Jo teigimu, nors buvo iškeltos maždaug 75 teorijos, prokurorai mano, kad labiausiai tikėtina, jog slidininkų mirties priežastis buvo sniego lavina arba stipri audra, skelbia rferl.org.
Slidininkai žuvo 1959 m. vasario 1–2 d. Diatlovo perėjoje – vietoje, kuri vėliau buvo pavadinta grupės vadovo Igorio Diatlovo vardu. Informaciją apie bylą sovietinė valdžia buvo įslaptinusi iki aštuntojo dešimtmečio.
Sovietiniai tyrėjai priėjo prie išvados, kad tą lemtingą naktį nežinoma jėga paskatino dvi moteris ir septynis vyrus išpjauti palapinėje angą ir, pro ją pralindus, nepaisant didžiulio šalčio, basomis ir be šiltų drabužių palikti stovyklavietę.
Jie nustatė, kad šeši slidininkai mirė nuo hipotermijos. O kiti trys patyrė fizinių traumų, įkaitant kaukolių lūžius ir krūtinės ląstos sužeidimus. Vienai moteriai buvo išpjauti liežuvis ir akys.
Tąsyk tyrėjai tegalėjo konstatuoti, kad mirtis sukėlė nežinoma jėga. Tačiau vėliau Rusijoje kelis dešimtmečius sklandė daugybė teorijų, įskaitant sąmokslo teorijas apie tai, kas tada nutiko. Kalbėta apie gyvūnų sukeltą pavojų, dėl infragarso kilusią paniką, taip pat karinius bandymus.
Dešimtasis ekspedicijos narys Jurijus Judinas dėl prastos savijautos sausio 28 d. apsisuko ir grįžo atgal. Jis mirė 2013-aisiais sulaukęs 75-erių.
Anot A. Kurenojaus, kovą į Diatlovo perėją vyks grupė tyrėjų ir kriminalistų. Jie mėgins nustatyti tikslą slidininkų grupės stovyklos vietą, išmatuos joje kalno nuolydį, sniego gylį ir surinks kitų duomenų.
I. Diatlovo grupės žūtis tradiciškai vadinama viena iš didžiausių XX a. mįslių. Neįprastos žūties aplinkybės, taip pat įtikinamų tuometinio tyrimo išvadų trūkumas, davė peno pačioms įvairiausioms teorijoms apie tai, kas įvyko Uralo kalnuose prieš 60 metų. Siekiant išsiaiškinti nelaimės priežastis, buvo atlikta daugybė tyrimų, sukurti keli dokumentiniai ir vienas vaidybinis filmas.
Tarp pagrindinių versijų buvo minimi medžiotojų mansių antpuolis (ši versija buvo atmesta pirminio tyrimo metu), pabėgusių kalinių užpuolimas, sniego lavina, laukinių gyvūnų sukeltas pavojus arba stipraus vėjo poveikis.
Pagal tyrėjo Aleksejaus Rakitino suformuluotą teoriją dalis grupės narių buvo KGB darbuotojai, o juos nužudė užsienio žvalgybos agentai. Buvo siūloma ir naujo ginklo bandymų versija. Galiausiai, daugybės versijų šalininkai grupės žūtį sieja su paranormaliais reiškiniais.
1959 metų sausio pabaigoje devyni Uralo politechnikos instituto Sverdlovske studentai ir už juos vyresnis slidinėjimo instruktorius Igoris Diatlovas išvyko iš Sverdlovsko (dabartinio Jekaterinburgo). Jų tikslas buvo pasiekti Otorteno kalną šiaurinėje Uralo kalnų dalyje.
Patyrusio alpinisto I. Diatlovo vedama grupė vyko, kaip planuota. Sausio 25 d. slidininkai traukiniu pasiekė Ivdelio miestą, o iš jo autobusu išvyko į Vižajų – toliausiai šiaurėje apgyvendintą vietovę. Iš ten sunkvežimiu visi patraukė į vadinamąjį 41 sektorių – medkirčių gyvenvietę. Vienas iš medkirčių juos palydėjo iki apleistos geologinės vietos „Nord 2“ – atokiausios žmonių gyvenvietės tame regione, rašo „Forbes“.
Sausio 28 d. vienas ekspedicijos narių – ekonomikos studentas Jurijus Judinas – dėl ligos buvo priverstas grįžti, o likusi grupė tęsė kelionę. Pėsčiomis ir slidėmis jie keliavo į kalnus palei Auspijos upę. Rastos nuotraukos ir dienoraščiai rodo, kad viskas ėjosi sklandžiai, nepaisant kelionės tempą lėtinusių gausaus sniego ir prastų oro sąlygų.
Po dešimties kelionės dienų, vasario 1 d., keliautojai nakčiai įkūrė stovyklą rytinėje 1079 viršukalnės, kuri vietos mansių gyventojų vadinama Cholatčachlio, pašlaitėje. Tą vakarą nežinomas incidentas privertė slidininkus išpjauti palapinėje angą, o tada basomis ir be jokių šiltų drabužių išeiti į žvarbią naktį, kai termometro stulpelis rodė –22 laipsnius šalčio.
Praėjus kelioms savaitėms draugai ir artimieji sunerimo. Vasario 26 d. buvo rasta sugriauta slidininkų palapinė. Nuo jos iki artimiausio miško vedė devynių žmonių pėdsakai. Miško pakraštyje, po kedru, buvo aptikta užgesusi laužavietė, o netoliese – dviejų tik apatiniais apsirengusių žmonių kūnai.
