Ši problema buvo akivaizdi per visas tris konferencijos dienas: Jungtinės Valstijos nesutaria ne tik su savo konkurentėmis–supervalstybėmis, Rusija bei Kinija, bet ir su savo sąjungininkėmis Europoje. Taip pat buvo juntamas susirūpinimas, kad bendrų demokratinių vertybių, subūrusių draugėn Vakarų valstybes su istoriškai skirtingais ekonominiais bei saugumo interesais, jungiamoji grandis ỹra.
Susiskaidymą galima buvo apčiuopti iš reakcijos į šeštadienį nuskambėjusį viceprezidento Mike‘o Pence‘o kreipimąsi į 600 dalyvių auditoriją, tarp kurių buvo valstybių prezidentai, premjerai ir gynybos ministrai. M. Pence‘o kalba apie atnaujintą JAV lyderystę, vadovaujant Donaldui Trumpui, sulaukė gana šykščių plojimų, daugiausia iš JAV pareigūnų.
„Dvi dienas mes girdėjome informaciją apie tai, kas akivaizdžiai neteisinga“, – sakė Kori Schake, buvusi prezidento George W. Busho Nacionalinio saugumo tarybos Gynybos strategijos ir reikalavimų direktorė, šiuo metu einanti Tarptautinio strateginių tyrimų instituto (Londone) direktoriaus pavaduotoja. Respublikonė K. Schake atkreipė dėmesį į stojusią nejaukią tylą per abiejų M. Pence‘o kalbų pertraukėles, – tuo tarpu Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo sutikta audringais aplodismentais.
Daugeliui disonansą sukėlė ir viceprezidento reikalavimai, jog Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė (JK) prisijungtų prie JAV traukiantis iš 2015 m. branduolinio susitarimo su Iranu – susitarimo, kurį europiečiai, priešingai, stengiasi išsaugoti, mėgindami padėti savo įmonėms išvengti JAV sankcijų prekiaujant su Teheranu.
Tarp kitų JAV pozicijų, kurios sulaukė įvairaus lygio protestų, buvo JAV nuoseklus priešinimasis Vokietijos planams tiesti naują gamtinių dujų dujotiekį „Nord Stream“ į Rusiją ir galimas transatlantinis prekybos karas, jei JAV iždo departamentas nuspręstų, kad ES gaminamų automobilių importas kelia grėsmę JAV nacionaliniam saugumui.
„Jungtinių Valstijų veiksmai kelia susirūpinimą daugeliui žmonių, ir jie mąsto: ką mums daryti? Ar mes veiksime vieni?“ – kalbėjo buvęs Estijos prezidentas Toomas Ilvesas.
Pagrindinis sąjungininkas
Kol kas atsakymas – ne.
Vadinamasis Junginių Valstijų „saugumo skėtis“ ir jų ekonominė trauka yra tiesiog per dideli. Netgi tie, kurie siūlo naują Europos kariuomenę, pripažįsta, kad be Jungtinių Valstijų ir be Jungtinės Karalystės (po „Brexit“) žemynas nesugebėtų užsitikrinti saugumo.
Rekordinio dydžio JAV delegacija iš abiejų partijų, įskaitant per 50 Kongreso narių, mėgino užpildyti susidariusį vakuumą, o buvęs viceprezidentas Joe Bidenas, atrodė, mėgina įtikinti JAV sąjungininkus, jog „normalus darbas“ bus atnaujintas, vos tik D. Trumpas pasitrauks iš savo posto.
Vis dėlto europiečiai taip pat yra susiskaldę dėl D. Trumpo administracijos, Lenkija, spaudžiama ES dėl daromos žalos savo demokratinėms institucijoms, yra ypač stipri šalininkė ir paėjusią savaitę drauge su JAV surengė konferenciją padėčiai Artimuosiuose Rytuose aptarti.
Bendros vertybės
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas dar kartą pabrėžė, kad JAV žymiai padidino išlaidas Europos gynybai per pastaruosius keletą metų, kaip ir Europa padidino savo pačios gynybos biudžetą – iš dalies dėl D. Trumpo daromo spaudimo.
Dvi iniciatyvos, kuriomis siekta išgelbėti bendrąsias vertybes, įrašytas į 1949 m. Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos sutartį, išduoda platesnio masto susirūpinimą, esą jau nebėra bendrų vertybių. Buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright buvo viena iš pasirašiusiųjų Laisvės, klestėjimo ir taikos principų deklaraciją, kurią ji apibūdino per vieną interviu kaip „įžadų atnaujinimą“.
Iš Miuncheno ji keliavo į Lenkiją ir Čekiją įtikinti tenykščių vyriausybių taip pat atnaujinti savo įsipareigojimus. Kita iniciatyva kilo iš dviejų buvusių JAV atstovų NATO, Nicholaso Burnso ir Douglaso Lute‘o, pristačiusių pranešimą „NATO – 70; krizė aljanse“, kuriame nurodyta 10 iššūkių, kuriuos teks įveikti, tarp jų ir – „principingos“ JAV lyderystės nebuvimą.
Iš tikrųjų NATO visada pirmiausia buvo karinis aljansas, toks, koks mielai sutiko paremti tiek Turkiją, tiek Graikiją, kai jose valdė karinės chuntos. Bet 1949 m. dokumente išdėstytos vertybės tapo dar svarbesnės, žlugus buvusiai Sovietų Sąjungai, – kai NATO teko ieškoti naujo privalomo, įpareigojančio principo, sakė M. Albright.
„Aš ten buvau, kai jie priėmė naujas nares, mes kalbėjomės apie tai kaip demokratinių vertybių aljansas“, – sakė ji. Tai buvo svarbu, pridūrė ji, nes NATO „mėgino ne tik stoti prieš Sovietų Sąjungą, bet ir kai ką ginti“.
„Tai vėžys“
D. Lute‘as ir N. Burnsas teigia, kad dabartiniai NATO sunkumai skiriasi nuo tokių problemų, kaip Sueco kanalo krizė 1956 metais arba „Pershing“ raketų krizė devintajame dešimtmetyje. Šįkart, teigia jie, iššūkis kyla didžiąja dalimi iš vidaus. „1949 metais buvo akivaizdu, kad yra dvi pusės: demokratinė Europos dalis ir autoritarinė Europos dalis“, – interviu sakė N. Burnsas.
NATO buvo įsteigta demokratinėms tautoms ginti. Toks pat pasidalijimas egzistuoja ir šiandien, tik dabar dalis autoritarinės grėsmės kyla NATO viduje, tokiose šalyse kaip Vengrija ir Lenkija, teigia N. Burnsas, šiuo metu Harvardo universiteto Belferio mokslo ir tarptautinių reikalų centro profesorius.
Pasak jo, jiedu drauge su D. Lute‘u apklausę 60 dabartinių pareigūnų ir kitų asmenų ruošdami savo apžvalgą. Nors faktiškai visi apklaustieji sutiko su problemos diagnoze, „tik labai nedaugelis sutiko su mumis, kad mums reiktų išties labai pasistengti, idant kas nors pasikeistų“. Du buvę diplomatai pasiūlė nubausti NATO vyriausybes, kurios nukrypsta nuo demokratinio kelio“.
„Tai vėžys“, – sakė N. Burnsas.
