„Mano nuomone, dar nebuvo neperspektyvesnių darbų“, „Kariniu požiūriu jis neefektyvus. Niekas nedaro kvailysčių, tik mes“, – taip interviu Rusijos opozicinio leidinio „Novaja gazeta“ portalui V. Putino išgirtą „Avangard“ apibūdino inžinierius, radiolokacinių stočių projektavimo specialistas Andrejus Gorbačiovskis.

Į šį interviu suskubo reaguoti Rusijos gynybos ministerija. A. Gorbačiovskis išvadintas „pseudoekspertu“, o jo padarytos išvados esą „pagrįstos vien jo paties spėlionėmis ir samprotavimais“.

„Bandymai įvairių pseudoekspertų pareiškimais išprovokuoti Rusijos gynybos ministeriją veltis į diskusijas ir taip iš atvirų šaltinių gauti konkrečias struktūras dominančios informacijos buvo laukiami ir neduos jokių rezultatų“, – rašyta gynybos ministerijos pareiškime.

Štai ką „Novaja gazeta“ portalui sakė inžinierius A. Gorbačiovskis.

– Andrejau Aleksejevičiau, ką žinome apie projektą „Avangard“, kurio masinė gamyba, kaip pranešė (Rusijos) Gynybos ministerija, buvo pradėta birželį, o po pusmečio, kaip paaiškėjo dabar, buvo išbandytas?

– Žinoma, kad šių metų pabaigoje bus tik du „Avangard“ kompleksai. Dvi „šimtines“ („UR-100“ – iš šachtų paleidžiama tarpžemyninė balistinė raketa, įtraukta į SSRS ginkluotę 1967 m. dėl priskirto numerio ir šimto tonų svorio vadinama „šimtine“, pagal NATO klasifikaciją SS-19) modernizuos ir įtaisys du naujus kovinius blokus.

Avangard hipergarsiniai ginklai
Foto: Youtube

Antrojo etapo metu planuojama padidinti kompleksų „Avangard“ skaičių iki 12. O jau paskui, jei iki 2023 m. atsiras tarpžemyninių balistinių raketų „Sarmat“, „Avangard“ gali įtaisyti ir jose. Bet tai – tolimi planai, nežinoma, ar jie bus realizuoti. Ir, mano nuomone, dar nebuvo neperspektyvesnių darbų.

– Neperspektyvesnių? O kaip gi „puiki Naujųjų metų dovana šaliai“?

– Prezidentui pateikia duomenis, o jis – teisininkas, ne inžinierius, jį lengva apvynioti apie pirštą.

– Bet kodėl raketų gamybą vadinate neperspektyvia?

– Na, pvz., eilinė raketa, ta pati „šimtinė“ – kiekvienoje (raketoje) telpa šeši įprasti koviniai blokai (kovinės galvutės). O čia vietoje šešių užtaisų galėsime įdėti vieną, nors ir galingesnį. Tai neturi prasmės.

Foto: AP / Scanpix

– „Avangardas“ daug didesnis už įprastą kovinę galvutę?

– Žymiai didesnis. Pačios efektyviausios atominės bombos, kurių galingumas – nuo 100 iki 300 kilotonų. „Avangarde“ bus vienos ar dviejų megatonų galios užtaisai. Tai elementariai nenaudinga – po sprogimo didžiulis kiekis šilumos tiesiog pasklis į kosmosą. Šeši užtaisai po 300 kilotonų kelis kartus efektyvesni nei vienas dviejų megatonų (galingumo).

– Bet svarbus ne tik galingumas. „Avangardo“ galvutės blokas – manevruojantis.

– O kam manevruoti? Planuojama (pagaminti) daugiausia 12 šių „Avangardų“. Tai reiškia, kad bus galima šaudyti tik į pačius svarbiausius strateginius objektus. O tokie priešininko objektai turi priešraketinę gynybą. Bet kokiu atveju kovinėms galvutėms teks priskristi prie šios priešraketinės gynybos (sistemų). O čia svarbu, kokiu greičiu jos priskris.

– Argi „Avangardas“ priskris ne hipergarsiniu greičiu?

– Įprasti koviniai blokai priskrenda prie taikinio stačiu kampu tokiu greičiu, kokiu skrido į kosmosą – beveik 7 km per sekundę greičiu. „Avangardas“ pakildamas į atmosferos 50–80 km aukštį, turi pereiti į trajektoriją palei žemę ir pradėti manevruoti. Jis turi savotišką sparną – plokščią dugną, su kuriuo nuskris dar 2–3 tūkst. km. Paskui dėl oro pasipriešinimo jis lėtins greitį, nes skrenda vien tik iš inercijos. Jo greitis bus jau toli gražu ne 7 km per sekundę. Klausimas – kam to reikia?

