Jis ėmėsi kito plano: pradėjo ieškoti būdų, kaip galėtų palaikyti savo valdymo teisėtumą pasinaudodamas konservatyviai nusiteikusių Rusijos kaimų ir miestelių gyventojų baze. Šiai grupei mainais už jos lojalumą V. Putinas pasiūlė stabilumą, socialines išmokas ir tokias užsienio politikos pergales kaip Krymo aneksija, foreignpolicy.com rašo Alexanderis Baunovas.
2019-aisiais toks susitarimas ima trūkinėti. V. Putiną dėl savo svarbiausiųjų rinkėjų pasyvumo apėmė sunkiai nuslepiama neviltis. Šie rinkėjai puikiai jam tiko, kai V. Putinas siekė tik tęstinumo. Tačiau dabar Rusijos prezidentas rengiasi pereinamajam laikotarpiui, žymėsiančiam jo ketvirtosios kadencijos pabaigą 2024-aisiais, todėl nori tvirtesnės visuomenės paramos, tačiau nelabai žino, kur jos galėtų rasti.
Stabilumo sąvoka viešajame V. Putino žodyne neteko svarbos. 2018-ųjų gruodžio 20-ąją Kremliuje vykusioje kasmetinėje spaudos konferencijoje V. Putinas tik keturis kartus ištarė žodžius „stabilus“ ir „stabilumas“, ir šie žodžiai nebuvo skirti jam pačiam apibūdinti. V. Putinas pavartojo juos kalbėdamas apie Kiniją, tarptautinę situaciją ir Centrinio Banko politiką. Gruodžio 8-ąją Rusijos valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime sakytoje kalboje V. Putinas šių žodžių apskritai nevartojo.
Tai žymi didelį pokytį. Didžiąją praėjusio dešimtmečio dalį Rusijos lyderiai žodį „stabilumas“ vartojo kaip V. Putino Rusijos sinonimą, pateikdami jį kaip kontrastą neramiai praeičiai, kaimyninei Ukrainai ar nestabiliam pasauliui. Dabar šios sąvokos svarba vis mažėja.
Kai politiniai režimai susiduria su krize, dažnai sakoma, kad žmonėms tokia situacija įgriso ir jie „priėjo liepto galą“. Tačiau šis procesas gali vystytis ir priešinga kryptimi. Šiandieninė Rusija išties artėja prie tos akimirkos, kuomet, Bertolto Brechto žodžiais tariant, jos lyderiai labai norėtų tiesiog „paleisti gyventojus ir vietoj jų išrinkti kitus“.
Kiekvieną kartą, kai V. Putinui primenama, kad jaunoji karta yra nepatenkinta, ji palaiko opozicijos lyderį Aleksejų Navalną ar skelbia piktus įrašus socialiniuose tinkluose, jis visuomet pateikia standartinį atsakymą: Rusijoje jaunimas yra kitoks, jis yra konstruktyvus, šie žmonės, užuot ėję protestuoti, sunkiai dirba ir mokosi.
Toks yra ne tik jaunimas, rašo A. Baunovas. V. Putinas nesiliauja Rusijos vaizduoti kaip krašto, kuriame gausu sunkiai dirbančių, nesiskundžiančių ir lojalių piliečių. Savo kalboje parlamente jis šnekėjo apie tai, kad „tūkstančiai, tikrąja to žodžio prasme, tūkstančiai ekspertų, žymių mokslininkų, dizainerių, inžinierių, atsidavusių ir talentingų darbuotojų, kurie ilgus metus buvo savo veiklai atsidavę visa širdimi ir dirbo tyliai, kukliai ir nesavanaudiškai. Tarp jų yra daugybė jaunų profesionalų. Jie yra mūsų tikrieji didvyriai. Tą patį galima pasakyti apie mūsų karius, kurie mūšiuose atskleidė geriausias Rusijos kariuomenės savybes“.
Tačiau V. Putino problema ta, kad vis mažiau rusų atitinka šį stereotipą. Jis vis dažniau įsivelia į nesutarimus su paprastais rusais, norinčiais pasiskųsti dėl valdžios vykdomos politikos. Praėjusį rugsėjį tolimuose Rusijos rytuose esančioje laivų statykloje „Zvezda“ apsilankęs prezidentas su statyklos darbuotojais įsitraukė į diskusiją apie jų atlyginimus. Jų pokalbio, kurio metu V. Putinas gerokai pervertino darbuotojų atlygį, įrašas vėliau dingo iš Kremliaus puslapio.
Kaip 2015-aisiais pažymėjo politikos analitikė Tatjana Stanojava, „V. Putinas liovėsi buvęs žmonių gynėju ir tapo elito gynėju“. Pastaruoju metu jis dykinėjimu apkaltino tolimųjų reisų vilkikų vairuotojus, pasisakė už pensinio amžiaus didinimą ir komunalinių paslaugų kainų kėlimą, taip pat pritarė tam, kad aukščiausio lygio vadovams būtų mokami žymiai didesni atlyginimai nei jų darbuotojams.
