Lenkijos žydų emigrantų sūnų, Prancūzijos akademijos (Académie française) narį A. Finkielkrautą jo bute Paryžiuje aplankė vokiečių dienraščio „Die Welt“ korespondentė Martina Meisner po to, kai praėjusį šeštadienį filosofą tiesiog gatvėje užsipuolė ir antisemitiškai užgaulioti ėmė „geltonųjų liemenių“ judėjimo aktyvistai, – vien dėl to, kad jis žydas.

„Mane apstulbino bukumas, agresyvumas ir neapykanta. Jei šalia nebūtų buvę policininkų, jie tikrai būtų norėję mane primušti“, – sakė A. Finkielkrautas. Vis dėlto jis prisipažino nesitikėjęs, kad šis incidentas taip plačiai, net tarptautiniu mastu, nuskambės.

Tačiau jį glumina įvykio interpretacijų kryptis: „Mums bandoma įtaigauti, kad tai – nacionalistinio, antisemitinio pobūdžio šūkiai „Prancūzija priklauso mums“, „Prancūzija prancūzams“. Tačiau tas, kuris šaukė, iš visų agresyviausias, yra salafistas. Jis rodė man į savo palestinietišką skarą. Jei toksai sako „Prancūzija priklauso mums“, tai reiškia: „Prancūzijai lemta tapti islamiška žeme. Tai, kaip matyti, buvo fanatiškas gyventojų pakeitimo tezės šalininkas“.

Alainas Finkielkrautas

Filosofą koneveikė bei apspjaudė ir kairieji

Tiesa, A. Finkielkrautas pripažįsta, kad šitaip kalbančio nederėtų laikyti kitų atstovu. Drauge jis įžvelgia realiai kylantį naują pavojų. Nors esama ir „perdirbto trisdešimtųjų metų antisemitizmo“ apraiškų, ką rodytų, tarkime, „įkyriai kartojamas Macrono gretinimas su Rothschildu“. Tačiau antisemitizmas būdingas ir kairiajam politiniam bei intelektualiniam sparnui.

„Neapykantos pritvinkę žmonės, su kuriais dabar susidūriau gatvėje, į užgauliojimų bei grasinimų kalbą tik išvertė tai, ką man jau metų metais tenka girdėti iš nemažos dalies mane intelektualiai ekskomunikuojančių kairiųjų intelektualų. Jų žodyne atpažinau kairįjį, ne dešinįjį kraštutinumą“, – analizavo filosofas.

„Naujausias užsipuolimas gatvėje netgi neprilygsta traumai, kurią teko patirti „Nuit debout“ (kairiojo protesto sąjūdžio – red.) debatuose, – sakė jis. – Po to, kai mane ten apspjaudė ir išvijo, judėjimo intelektualinis guru Frédéricas Lordonas pareiškė, kad būtent to ir nusipelniau. Juk esu žymiausias rasistinių ir identitaristinių jėgų atstovas“.

„Tai juk buvo ta pati „geltonųjų liemenių“ kalba“, – sakė filosofas.

Prancūzijos žydų kapinėse išniekinta 80 kapų


„Tu, purvinas žyde“, „tu purvinas, prancūze“

Paklaustas, dėl ko konkrečiai jis kritikuoja musulmonų tikėjimo Prancūzijos gyventojus, A. Finkielkrautas aiškino, jog jo kritika nėra nukreipta prieš visus šalies musulmonus, „dauguma jų nori taikingai ir tyliai išpažinti savo tikėjimą“. „Aš tik konstatuoju, kad masinė imigracija į Prancūziją ir į kitas Europos šalis kai ką esmingai pakeitė“, – sakė jis.