Sovietų branduolinės galvutės
Foto: Youtube stop kadras

„Šimtinės“ skrydžio nuotolis ir taip – 10 tūkst. km. Mes ir taip dengiame Šiaurės Ameriką iš visų pusių. Į Pietų (Ameriką)? Bet ten lyg neturime taikinių.

– Jis juk ne šiaip skrenda. Jis manevruoja, jį galima nenuspėjamai „pajudinti“, jis nefiksuojamas priešraketinės gynybos sistemų.

– Dideliu greičiu judantį taikinį ir be manevrų labai sunku numušti. Dauguma amerikiečių priešraketinių raketų – laivinės, kinetinio veikimo, tai yra, reikalingas tiesioginis pataikymas. Pataikyti į įprastą kovinį bloką sudėtinga, jis mažas.

Be to, kartoju – tokių galvučių raketoje yra šeši, jie išsiskirsto, kiekvienas (skrenda) prie savo taikinio. Jų priešraketinės gynybos sistemai bus ir taip per daug – jai reikia paleisti bent dvi priešraketines raketas į kiekvieną taikinį.

Bet juk įprasta kovinė galvutė neplanuoja ir nemanevruoja, ir jos skridimo prie taikinio greitis toks, kad abi priešraketinės raketos gali nepataikyti. Taigi mūsų viena raketa su įprastomis branduolinėmis galvutėmis dengia iš karto šešis taikinius. Ir jei pora priešraketinių raketų nepataiko, sistema nespėja paleisti kitos. Amerikiečiai neatsitiktinai perspėja gyventojus – nėra priešraketinės gynybos sistemos, kuri garantuotai numuštų raketas su išsiskirstančiomis galvučių dalimis.

Foto: AP / Scanpix

– Ir štai vietoje šešių mažų ir greitų kovinių galvučių mes gaminame vieną didelę, lėtesnę?

– Būtent. O pagal efektyvumą „Avangardas“ – ne geresnis už įprastą kovinį bloką, nes raketoje jis vienas.

– Ar dėl jo manevravimo gali kilti pataikymo į objektą tikslumo problemų?

– Gali, bet tai – ne itin baisu. „Avangardas“ didelis ir sunkus, todėl ten galima įtaisyti savą inercinę navigacijos sistemą. Apibendrintai tariant, jutikliai matuoja esamą pagreitėjimą.

Stabdote – svarelis suspaudžia spyruoklę, greitėjate – jį traukia atgal. Įtaisius tokius svarelius ant trijų ašių, žinosite, kokie pagreitėjimai į kokią pusę nukreipti.

Toliau pagal kinematinius dėsnius apskaičiuojate esamas koordinates. Šiuolaikinės didelio tikslumo inercinės sistemos taip pat sukurtos, tik jų svareliai elektroniniai. Bet kuo intensyvesnis manevras, tuo daugiau klaidų transliuoja jutikliai, tuo mažesnis tikslumas. Jei manevras silpnas, tikslumas nesumažės, bet jį kur kas lengviau perimti.

– Ar žinoma, kaip geba manevruoti „Avangardas“?

– Tai nuo mūsų slepia, mes nežinome, kiek jis geba pagreitėti. Sprendžiant iš sparnelių, jis – ne itin manevruoja. Greičiausiai manevringumas priklausys nuo aukščio.

Nedideliame aukštyje jis galės daugiau manevruoti, ten ir numušti jį lengviau. Bet štai jis perėjo į trajektoriją išilgai žemės paviršiaus – ir skrenda manevruodamas. Darant bet kokį manevrą, stipriai padidėja aerodinaminis pasipriešinimas. Todėl, kad jis skrenda šiek tiek šonu. Ir kuo stipriau jis manevruoja, tuo labiau mažėja greitis. Jis atlieka porą–trejetą stiprių manevrų – ir sulėtina greitį.

– Manevravo, manevravo, vos pristabdė – ir jį iš karto numušė?

– Taip, pasisukiojo, pasisukiojo, paskui „galvoja“, kad praskrido pavojingą zoną. Skrenda toliau. Bet jis juk nežino, kokią akimirką jį apšaudo – pritaisyti prie jo galvutę, kuri „matytų“, kas atakuoja, neįmanoma, temperatūra tokia aukšta, kad bet koks lokatorius sudegs. O pagrindinės amerikiečių priešraketinės gynybos raketos (SM-3 ir SM-6) – laivuose. Kur yra laivai – neatspėsi. Tai reiškia, kad „Avangardas“ turi visą laiką skristi ir manevruoti. Tada jo greitis sulėtės ir jis greitai nukris.

– O kaip konkrečiai, kiek metrų gali pakisti pataikymo tikslumas?

