Mažai kas atsakė į kvietimą dalyvauti precedento neturinčiame tarptautiniame aukščiausiojo lygio susitikime, kurį kitą mėnesį planuojama surengti Lenkijoje. Atsižvelgiant į egzistuojantį susipriešinimą dėl Donaldo Trumpo administracijos sprendimo pasitraukti iš Irano branduolinio susitarimo, nenuostabu, kad Amerikai sunku rasti sąjungininkių prieš Iraną. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, ištikima 2015 m. susitarimo rėmėja, jau pranešė, kad susitikime nedalyvaus.
„Panašu, kad sukurti šio tarptautinio aljanso nepavyks, – teigia Europos užsienio ryšių tarybos vyresnioji politinė bendradarbė Ellie Geranmayeh. – Rytų Europos šalims buvo daromas spaudimas užkirsti kelią tam tikroms ES iniciatyvoms, kurios pareikalautų vieningo balsavimo.“
Europos Sąjunga su Prancūzija, Vokietija ir Jungtine Karalyste priešaky pasižadėjo branduolinį susitarimą išsaugoti, – nepaisant to, kad Jungtinės Valstijos Irane vėl įvedė plataus užmojo sankcijas, – planuodama sukurti nepriklausomą kanalą, kuriuo ir toliau būtų tęsiamas verslas su Iranu. Lenkija, kurios santykiai su Iranu siekia kelis dešimtmečius ir kuri iki šiol buvo Irano naftos importuotoja, tapo pagrindiniu JAV taikiniu, bandant įtvirtinti savo pozicijas Europoje.
Vasario 13-14 d. susitikime, ko gero, neatsitiktinai sutampančiame su Irano islamo revoliucijos 40-mečio minėjimu, planuojama aptarti stabilumą Artimuosiuose Rytuose ir „užtikrinti, kad Iranas nedarytų destabilizuojančios įtakos“, pasak JAV valstybės sekretoriaus Mike'o Pompeo.
Lenkijos skaičiavimai galėjo būti paprasti. Iniciatyva padės stiprinti ryšius su Vašingtonu, kaip dienraščiui „Rzeczpospolita“ sausio 21 d. pranešė šalies užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius. NATO narė praėjusiais metais pasisiūlė padėti sumokėti už nuolatinę JAV kariuomenės bazę savo žemėje ir pavadinti ją „Fort Trump“.
Lenkija jau sumažino savo ekonominius ryšius su Iranu po to, kai JAV atnaujino sankcijas ir pasitraukė iš branduolinio susitarimo. Didžiausia Lenkijos valstybinė dujų įmonė „PGNiG SA“ spalio mėnesį uždarė savo Irano atstovybę, o pagrindinė rafinavimo gamykla „PKN Orlen SA“ po mėnesio pranešė, kad nebepirks daugiau žaliavos.
Atsakydamas į Lenkijos poziciją, užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas priminė, kad Iranas Antrojo pasaulinio karo metais priėmė dešimtis tūkstančių lenkų, bėgančių iš Sovietų Sąjungos, o dabar Lenkija „rengia apgailėtiną antiiranietišką cirką“.
„Vienas iš svarbiausių šios konferencijos tikslų – sukelti nesantaiką tarp Europos šalių“, – pirmadienį žurnalistams pareiškė Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Bahramas Qassemi, praneša valstybinė naujienų agentūra „Tasnim“.
Siekdama palengvinti įtampą, Lenkija į Teheraną išsiuntė užsienio reikalų ministro pavaduotoją Maciejų Langą, kuris savo Irano kolegą patikino, kad Lenkija nepritars „jokiems prieš Iraną nukreiptiems veiksmams“.
Lenkija taip pat stengiasi pabrėžti, kad jos sprendimas surengti konferenciją nereiškia, kad ji ieško priešų bloke ar tarp Europos šalių, kurios ir toliau palaiko branduolinį susitarimą.
„Norime atkreipti dėmesį į faktą, kad Europos Sąjunga negali apsimesti, jog susitarimas su Iranu išlieka nepakitęs net ir tada, kai iš jo pasitraukė pati svarbiausia valstybė, o vakarų įmonės nutraukė bendradarbiavimą su Iranu“, – teigė J. Czaputowiczius.
Nors vis dar nėra aišku, kas ketina atvykti į Varšuvos viršūnių susitikimą, pasak „Channel 13“, Izraelis Lenkijos ir JAV vyriausybėms oficialiai pranešė, kad ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu konferencijoje dalyvaus. Premjeras, dažnai puolantis Iraną kaip mirtiną grėsmę Izraeliui, bus vienas iš pagrindinių kalbėtojų, pranešė „Channel 13“, cituodamas Izraelio pareigūną.
J. Czaputowiczius patvirtino, kad Irano atstovai pakviesti nebuvo, ir ketvirtadienį atmetė spekuliaciją, kad konferencijos bus apskritai atsisakyta.
Susitikimas buvo derinamas keletą mėnesių, o D. Trumpo sprendimas išvesti Jungtinių Valstijų karius iš Sirijos apibrėžė susitikimo laiką, teigia E. Geranmayeh. Nepaisant to, kad susitikimą apsunkina nesutarimas dėl tolesnių veiksmų Irano atžvilgiu, jo atšaukimas mažai tikėtinas.
„Tai turėjo būti tam tikra koncesija iš JAV pusės regioniniams veikėjams, kad į Irano grėsmę žiūrima rimtai, nepaisant pasitraukimo iš Sirijos, – teigia E. Geranmayeh. – Europiečiams ir amerikiečiams šioje konferencijoje derėtų temą išplėsti ir nesikoncentruoti ties Iranu; Europos šalims tai suteiktų progą atsiųsti daugiau vyresniųjų pareigūnų, galinčių spręsti saugumo klausimus.“
