Daugelis ES šalių, įskaitant galingąsias bloko nares – Prancūziją, Vokietiją ir Jungtinę Karalystę, pirmadienį oficialiai pripažino Juaną Guaido kaip laikinąjį Venesuelos prezidentą, einantį šias pareigas prezidentui Nicolas Maduro ignoruojant reikalavimą surengti naujus rinkimus. Tačiau ES šiuo klausimu tikrai nėra vieninga: tokios šalys kaip Belgija, Suomija ir Švedija, Nacionalinės Asamblėjos lyderio J. Guaido prezidentu nepripažino – apsiribojo vien palaikymą išreiškiančiomis žinutėmis.
Dėl Italijos pozicijos bendras ir vienybę demonstruojantis ES pranešimas apskritai tapo kone neįmanomas: aukščiausio rango užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini (pati, beje, italė) pasijuto pasirengusi nebent itin painiam pasisakymui, kurio tikrai nepavadinsi nei atviru, nei ryžtingu. „Europos Sąjunga laikosi bendros pozicijos Venesuelos atžvilgiu, kurią kartu labai aiškiai išreiškė visos 28 šalys narės“, – nuo pat pradžių gana neryžtingai kalbėjo politikė.
Pasakyti žodžiai beveik, bet ne iki galo atspindi tikrąją padėtį. Kartais atrodė, kad F. Mogherini pati sau prieštarauja.
„Pernai vykusių prezidento rinkimų Europos Sąjunga ir jos valstybės narės niekada nepripažino teisėtais, – pareiškė ji, atsakydama į klausimą apie Venesuelą, nuskambėjusį per spaudos konferenciją, kurioje dalyvavo ir Arabų Lygos lyderiai. – Mes – nė vienas iš mūsų – nedalyvavome sausio 10 d. vykusioje N. Maduro inauguracijos ceremonijoje, o teisėta šalies institucija pripažįstame Nacionalinę Asamblėją, be to, pripažįstame jos lyderiui tenkantį vaidmenį. Tai turi būti aišku. Tokia yra bendra mūsų pozicija.“
Visgi netrukus F. Mogherini ėmė aiškinti, kad pripažinti valstybes arba jų institucijas tikrai nėra ES tenkanti pareiga.
„Kalbant apie valstybių arba institucijų pripažinimą, derėtų pasakyti, kad pripažinti valstybes arba jose veikiančias institucijas nėra viena iš Europos Sąjungos kompetencijai priskirtinų užduočių, sakė politikė. – Šiuo klausimu mes laikomės bendros pozicijos. Ir jis susijęs su valstybių narių kompetencija ir prerogatyvomis, todėl tai, ką stebite dabar, yra valstybių narių, besinaudojančių šiomis nacionaliniu lygiu suteikiamomis prerogatyvomis, priimti sprendimai dėl Venesuelos Nacionalinės Asamblėjos vadovui tenkančio institucinio vaidmens pripažinimo. Tai klausimas, susijęs su nacionaliniu, bet ne Europos Sąjungos, lygiu veikiančiomis prerogatyvomis.“
Venesuelos pavyzdys tikrai nėra vienintelis ES užsienio politikos nevientisumą atskleidžiantis atvejis: daugiausia sumaišties paprastai kyla dėl būtinybės demonstruoti vienybę skelbiant įvairius pareiškimus ir sprendimus.
Pirmadienį buvo užkirstas kelias pranešimui, turėjusiam išreikšti nuostatą dėl Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutarties žlugimo, ir tai padarė į NATO sudėtį neįeinančios ES šalys, įskaitant Kiprą, savo poziciją grindusios nuomone, kad pareiškimas akivaizdžiai per griežtas Rusijos atžvilgiu. Kilus disputui dėl požiūrio į migraciją, Vengrija ir Lenkija paprieštaravo pasiūlytoms išvadoms dėl būsimo ES ir Arabų Lygos susitikimo.
Vis dėlto sumaištis dėl Venesuelos tapo ne tik akivaizdžiausia, bet ir lemtingiausia. Susidaręs kontekstas leido Rusijai, ištikimai ir nesvyruojančiai N. Maduro sąjungininkei, ne tik sukritikuoti Briuselį ir Europos šalių sostines dėl miglotų pranešimų, bet ir suabejoti ES motyvacija inicijuojant tarptautinės ryšių grupės suformavimą krizei spręsti.