– Strateginių tarpžemyninių raketų galvutėms leistina galutinė klaida – 100–200 m. Žinoma, dėl manevravimo klaida didėja, bet ne dvigubai. Branduolinei kovinei daliai tai nėra svarbiausia, nes jos sprogimas viską sunaikina kelių kilometrų spinduliu.

Sovietų branduolinės galvutės
Foto: Youtube stop kadras

Nebent taikotės į šachtą, kurioje yra priešininko raketa – tada reikia tiksliau pataikyti. O jei į kokią nors elektrinę, poros šimtų metrų klaida pasidaro nebesvarbi.

– Bet jei turime tik dvi ar, tarkime, 12 tokių raketų, tikriausiai reikalingas didesnis tikslumas? Jei numušti, tai neklystant?

– Kokį taikinį? Jei jūsų strateginis objektas – didelis miestas, megapolis, tai absoliučiai nesvarbu, kur pataikys raketa.

– Jei, kaip jūs sakote, tokia neperspektyvi gamyba, kodėl SSRS dar devinto dešimtmečio viduryje to ėmėsi? Kodėl 2000-ųjų pradžioje Rusijoje buvo atnaujinti kūrimo darbai?

– Devintą dešimtmetį (kūrimo) darbai buvo pradėti, atsakant į Ronaldo Reagano „Žvaigždžių karus“ (priešraketinės gynybos sistema - SDI, praminta „Žvaigždžių karais“) . O kodėl atnaujino, neįsivaizduoju. Man rodos, tai buvo kvailas sumanymas. Hipergarsas – apskritai ne strateginėms raketoms. Yra hipergarsinių raketų.

100 kilotonų galios branduolinio sprogimo pasekmės
Foto: nuclearsecrecy.com

Klasikinis pavyzdys – Rusijos priešlaivinė raketa „Cirkon“. Ji skrenda 40 km aukštyje, jos greitis – 8 machai (greičio matavimo vienetas, naudojamas matuoti garso greitį).

„Cirkon“ – ekonomiškesnė už „Avangardą“, nes masė mažesnė. Ji skrenda atmosferoje, nepakyla į kosmosą, irgi turi tam tikrą sparnelių atitikmenį ir skrenda išilgai paviršiaus, o kaip oksidatorių naudoja išorėje esantį orą. Raketa sveria tris tonas. O „Avangardus“ montuoja į tarpžemyninę raketą, kuriai reikia ir žibalo, ir oksidatoriaus. Todėl ji ir „šimtinė“, kad sveria 100 tonų.

– O kodėl analogiškus „Avangardui“ dalykus nuo 2000-ųjų kuria ir amerikiečiai, ir kinai, ir anglai, ir japonai?

– Ne analogiškus. Niekas negamina tarpžemyninių balistinių raketų su hipergarsinėmis galvutėmis. Gamina būtent hipergarsines raketas. Įrenginėti hipergarsą balistinėms raketoms tiesiog kvaila.

– Ar ekonomiškiau, kariniu požiūriu, nereiškia efektyviau? Šių raketų ir užduotys kitokios, ir greitis tris su puse karto skiriasi.

– Dar reikia įrodyti, kad, kariniu požiūriu, tokie dideli greičiai efektyvūs. „Avangardo“ greitis didžiulis, „sparneliai“ maži, jis gali nestipriai manevruoti.

O yra tokia taisyklė – norint numušti raketą, priešraketinės raketos perkrova turi būti du–tris kartus didesnė nei taikinio. Potencialus priešininkas gali padidinti priešraketinės raketos sparnelių skaičių – ir ji manevruos greičiau nei „Avangardas“. Tada ji „Avangardą“ ir numuš.

– Ar gali potencialus priešininkas įdiegti į PRG sistemą kokį nors prietaisą, kuris numatytų „Avangardo“ manevrus?

– Ne, priešraketinė raketa nutaikoma pagal kitą principą. Antžeminis lokatorius mato taikinį, apskaičiuoja trajektoriją ir siunčia radijo komandas, pagal kurias priešraketinė raketa taikosi į taikinį.

Paskutinius 5–10 skrydžio procentų priešraketinė raketa pereina į savo pačios taikymąsi, ji turi galvutę su mažu radiolokatoriumi. Tokiais atstumais „Avangardas“ jau ne itin manevruoja, todėl nesunku nuspėti paskutines jo skrydžio sekundes.

– (Vladimiras) Putinas pažadėjo, kad „Avangardo“ lokatoriai nematys.

