Kaip rašo BBC, bilietai kainavo po 100 000 dolerių, už šią sumą žadėtas prabangus apgyvendinimas, puikus maistas, muzika ir nuotykiai.

Bet vietoje žadėtų gėrybių teko pasitenkinti čiužiniais ant lietaus permerktų grindų, sumuštiniais su sūriu, o lagaminus sukrauti neapšviestoje automobilių aikštelėje.

Apie „Fyre“ festivalį sukurti du dokumentiniai filmai.

Tinklaraštininkas, multimedijų specialistas Sethas Crossnas ir trys jo draugai išleido 45 000 dolerių bilietams, kelionei ir prabangiam būstui saloje. Deja, atvykę rado ne prabangius apartamentus, o praktiškai statybvietę.

„Ten dar dirbo statybininkai, važinėjo sunkvežimiai, krovininiai automobiliai, – pasakojo jis „Radio 1“ laidai „Newsbeat“. – Nufotografavau rastą (festivalio) planą ir išpublikavau tviteryje, jis kelia isterišką juoką. Produktų, kurių norėjo užsakyti organizatoriai, sąraše, nurodyta, pvz., 6 000 „Skittles“ saldainių (pakelių), 9 000 saldainių ant pagaliukų. Ar kas nors galvojo apie tikro festivalio planavimą?“

Williamo Needhamo Finley IV pseudonimu rašantis tinklaraštį S. Crossnas pasidalino filmuotais reportažais tviteryje, dabar jie peržiūrėti milijonus kartų.

Netflix“ dokumentiniame filme „Fyre: The Greatest Party That Never Happened“ („Fyre“ – šauniausias vakarėlis, kuris taip ir neįvyko“) pasakojama apie nevykusiai verslininko Billy McFarlando organizuotą festivalį.

Panašaus turinio dokumentinį filmą neseniai parodė filmus ir laidas transliuojantis amerikiečių tinklalapis „Hulu“.

„Fyre“ festivalį reklamavo kaip išskirtinį renginį vadinamiesiems instagramo influenceriams, tačiau S. Crossnas sako, kad renginyje eilinių žmonių buvo daugiau nei instagramo garsenybių.

„Vieni žmonės pasakojo išleidę bilietams 500 dolerių ir atvykę čia per pavasario atostogas koledže. Jiems atrodė, kad tai gali būti smagi kelionė.

„Adekvataus maisto, vandens, pastogės ir medicininės priežiūros nebuvimas festivalyje sukūrė pavojingą panikos situaciją, ... artimesnę „Bado žaidynėms“ (The Hunger Games) ar „Musių valdovui“ (Lord of the Flies), o ne Koučelai“, – sakoma ieškinyje, kuris buvo pateiktas dalyvio iš Los Andželo Danielio Jungo vardu.

Svečiams buvo pažadėtas „prašmatnus muzikos festivalis saloje su aukščiausios klasės kulinarine patirtimi“. Tačiau žmonės buvo įvilioti į „tai, ką įvairios žiniasklaidos priemonės vėliau pavadino „visiška katastrofa“, „masiniu chaosu“ ir „poapokaliptiniu košmaru“, rašoma ieškinyje.

Daug festivalio svečių paskelbė internete kilusios sumaišties nuotraukas, kurios išprovokavo pašaipas dėl didelių kainų. Organizatoriai pripažino, kad „paprasčiausiai nesusidorojo“ dėl didelio atvykstančiųjų skaičiaus, transporto spūsties ir didelio vėjo, nuvertusio pusę pirmiausiai pastatytų palapinių. „Galiausiai nebemanėme, kad galima toliau palaikyti saugumą, todėl turėjime atidėti festivalį“, – sakoma jų pareiškime.

„Galbūt žiūrint tviteryje (reportažus) atrodė, kad visi tie influenceriai ten susidūrė su realiu gyvenimu. Manau, žmonėms būdinga juoktis, jausti pasitenkinimą matant, kad kažkas patyrė nesėkmę. Bet ši istorija – ne vien apie tai, kaip turtingi instagramo jaunuoliai susitiko su Musių valdovu (užuomina į Williamo Goldingo romaną „Musių valdovas“).“

Festivalyje tvyrojęs chaosas buvo aprašytas tviteryje, o dokumentiniame filme pasakojama apie tai, kas vyko renginio Bahamų saloje Didžioji Egzuma užkulisiuose.

„Organizatoriai turėjo pusantro–du mėnesius pasiruošimui tokiam renginiui, kuriam organizuoti reikėtų metų laiko“, – teigia dokumentinio filmo režisierius Chris Smith. – Bet labiausiai mane nustebino festivalio padariniai ir poveikis tenykščiams gyventojams.“

Po „Fyre“ festivalio liko nusivylę ne tik klausytojai – vietos gyventojai, padėję organizatoriams rengti festivalį, turėjo didžiulių nuostolių.

„Jie pasamdė daug vietos gyventojų. Ten darbavosi šimtai darbininkų. „Fyre“ buvo šitaip išreklamuotas, vargu ar kas pamanė, kad jis gali nenusisekti“, – sako Ch. Smithas.
Dokumentiniame filme viena restorano savininkė pasakoja išleidusi 50 000 dolerių maistui ir gėrimams festivaliui.

„Ji skyrė didelę dalį santaupų, vykdydama įsipareigojimus, – pasakoja Ch. Smithas. – O kai renginys žlugo, visi paprasčiausiai išsivažinėjo. Jai teko pačiai ieškoti išeities. Niekas nepadėjo, žmonės išvyko, grįžo į Niujorką gyventi savo gyvenimų.“

Festivalio organizatorius B. McFarlandas nesumokėjo darbininkams už skirtą laiką ir jėgas.
Dokumentiniame filme festivalio organizatoriaus nepamatysite – jis nesutiko duoti interviu, jei jam nebus už tai sumokėta.

Billy McFarlandas

Režisierius Ch. Smithas pamanė, kad būtų neetiška mokėti už interviu, turint omenyje, kad dėl B. McFarlando nevykusio organizavimo nukentėjo tiek daug žmonių.

Po žlugusio „Fyre“ festivalio B. McFarlandą pernai spalį nuteisė už sukčiavimą ir skyrė jam šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Reperį Ja Rule vadino vienu iš festivalio organizatorių, bet jam nebuvo pateikti kaltinimai dėl sukčiavimo. Jo advokatai pareiškė, kad B. McFarlandas tiesiog pasinaudojo atlikėjo vardu ir ryšiais, reklamuodamas renginį.

Dokumentinio filmo režisierius S. Crossnas mano, kad šešeri laisvės atėmimo metai – per maža bausmė, turint omenyje tai, kokių padarinių žmonėms turėjo B. McFarlando sukčiavimas: „Neturiu teisės sakyti, kad jis turėtų praleisti už grotų 20 metų, kita vertus, šešeri metai neatrodo daug.“

S. Crossnas sėkmingai prisiteisė iš B. McFarlando 2,5 mln. dolerių, tik turės laukti 20 metų, kol gaus šią sumą, nes sukčiautojas pirmiausia turės sumokėti 27 mln. dolerių investuotojams.

S. Crossnas tikisi, kad pinigus pirmiausia atgaus Didžiosios Egzumos gyventojai, ir tiki, kad dokumentinis filmas gali prie to prisidėti.

„Tikėkimės, kad padėsime ir Bahamų žmonėms susigrąžinti pinigus, – sakė jis. – Prisidėjus „Netflix“ (tinklalapiui) ir influenceriams, nėra priežasčių nesurinkti pinigų ir neatlyginti tiems žmonėms“.