„Visos tarpininkavimo iniciatyvos turi vykti objektyviai, o būsimas jų formatas turi būti suderintas, – pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kalbėdamas Maskvoje. – Esame įsitikinę, kad vieninteliu tikslu derėtų laikyti Venesuelos partijų susitarimui palankių sąlygų sukūrimą. Iš pat pradžių bendras kalbas užgniaužiančios tarpininkavimo iniciatyvos vertintinos kaip vargiai priimtinos ir nepageidaujamos.“
„Turiu omeny klausimą, kurį norėtume išanalizuoti bendraudami su ES. Ypač daug dėmesio derėtų atkreipti į iniciatyvą, kurios tikslas – suformuoti tarpininkavimo ryšių grupę, lygiagrečiai su kuria kai kurios ES šalys, įskaitant įtakingiausias, diktuoja Venesuelos vyriausybei ultimatumus. Norėtume kuo greičiau suprasti, kas įgaliotas kalbėti ir apie ką kalbama“, – tęsė S. Lavrovas.
F. Mogherini pasistengė ypač akcentuoti klausimą, kuriuo sutaria visos ES šalys: diskusijų, esą, nekyla dėl to, kad sprendimas dėl Venesuelą ištikusios krizės turi būti demokratiškas ir taikus. ES pritarė naujų rinkimų suorganizavimo idėjai, tačiau tik kai kurios ES šalys pareiškė norą paskelbti sekmadienį galutiniu terminu, kurio N. Maduro privalėjo lakytis. Vienaip ar kitaip įvardytą terminą jis, kaip matyti, ignoravo.
Toks poelgis paakstino keletą ES galingųjų paskelbti pareiškimą, kuriame smerkiamas N. Maduro ir pripažįstamas J. Guaido.
„Kol bus surengti sąžiningi rinkimai, Jungtinė Karalystė pripažįsta Juaną Guaido konstituciškai teisėtu laikinuoju Venesuelos prezidentu“, – išplatintame pranešime pareiškė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Jeremy Huntas.
„Venesuelos žmonės jau užtektinai prisikentėjo. Pats metas naujam startui – laisviems ir sąžiningiems rinkimams, atitinkantiems tarptautinius demokratinius standartus. Neteisėto ir kleptokratiško N. Maduro režimo vykdomai priespaudai būtina padaryti galą.“
Vokietijos kanclerė Angela Merkel apie tai, kad jos šalis pripažįsta J. Guaido, pareiškė viešėdama Tokijuje. Vėliau Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas paskelbė apie humanitarinę pagalbą.
„Didžiulius nepriteklius kenčiančių Venesuelos piliečių padėtis mums ir toliau kelia nerimą, – sakė H. Maasas. – Vokietija pasirengusi suteikti Venesuelai humanitarinę pagalbą prilygstančią 5 mln. eurų finansinei paramai, kuri bus inicijuota, kai tik politinės šalyje besiklostančios aplinkybės leis tai padaryti.“
Iš Briuselio transliuojamos žinios nekonkretumą dar labiau padidino praeitą savaitę Europos Parlamento paskelbtas pareiškimas dėl J. Guaido pripažinimo ir atitinkamos rezoliucijos priėmimas. Už rezoliuciją balsavo 439, o prieš – 104 deputatai. 88 balsavime nedalyvavo. Rezoliucijos tekste buvo išreikšta „parama Nacionalinei Asamblėjai, kaip vienintelei teisėtai demokratinei Venesuelos institucijai, kurios galias būtina iš naujo įtvirtinti ir gerbti, neišskiriant nei jos nariams tenkančių teisių bei jų saugumo užtikrinimo.“
Oficialūs ES pareigūnai paminėjo, kad mąstoma ir apie ekonomines sankcijas, tačiau nerimą kelia ir tai, kad tvyrant šitokiam chaosui nebūtų išgrobstytas šalies turtas.
Tik vienas įvykis pirmadienį galėjo nudžiuginti Briuselyje posėdžiaujančius užsienio politikos įgaliotinius: ES šalys pagaliau susitarė dėl bendrų išvadų Irano klausimu – nuostatų rinkinio, kurio išsamus aptarimas neapsiėjo be Ispanijos pasipiktinimo dėl neleidimo dalyvauti diplomatinėse derybose Irano ir Jemeno temomis.
Vis dėlto Venesuelos, INF sutarties ir Arabų Lygos klausimais bendri sprendimai veikiausiai galimi tik pasinaudojant tam tikromis nuostatomis, kai kurias ES nutartis užsienio politikos srityje leidžiančiomis grįsti kvalifikuotos daugumos nuomone, užuot laukus, kol šalys narės taps vieningos.