Kasmetinė Miuncheno saugumo konferencijos ataskaita, suteikianti impulsą tolesnėms šio svarbaus forumo diskusijoms – iš esmės geras Vakarų saugumo bendruomenės nuotaikos rodiklis. 2019 metų ataskaita pavadinimu „Didysis galvosūkis: kas surinks visas dalis?“ („The Great Puzzle: Who Will Pick Up the Pieces?“) atrodo šiek tiek mažiau nerimastinga nei jos 2018 m. pirmtakė, kuri grasino didelio masto konfliktu. Pavojus, regis, peraugo į varžybas, Jungtinėms Valstijoms priėmus ilgalaikį iššūkį iš Kinijos ir labiau tiesioginį – iš Rusijos.

Tačiau tai, kaip JAV dorojasi su šiais iššūkiais, nekelia didelio pasitikėjimo jos ilgamečiams sąjungininkams. Jungtinių Valstijų postringavimai apie liberalias Vakarų vertybes „būtų kur kas įtikinamesni, jei prezidentas Donaldas Trumpas ir jo administracija nedemonstruotų erzinančio susižavėjimo pasaulio stipruoliais“ ir nerodytų „nepagarbos tarptautinėms institucijoms ir susitarimams“, – teigiama pranešime.

Pasak jo autorių, Europos politikos kūrėjai tikėjosi, kad „suaugusieji“, dirbantys D. Trumpo Baltuosiuose rūmuose, nukreips prezidentą teisinga kryptimi. Tačiau sąjungininkai patyrė nusivylimą ir nusprendė verčiau nukreipti jėgas į liberalaus pasaulio tvarkos išsaugojimą, prisiimdami pasaulinį vaidmenį ir bandydami formuoti tai, ką Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas pavadino „daugiašaliu aljansu“, kuriam jie vis dar nėra tinkamai pasiruošę.

Saugumo ir ekonominės infrastruktūros, kuri neįtrauktų ir Jungtinių Valstijų, trūkumas riboja antrojo lygio jėgų – Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Japonijos – įgaliojimus vykdyti bet kokią nepriklausomą politiką.

To pasekmė – bandymas siekti tarpusavio sutarimo tarp JAV, kuri elgiasi kaip varžovė su polinkiu į patyčias, ir saugumo architektūros, kurios ateitis priklauso nuo sąjungos su JAV. Ataskaita įspėja:

Nors dauguma Europos strategų sutinka, kad stipri transatlantinė partnerystė ir toliau būtų geriausia saugumo garantija Europai, ši pageidaujama galimybė ateityje gali būti nepasiekiama. Kita vertus, realus variantas B kol kas neegzistuoja. Dėl šios priežasties daugelis Europos vyriausybių žengia siaura riba, siekdamos išsaugoti variantą A ir tuo pat metu bandydamos apsidrausti bei investuoti į variantą B.

Tačiau valstybių, kurių lyderiai vaikšto šia siaura riba, piliečiams transatlantinės partnerystės išsaugojimas neatrodo toks jau svarbus. Pranešime pateikiami apklausos duomenys, ypač iš Prancūzijos ir Vokietijos – ko gero, pati įspūdingiausia jo ypatybė.

Visose antrojo lygio valstybėse, išskyrus Japoniją, dauguma gyventojų JAV laiko pagrindine grėsme – netgi tiems patiems japonams JAV grėsmė kelia didesnį nerimą nei Rusijos grėsmė. Ši įžvalga, regis, susijusi su D. Trumpo politika: „Pew Research“ duomenimis, cituojamais Miuncheno saugumo pranešime, Jungtinės Karalystės, Kanados, Vokietijos ir Prancūzijos žmonės labiau pasitiki Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, nei D. Trumpu. Dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad daugiau prancūzų ir vokiečių teigia, kad labiau nei D. Trumpu pasitiki Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o kanadiečiai vienodai pasitiki abiem lyderiais.

Vis dėlto aš nunurašyčiau susirūpinimo dėl Jungtinių Valstijų grėsmės išimtinai žmonių reakcijai į D. Trumpą, nes ji išnyks, kai tik D. Trumpas paliks Baltuosius rūmus. Miuncheno saugumo ataskaitoje pateikti kiti apklausos duomenys, gauti iš Bonoje įsikūrusio Friedricho Eberto fondo, rodo svarbią įžvalgą: nors didžioji dauguma Prancūzijos ir Vokietijos gyventojų nori, kad jų valstybės vykdytų aktyvesnę užsienio politiką ir prisiimtų didesnį vaidmenį krizių sprendime, 59 proc. vokiečių ir 42 proc. prancūzų norėtų, kad jos tai darytų išsaugodamos neutralitetą. Prancūzijoje ir Vokietijoje tik mažuma gyventojų pritaria karinėms intervencijoms už jų sienų.

Kažin, ar galios pasikeitimas Vašingtone galėtų pakirsti šitokį pacifistinį nusiteikimą ir akivaizdų polinkį į neutralitetą. Esmė ta, kad didelis žmonių skaičius Vakarų aljansui ypatingai svarbiose šalyse nenori įsitraukti į dar vienas supervalstybių peštynes.

Žinoma, nepamirškime visų įprastų abejonių apklausų patikimumu, klausimų formulavimu ir dienos naujienų srauto įtaka respondentų nuomonėms. Tačiau Vakarų lyderiai, bandantys išgelbėti transatlantinį aljansą, bet nenorintys tapti D. Trumpo pėstininkais, visgi turėtų šiuos duomenis vertinti rimtai. Net jeigu daugelio jų rinkėjų įsitikinimas, kad neutralumas yra ne tik pageidaujamas, bet ir įmanomas, tėra graži iliuzija, galima tikėtis, kad jie rems politikus, kurie tą įsitikinimą pastiprina. Tie, kurie primygtinai tvirtina, kad Vokietija ir Prancūzija galėtų išgyventi ir klestėti nesekdamos lyderiu, greičiausiai yra populistai ir nacionalistai.

Akivaizdi nuotaikų permaina reikalauja nuoseklaus „varianto B“; intelektualams, pratusiems prie senosios JAV dominavimo paradigmos, derėtų rimtai apsvarstyti skirtingus scenarijus antrojo lygio jėgoms – tam, kad būtų išsaugotas sveikas protas tuo atveju, jei didesnieji žaidėjai vis dėlto nutartų kibti vienas kitam į atlapus.

Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.