„Tik pagalvokit apie žydus Malmėje. Malmės miestas – „judenreine“ (vokiškai – „nuo žydų išvalytas“, – vokiška sąvoka prancūziškame interviu originale). Ir ne todėl, kad švedai vieną gražią dieną nubudo ir pasijuto esą antisemitai. Prancūzijos vidaus reikalų ministras sykį prabilo apie vidinę Alija (egzilį – red.). O tai reiškia: žydai palieka kai kuriuos miestų rajonus, nes gyvenimas ten jiems tapo pragaru. Kalbu ne apie pavienius atvejus, o apie masinį, jau seniai žinomą reiškinį.“

Ta proga filosofas prisiminė 2002 metais pasirodžiusią prancūzų istoriko, antisemitizmo ir holokausto eksperto Georheso Bensoussano knygą „Respublikos prarastos teritorijos“.

Knygos autoriui taip vadinamuose probleminiuose miestų rajonuose į akis krito trys dalykai: seksizmas, antisemitizmas ir neapykanta Prancūzijai. „Vertėtų žinoti, kad tam tikruose rajonuose „tu, purvinas žyde“ arba „tu, purvinas prancūze“ yra dažniausiai vartojami įžeidimai“, – pridūrė A. Finkielkrautas.

„Pasikeitė Prancūzijos kraštovaizdis, pasikeitė jos visuomenė. Man susidaro įspūdis, tarsi tarp priemiesčių jaunimo ir radikalios kairės mezgasi ryšiai, ir jie mane gąsdina“, – sakė jis.

Alainas Finkielkrautas


Neapykanta elitams – nauja demokratijos liga

A. Finkielkrautas sakėsi iš pradžių palankiai vertinęs „geltonųjų liemenių“ judėjimą, šiame socialiniame sąjūdyje jis ir toliau mato gerą pusę: „Prancūzijoje esama per daug žmonių, kurie globalizacijos procese buvo apleisti, kurių neapsaugojo socialinė krašto sistema“.

Tai – taip vadinama „apleistoji Prancūzija“: miestų pakraščiai, kaimiški regionai. Juos pamiršo „metropoliuose gyvenantieji, kurių užuojauta skirta tik stigmatizuotiems priemiesčių jaunuoliams“.

Tad „buvo svarbu reikalauti sau dėmesio, svarbu parodyti, koks nepakeliamas yra tas politikų ir medijų abejingumas. Ši Prancūzija ūmai užsivilko fluorescentinę liemenę ir tapo matoma. Tačiau judėjimo medijinė sėkmė labai greitai jį sugadino, kai kuriems jų apsvaigino galvas“. Pasidavę arogancijai, jie visus politikus ėmė laikyti netikėliais.

Filosofas įžvelgia bendras antielitizmo tendencijas. „Man išties neramu, kai vardan amžinos lygybės imama neapkęsti kiekvienos iškilumo, pranašumo apraiškos. Tai – be galo pavojinga. Politikai čia tampa pirmąja auka. Tarsi jie būtų niekam tikę, tarsi mūsų bendrabūvio problemoms spręsti nebūtų reikalingi kompetentingi, protingi, išmintingi žmonės“, – pastebėjo A. Finkielkrautas. Toks antielitizmas, pasak jo, yra nauja mūsų demokratijos liga.

Populizmas – patologinė reakcija į demografinius pokyčius

Ir nors filosofas pripažįsta, jog esama sąlyčio taškų tarp antielitizmo ir antisemitizmo (žydai priversti nuolatos aiškintis dėl sampratos, jog jie – išrinktoji tauta, be to, nemažai žydų užima aukštas pozicijas politikoje, medijose ir ekonomikoje), tačiau toks, praėjusio amžiaus trisdešimtuosius metus primenantis antisemitizmas, jo manymu, nėra esminis.

A. Finkielkrautas įsitikinęs, „kad antisemitizmas Prancūzijoje ir Europoje būtų tik marginalinis reiškinys, jei mūsų visuomenių prieš jų valią nebūtų mėginama performuoti į daugiakultūres. Bauginantis populizmas yra patologiška reakcija į šį demografinių pokyčių fenomeną“.