Įvairiose kelio nuo kedro iki palapinės vietose buvo rasti dar trys kūnai. Vėliau atliktas skrodimas parodė, kad visi šie asmenys mirė nuo hipotermijos. Dar keturių slidininkų palaikus pavyko rasti tik gegužės 4 d., giliau miške, lomoje prie upelio, po 4 metrų storio sniego sluoksniu.
Trys grupės nariai buvo patyrę mirtinų sužeidimų: vienam buvo praskelta kaukolė, o kitiems dviem – lūžę šonkauliai. Vienas patyrė mažesnių sužalojimų ir mirė nuo hipotermijos. Tyrimą atlikęs medikas laikėsi nuomonės, kad traumos buvo patirtos nukritus arba slidininkus galėjo sutraiškyti ledo ir sniego nuošliaužos.
Rusijos valdžia labai greitai nutraukė bylą, padariusi išvadą, kad mirties priežastis – nežinoma jėga, kurios slidininkams nepavyko įveikti. Nuo tada siūlyta daugybė teorijų, aiškinančių, kas galėjo nutikti Diatlovo perėjoje.
Slidininkai, esą, galėjo žūti nuo serijinio žudiko arba sniego žmogaus rankos, juos galėjo užgriūti lavina, jie galėjo būti sudraskyti žvėrių, tapti slaptų ginklų arba karinio sąmokslo taikiniais, gravitacijos anomalijų arba gaisro palapinėje aukos, o galbūt susidūrė su ateiviais arba juos apėmė laikinas pamišimas, kaip pavartotų narkotikų arba infragarso pasekmė.
„Forbes“ rašo, kad rusų tyrėjams pavyko iš dalies atkurti tos lemtingos nakties įvykius. Remiantis jų aiškinimu, miegančius slidininkus veikiausiai kažkas staiga pažadino ir jie, pralindę pro peiliu palapinėje išpjautą angą, nubėgo šlaitu į šalia esantį mišką. Prie kedro du slidininkai užkūrė laužą, tačiau vėliau, matyt, suvokė, kad prie vos rusenančios ugnies ištisą naktį visa grupė neišgyvens.
Trys slidininkai patraukė palapinės link, tačiau, jos taip ir nepasiekę, ant kalno šlaito mirė. Dar trys žygeiviai ėmė trauktis gilyn į mišką ir, sukėlę šiokią tokią sniego griūtį, patys nukrito į nedidelę lomą. Kadangi apačioje buvo akmenų ir ledo, jie patyrė mirtinų traumų. Tačiau kas privertė grupę bėgti iš palapinės, taip ir liko neaišku.
Trečiosios šalies įsikišimo tikimybė pirminio tyrimo metu buvo atmesta, nes sniege nebuvo aptikta jokių pėdsakų, išskyrus pačių slidininkų ir jų gelbėtojų. Taip pat nerasta įrodymų, kad galėjo įvykti kas nors netikėto, pavyzdžiui, gaisras, nes grupė naudojo tik nedidelę viryklę.
Kai kas bandė spėti, kad nelaimę sukėlė ateiviai arba kamuolinis žaibas, mat tą naktį danguje virš Uralo kalnų ir iš tiesų buvo pastebėta kamuolinių žaibų.
Taip pat kalbėta apie galimus ginklų bandymus, tačiau raketos tada buvo bandomos Sibire, o ne Uralo kalnuose. Nors sovietų kariuomenė tame regione ir bandė parašiutais nuleidžiamas minas, jokių sprogimo įrodymų ar metalinių dalių stovyklos vietoje nerasta.
Naujausi tyrimai leidžia teigti, kad kaltas galėjo būti retas meteorologinis fenomenas, kai vėjo sūkuriai sukuria infragarsines vibracijas. Garsas, kurio žmogus negirdi, veikia nervų sistemą ir sukelia nepaaiškinamą baimę. Manoma, kad slidininkai galėjo pabėgti iš stovyklavietės, o vėliau, kai suvokė, ką padarė, buvo per vėlu per audrą grįžti atgal.
Viena labiausiai tikėtinų versijų yra ta, jog vidury nakties grėsmę sukėlė vadinamoji plokščių lavina, galėjusi palaidoti palapinę. Plokščių lavina vyksta tada, kai virš silpnesnio sniego sluoksnio esantis tankesnis arba tvirtesnis sniegas tarsi stiklo plokštė atitrūksta nuo šlaito ir ima kristi žemyn.
Remiantis žuvusiųjų per griūtis statistika, 90 proc. žmonių tampa būtent šių lavinų aukomis.
Nelaimės dieną sniego storis stovyklos teritorijoje siekė apie 1,8 metro, ir slidininkams teko jį nukasti, kad pastatytų palapinę. Lavinų galima tikėtis nuo bet kurio šlaito, tačiau dažniausia jos įvyksta didesnėse nei 28 laipsnių nuokalnėse.
Nuokalnė virš stovyklos buvo 22–30 laipsnių. Tačiau žemė ant Cholatčachlio yra labai nelygi, iš žemės styro dideli akmenys. Todėl lavinos tikimybė čia yra labai maža. Be to, nebuvo rasta jokių neseniai įvykusios lavinos pėdsakų.
Šios mįslės nepavyksta įminti jau 60 metų.