ir turto fondas modeliuojami pagal Norvegijos sistemą, apsidraudžiant nuo žaliavinės naftos kainų svyravimų ir užtikrinant būsimų pensijų lygį. Bet priešingai nei Norvegija, kuri retai judina savo 1 trln. dolerių atsargas Osle, Maskvos pareigūnai naudoja Rusijos fondą, kaskart kai nutinka krizė, teigia „S&P“ skolų analitikas Karenas Vartapetovas.
„Visi ankstesni biudžeto taisyklių atšaukimai buvo susiję su tam tikru force majeure, – sakė K. Vartapetovas. – Rusija šiuo metu kaupia atsargas kiek sparčiau, nei tikimasi dabartinėje naftos aplinkoje, taip yra dėl tikėtinų kitų sukrėtimų, įskaitant ir naujas sankcijas“.
Kad palaikytų plėtrą, V. Putinas labiau kliaujasi investiciniu verslu ir mažiau – daugiamečiais iš biudžeto finansuojamais infrastruktūros projektais, analogiškais tiems, kuriuos inicijavo rengiantis 2014 m. žiemos olimpinėms žaidynėms ir 2018 m. pasaulio futbolo čempionatui.
Jis savo rinkėjams aiškiai leido suprasti, kad jo akimis, Rusija yra puolama, tiek iš Vakarų finansinių centrų, tiek iš NATO pajėgų, bet jis taip pat patikino nedarysiąs tos pačios klaidos kaip Sovietų Sąjunga ir neskatinsiąs katastrofiško lėšų švaistymo.
Sovietų imperija subyrėjo 1991 metais, iš dalies dėl to, kad Kremlius, konkuruodamas su Jungtinėmis Valstijomis, nusprendė dosniai finansuoti svarbias pramonės šakas, tokias kaip gynybą, – tuo metu, kai pajamos buvo neatskiriamai susijusios su nekontroliuojamai krintančiomis naftos kainomis. Michailas Gorbačiovas, paskutinis Sovietų lyderis, prisigraibė dešimtis milijardų dolerių skolų, kad finansuotų maisto ir vartojimo prekių iš Vakarų pirkimą, kurias V. Putinas metodiškai mažino, galiausiai grąžinęs beveik visą jų dalį anksčiau termino.
Dabar, nemaža dalimi dėl pernai 23 proc. šoktelėjusių surinktų mokesčių, Rusijos balansas, paties V. Putino žodžiais, atrodo geresnis kaip niekad.
„Pirmą kartą per visą mūsų istoriją mūsų atsargos padengia visas užsienio skolas, tiek valstybės, tiek komercines, – per savo metinį kreipimąsi į šalies parlamentą kalbėjo Rusijos prezidentas. – Mes turime galingą finansinės saugos pagalvę“.