Švelnūs V. Putino jausmai tai visuomenės daliai, kuri buvo „stabilumo“ šūkio tikslinė auditorija, pastebimai atvėso. Kremlius į paprastus darbininkų klasės žmones, gyvenančius ne didžiuosiuose Rusijos miestuose, pirmą sykį smarkiai atsigręžė 2011-ųjų pabaigoje, kai viduriniosios klasės miestiečiai, ypač jauni žmonės, anksčiau laikyti „Putino vaikais“, ėmė protestuoti prieš rinkimų klastojimą ir rokiruotę, padėjusią V. Putinui sugrįžti į prezidento postą.
Štai tuomet V. Putinas, visai kaip Donaldas Trumpas Jungtinėse Valstijose 2016-aisiais, atrado naują savo rinkėjų bazę. Šių žmonių Rusijoje buvo gerokai daugiau nei profesionalų. Savo trečiosios kadencijos, prasidėjusios 2012-aisiais, metu V. Putinas ėmė stengtis dėl šių rinkėjų. Jis kalbėjo apie nacionalines vertybes, priėmė represinius įstatymus, pasmerkė šiuolaikinį meną ir įsiūbavo ginčus su Vakarais.
Tačiau bėda ta, kad naujoji rinkėjų bazė lygiai taip pat nepateisino V. Putino į ją dėtų vilčių. Žinoma, šie rinkėjai balsavo, tačiau jie nebuvo aktyvūs režimo rėmėjai. Jiems svarbus stabilumas, bet tik tol, kol iš jo gauna naudos, o visais kitais atvejais jie teikia pirmenybę ekonominiam perskirstymui. Jie nori būti kapitalistiniai vartotojai, tačiau siekia gyventi socialistinėje, lygybe pasižyminčioje visuomenėje. Jų nevilioja diržų susiveržimas, kai ekonomika ima lėtėti. Jiems tebereikia socialinio teisingumo ir resursų perskirstymo turtingųjų šalies kapitalistų sąskaita.
Bet toks gyventojų požiūris tikrai nėra tas dalykas, kurį Kremlius nori matyti. Didžioji Rusijos ekonomikos dalis yra kontroliuojama valstybės, tiksliau – V. Putino draugų, Kremliui artimų verslininkų, kurių neaplenkia Vakarų taikomos sankcijos. Suprantama, valdantiesiems tikrai ne prie širdies idėja, kad tektų save nuskriausti ir pasirūpinti paprastais darbininkais.
Rusija pamažu įžengia į pereinamąjį laikotarpį, kuomet V. Putinui teks išspręsti įpėdinio klausimą, kai 2024-aisiais baigsis jo ketvirtoji kadencija, net jei teks priimti skausmingus ilgalaikius sprendimus dėl šalies socialinės ir ekonominės sistemos. V. Putinas ir jo komanda nori šiuo iššūkių kupinu laikotarpiu naštą pasidalinti su paprastais rusais – kad jie aukotųsi dėl valdžios, nekeltų jai naujų reikalavimų. V. Putinas ir jo bendražygiai su ilgesiu žvelgia atgal į puikius laikus prieš penkerius metus, kai visa tauta džiaugėsi Krymo perėmimu, o prezidento reitingas šovė į aukštumas.
Tačiau jie nenorėjo pripažinti, kad dauguma rusų euforijos dėl Krymo akimirkomis mėgavosi patogiai drybsodami ant sofos. Lygiai taip pat saugiai stebėdami jie džiaugėsi ir Rusijos prisidėjimu prie „Islamo valstybės“ nugalėjimo Sirijoje. Kalbant apie tikrą eilinių rusų mobilizaciją su prezidentu priešakyje atsiradus konkrečiai priežasčiai, reikia prisiminti, ką parodė taip vadinamo „Rusų pavasario“ 2014-aisiais rytų Ukrainoje atvejis. Visuotinis sukilimas prieš Ukrainos vyriausybę susilaukė palaikymo tik dviejose Ukrainos vietose, o jam vadovavo marginalai, nacionalistinės figūros. Daugelis nesirengė to palaikyti. Ukrainos operaciją pavyko išgelbėti tik pasitelkus 2014-ųjų vasarą pasitelkus profesionalius karius ir įvykdžius intervenciją.
Pamoka labai aiški: kai Kremlius pasinaudojo profesionaliais kariais, kaip tai buvo Krymo, o vėliau ir Sirijos atveju, jo vykdytos operacijos buvo sėkmingos. O tuomet, kai valdžia laukė visuotinio sukilimo, operacijos strigo, ir jas teko gelbėti tiems patiems profesionaliems kariams.
Kitaip tariant, V. Putinas dabar ieško naujų jį palaikysiančių rinkėjų, „aktyvios savanorių rinkėjų mažumos“, pasirengusios jį paremti, kai paskutinė prezidento kadencija priartės prie pabaigos. Tačiau ar šių rinkėjų grupė išties yra gausi? O jei ir pavyks tokių rinkėjų rasti, ko tuomet jie paprašys mainais? Koks bebūtų atsakymas, tikriausiai tai nėra stabilumas, reziumuoja A. Baunovas.