– Dar vienas „Avangardo“ trūkumas – jis stipriai matosi. Jis įkaista iki labai aukštos temperatūros – apie pusantro tūkstančio laipsnių, ir stipriai šviečia infraraudonųjų spindulių diapazonu. Galima įtaisyti ant priešraketinės raketos infraraudonųjų spindulių jutiklį, tada priešraketinė raketa labai tiksliai nusitaikys į „Avangardą“.

– Vadinasi, jį dar lengviau numušti nei įprastą kovinę galvutę?

– Taip, dėl aukštos temperatūros, kur kas lengviau aptikti.

– Palūkėkite. Bet jį kūrė kaip PRG sistemų nefiksuojamą ginklą. Kuo tada efektyvus „Avangardas“?

– Jei jis bus naudojamas kaip įprasta tarpžemyninė raketa, tai ir efektyvumas įprastas.

– Kodėl jam kurti skyrė tiek pinigų, jėgų, laiko?

– Dabartinės amerikiečių priešraketinės raketos dar negali numušti „Avangardo“. Į manevruojantį taikinį jos iš tiesų nepataiko. Bet šiaip kariškiai turi daug pataikymo į manevruojančius takinius patirties. Tiesiog šiam tikslui naudojama kita kovinė dalis. Ne kinetinė, o, pvz., skeveldrinė. Žodžiu, raketos galvutė sprogsta, skeveldros lekia į visas puses ir pataiko į taikinį. Tai reiškia, kad pagal mūsų „Avangardą“ amerikiečiams teks perdaryti savo PRG sistemas.

Projektas Excalibur
Foto: Wikimedia Commons

– Vadinasi, tikrai per mus amerikiečiai turės daugiau išlaidų?

– Amerikiečiai su dideliu malonumu tai darytų, nes tai – milijardai dolerių. Pentagonas sužavėtas!
Todėl jis dabar ir gąsdina gyventojus – iš rusų pusės atsirado šitokia grėsmė, brangieji, skirkite lėšų.

Bet ar jų Kongresas sutiks dėl 12 rusų „Avangardų“ skirti finansavimą visos PRG sistemos modernizavimui – abejotinas klausimas. O mes tikrai išeikvosime pinigus. Mums juk dar reikia modernizuoti „šimtinę“, paskui gaminti „Sarmat“, ir čia jau ne 100, o daugiau nei 200 tonų.

– Ar galima „Sarmat“ (raketoms) pritvirtinti šešis „Avangardus“, kad kovinė dalis pasiskirstytų ir sukeltų tokių pat sunkumų taikant, kaip dabar įprastinės kovinės galvutės?

– „Sarmat“, priešingai nei „šimtinė“, gali nešti jau 12 įprastinių kovinių galvučių. O kiek ten „Avangardų“ galima įtaisyti – vieną ar tris – neaišku. „Avangardo“ dydis įslaptintas, bet juos įtaisyti nepatogu, jų „sparneliai“ atsikišę. Dėti vieną bloką vietoje dvylikos – apskritai kvaila.

– Tarkime, paskatinsime amerikiečius sukurti pasipriešinimo, atoveiksmio priemonių. Kaip turi vykti mūsų kūrimo procesas, kad vėl juos aplenktume ir išgąsdintume?

– Tai tos pačios ginklavimosi varžybos, per kurias ir žlugo Sovietų Sąjunga. Turime absoliučiai kitą didžiulę problemą – neturime antvandeninių laivų. O tai – realios operacijos. Klausimas – kur taikysime „Avangardus“? Į Siriją šaudysime „Avangardais“?

Vladimiras Putinas

– Į Ameriką. Juk nuo jos turime gintis.

– O Amerika nori mus pulti?

– Atrodo, nelabai...

– Nelabai. Tai reiškia, kad „Avangardas“ reikalingas tik vidiniam naudojimui, kad žmonėms būtų galima papasakoti, kokia galinga mūsų kariuomenė? Kadangi neturime karinio laivyno, neturime galimybės rengti vietinių operacijų. Jau negalime ginti savo interesų realiomis priemonėmis.

Net laivų neturime, kurie nugabentų krovinius į tą pačią Siriją. Šaudmenis ir visa kita plukdo desantiniais laivais, kurie tam nepritaikyti. Neturime svarbiausio šiuolaikinio kovinio laivo – eskadrinio minininko, paskutinis gamintas Sovietų Sąjungoje.

Turime tik mažų laivelių, koviniais jie tik vadinami. Bet jei prezidentas nurodys pagaminti penkis eskadrinius minininkus, ar tai įkvėps žmones? Kas kita – pasakyti, kad pastatysime manevruojantį „Avangardą“, kurio niekur kitur pasaulyje nėra.

Niekas juk nepatikslina, kad niekur kitur pasaulyje jo todėl ir nėra, kad, kariniu požiūriu, jis neefektyvus. Niekas nedaro kvailysčių, tik mes.