Ekspertai jo drąsą ir profesionalumą didžiulės įtampos akivaizdoje ir po šiai dienai pateikia kaip pavyzdį.

Niujorko gubernatorius Davidas Patersonas laimingai pasibaigusį incidentą pavadino „Hadsono upės stebuklu“.

Visi 155 skrydžio, kurio numeris 1549, keleiviai ir įgulos nariai išsigelbėjo, nes pilotas nepabūgo ir laiku priėmė rizikingą sprendimą tupdyti lėktuvą ledinėje Hadsono upėje visai šalia Manhatano dangoraižių.

Ch. Sullenderis „U.S. Airways“ skrydžių bendrovėje įsidarbino 1980 metais, o 2010 metais oficialiai išėjo į pensiją. Drąsus pilotas po stebuklo Hadsono upėje tapo tikra žvaigždė, jo istorija virto kino filmu, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas.

2009 metų sausio 15 dieną sustojo Ch. Sullenbergerio pilotuojamo keleivinio lėktuvo „Airbus A320“ varikliai – taip nutiko orlaiviui susidūrus su skrendančių žąsų pulku. Lėktuvas buvo neseniai pakilęs iš „La Guardia“ oro uosto.

Buvęs JAV karinių oro pajėgų lakūnas ir saugaus oro eismo konsultantas Ch. Sullenbergas nepasimetė: jis nukreipė sugedusį lėktuvą virš tankiai apgyvendinto miesto ir saugiai nutupdė jį upėje.

Viena skrydžio palydovė susilaužė koją, tačiau dauguma žmonių nenukentėjo, tik kaip reikiant sušalo: tuo metu oro temperatūra siekė šešis laipsnius šalčio, o vandens – vos penkis laipsnius šilumos.

„Lėktuvas ėmė slysti upės vandeniu“

Kaip prieš dešimt metų iškart po incidento skelbė JAV žiniasklaida, laiko lėktuvui grįžti į „La Guardia“ oro uostą nebebuvo, arti nebuvo jokio kito oro uosto, tad įgula nusprendė tupdyti lėktuvą ant vandens.

„Tada jie praskrido pro George'o Washingtono tiltą, kaip sakė kontrolieriai, už maždaug 900 pėdų (300 m), ir netoli Vakarų 48-osios gatvės Midtaun Manhatane galo lėktuvas ėmė slysti upės... vandeniu“, – pranešė „The New York Times“.

Po to, kai lėktuvas nukrito į vandenį, persigandę keleiviai per kelias sekundes susirinko ant lėktuvo sparnų, vildamiesi, kad juos paims valtys. Lėktuvui pamažu grimztant, į pagalbą atskubėjo keltai.

Keleivis Jeffas Kolodjayus sakė matęs, kaip variklis sprogo. „Galvojome, kad suksimės aplink, bet neturėjome laiko“, – sakė jis laikraščiui „Newsday“.

Jis girdėjo, kaip pilotas Ch. Sullenbergeris keleiviams pasakė pasirengti smūgiui, o tada ištarė „Sveika, Marija“.

„Mes gana stipriai trenkėmės į vandenį“, – pasakojo J. Kolodjay, kuris pridūrė, kad kai kurie keleiviai galvomis trenkėsi į lubas.

Kai lėktuvas jau buvo upėje, atsidarė durys ir nors vanduo ėmė plūsti į vidų, keleiviai išlipo ant sparnų, pridūrė J. Kolodjay.

Tuometinis Niujorko valstijos gubernatorius Davidas Patersonas šį įvykį pavadino „stebuklu ant Hadsono“.

„Atrodytų, kad pilotas meistriškai pasidarbavo nutupdydamas lėktuvą upėje, o tada užtikrindamas, kad visi išeitų lauk“, – sakė tuometinis Niujorko meras Michaelas Bloombergas.

„Ilgai kalbėjausi su pilotu. Jis du kartus perėjo lėktuvą, kai visi jau buvo išėję. (Jis) bandė patikrinti, kad lėktuve jau nieko nebėra, ir tikina mus, kad nebebuvo“, – sakė meras.

Prezidento pareigas ėjęs George'as W. Bushas gyrė Ch.Sullenbergerio ir kitų įgulos narių „įgūdžius ir didvyriškumą“.

Keleiviai sakė, kad yra skolingi Ch. Sullenbergeriui savo gyvybes.

Vienas jų, Alberto Panero, televizijai CNN pasakojo, kad netrukus po pakilimo išgirdo garsų sprogimą.

„Lėktuvas truputį sudrebėjo ir iš karto buvo galima pajusti dūmus ar ugnį, – pasakojo jis. – Staiga atėjo kapitonas ir pasakė „renkitės smūgiui“, kaip tik tada sužinojome, kad leidžiamės, į vandenį. Tiesiog trenkėmės ir kažkaip tas lėktuvas, žinot, liko plūduriuoti, o mes visi galėjome sulipti į keltą ir – dabar tiesiog sunku patikėti, kad visi tebėra gyvi“.

Kitas keleivis, Fredas Beretta, sakė, kad Ch. Sullenbergeris atliko „nepaprastą nutupdymą“.

Paklaustas, ar turi ką pasakyti įgulai, F. Beretta atsakė: „Ačiū, ačiū, ačiū. Tikiuosi, kas nors įteiks jums didelį svarbų apdovanojimą už jūsų darbą“.