Europa to nenorėjo. O vyriausybės nežiūrėjo rimtai į tai, ką šalių visuomenės galvojo ir jautė, ir dabar turi brangiai už tai užmokėti. Be Angelos Merkel „Mes tai įstengsim!“ ir be milijono imigrantų, kuriuos 2015 metais priėmė Vokietija, nebūtų buvę ir „Brexit“, – vokiečių žurnalistei dėstė prancūzų filosofas.

„Europą tąsyk supurtė šoko banga, – prisiminė A. Finkielkrautas. – Europiečių niekas neklausė. Tačiau Europos civilizacija nori išsaugoti savo esmę. To nori tautos. O aiškėja, kad bus vis sunkiau tai padaryti.“

„Europa yra tam, kad gintų europiečius. Jei Europa tėra taisyklių ir procedūrų sankaupa, tuomet tai yra tik tuščias darinys“, – įsitikinęs A. Finkielkrautas.

Angelos Merkel „Mes tai įstengsm!“ buvo nesąmonė

Drąsinimasis „Mes tai įstengsim!“, A. Finkielkrauto žodžiais, „buvo paprasčiausia nesąmonė“. „Juk jūs patys matote: jūs neįstengiat. Šitas kraštutinio moralizmo ir ekonominio intereso mišinys buvo atgrasus. Vokiečiai tokiu būdu norėjo nusipirkti švarią sąžinę ir pagaliau tapti morališkai nepriekaištinga tauta. Tačiau tai daroma žydų sąskaita, jei įsileidžiama vis daugiau migrantų“, – priekaištavo filosofas.

Interviu jis priminė žydus, pastaraisiais dešimtmečiais Prancūzijoje tapusius islamistų aukomis. Ir tai, pasak jo, nėra prancūziškas fenomenas, tai – importuotas fenomenas. „Labai apgailestauju, kad tiek kraštutinė, tiek ir nuosaiki, bet politiškai korektiška kairė nenori to matyti“, – sakė A. Finkielkrautas.

Išvydę svastikas ant žydų antkapinių paminklų „žmonės baisisi: Vėl prasideda! Ir, suprantama, kiekvienas kyla į kovą prieš fašizmą. Kai Tulūzos išpuolį įvykdžiusį Merah‘ą nušovė (Al-Qaeda šalininkas M. Merah 2012 metais Tulūzos žydų mokykloje nužudė tris mokinius ir mokytoją – red.), vienas žurnalistas rašė: „Kaip bjauru, kad tai buvo ne naciai.“ Ir tai viską pasako. Antirasistams reikia nacių. Jiems reikia fašistų. Jų neradę, jie praranda orientaciją.“

Europos pašaukimas nėra tapti daugiakultūre visuomene

Filosofas sakėsi gatvėje jį užsipuolusių vyrų neapskundęs teisėsaugai. Kur kas svarbiau jam yra pasiekti, „kad Europa pagaliau praregėtų. Neišsikapstysim iš tos keblios padėties, skaldydamiesi į progresyviųjų ir nacionalistų Europą, ką pastaruoju metu mėgina daryti Emmanuelis Macronas“.

„Todėl dar kartą pabrėžiu: Europos pašaukimas nėra tapti daugiakultūre visuomene. Ir tokios visuomenės atmetimą visos politinės partijos turėtų pagaliau įsisąmoninti, jei nenori žaidimo lauko užleisti demagogiškoms ir pavojingoms partijoms“, – sakė filosofas.

A. Finkielkrautas pasisako už „atsakingą ar netgi kraštutinai griežtą“ imigracijos politiką. Nes yra įsitikinęs, kad integruoti imigrantus darosi vis sunkiau: „Jei imigracija ir toliau taip tęsis, sulauksim priešingo fenomeno, – kai prancūzai vis labiau prisitaikys prie islamo kultūros arba vis dažniau pereis į islamo tikėjimą.“

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (254)