Liudininkų prisiminimai: akimirka, pakeitusi gyvenimą

Harris niekada nepamirš prieš dešimt metų išmoktos pamokos, kas gyvenime svarbiausia: tai jo žmona ir tuomet vos dvejų metų sūnus, rašoma usatoday.com straipsnyje.

„Viskas, apie ką tą akimirką galėjau galvoti, buvo dalykai, kurių neteksiu ir kurių labai ilgėsiuos. Tą dieną gyvenime iš naujo susidėliojau prioritetus“, – sako 47 metų Harris iš Šiaurės Karolinos Šarlotės miesto, kur ir skrido lėktuvas.

Vyro gyvenimas po Hadsono upėje įvykusio stebuklo nusidažė naujomis spalvomis. Jis nusprendė daugiau laiko skirti šeimai ir drąsiau ryžtis nuotykiams, dėl kurių seniau būtų nuogąstavęs. Tą dieną, anot Harrio, jis tapo „geresniu tėvu ir geresniu vyru“.

Nors dauguma panašius išbandymus išgyvenusių kalba apie teigiamus pokyčius, nemažai ir tokių, kurie niekaip negali įveikti nerimo, apimančio kaskart, kai tenka skristi lėktuvu.

„Ėmiau labiau vertinti gyvenimą. Dabar turiu tris anūkus, o juk to galėjo ir nebūti“, – prisipažįsta 67 metų Sheila Dail, viena iš Hadsono upėje nutupdyto lėktuvo skrydžio palydovių. Po incidento metus ji dirbti negalėjo, tačiau vėliau grįžo į tarnybą ir netgi skrydžių bendrovėje, kurioje dirbo, įsteigė paramos grupę skrydžių palydovams.

Lėktuvas, kurio skrydis 1549, iš „LaGuardia“ oro uosto lemtingam skrydžiui pakilo lygiai prieš dešimt metų. Lėktuve buvo 150 keleivių. Buvo šalta, oro temperatūra siekė 6 laipsnius šalčio, dangus buvo giedras.

„Kaip nuostabiai šiandien atrodo Hadsonas“, – sakė lėktuvo pilotas Ch. Sullenbergas. Vos po kelių minučių 915 metrų aukštyje lėktuvas susidūrė su skrendančiais paukščiais. Sustojo abu lėktuvo varikliai. Pilotas skrydžių kontrolei pranešė, kad lėktuvas grįžti į pakilimo oro uostą niekaip negalės, tad teko rinktis: nedidelis privačių lėktuvų oro uostas Naujajame Džersyje arba upė. Pilotas pasirinko upę, nes pastaroji buvo arčiau.

Maždaug 15.30 val. lėktuvas nusileido upėje. Gelbėti keleivių ir įgulos upėje suskubo keltai.

Iš upės ištrauktas lėktuvas dabar eksponuojamas Šarlotės miesto aviacijos muziejuje, kur laimingai pasibaigusio incidento dalyviai sausio 15 dieną rinkosi į dešimtųjų įvykio metinių minėjimą.

„Jei galėčiau rinktis, šio skrydžio nebekartočiau, tačiau tenka prisipažinti, kad jis man padėjo gyvenime aiškiau susidėlioti prioritetus, suprasti kokia svarbi man mano šeima“, – teigia 52 metų Pam Seagle, skridusi minėtuoju lėktuvu. Po šio skrydžio moteris gyvenime priėmė ne vieną svarbų sprendimą.

Kartu su šeima amerikietė iš Šarlotės persikėlė į naujus namus Vilmingtone. Nors ir po šiai dienai dirba „Bank of America“, persikėlė į kitą skyrių. Moteris stengiasi daugiau laiko praleisti su mylimais žmonėmis ir susitaikė su seserimi, su kuria daug metų nebendravo. Akimirkas kartu ji vertina dar labiau po netikėtos sesers mirties tais pačiais 2009 metais.

Lygiai prieš dešimt metų „sausio 15 dieną buvau pastūmėta į kelią, kuriuo einu ir šiandien; kelią, kuriame esu laiminga ir patenkinta savo gyvenimu“, – teigia moteris.

54 metų Steve‘ui O‘Brienui iš Šarlotės miesto, taip pat skridusiam minėtuoju lėktuvu, prireikė nemažai laiko ir pastangų įveikti traumą.

„Pirmieji metai buvo sunkūs. Buvau labai pasimetęs. Neradau ramybės, negalėjau susikaupti. Riba, skirianti gyvenimą ir mirtį, labai plona, o aš ją, galima sakyti, išvydau savo akimis. Trūko labai nedaug“, – teigia S. O‘Brienas.

Ir dabar, kiekvieną kartą skrisdamas, vyras apsižiūri, kur artimiausias avarinis išėjimas ir niekada skrydžio metu negali užmigti.

„Jei skrendant lėktuvas bent kiek sudreba, visą kūną sukausto tas sugrįžęs baimės jausmas, tarsi elektra surakina krūtinę“, – teigia vyras. Nepaisant to, gyvenime jis išmoko labiau atsipalaiduoti ir nekreipti dėmesio į smulkmenas.

„Suprantu, kad svarbūs ir maži dalykai, bet gyvenimui prasmę suteikia ne jie, o esminiai dalykai. Jų labiausiai tragedijos atveju ir trūktų“, – konstatuoja S. O‘Brienas.