Krauju apsipylusį, be sąmonės politiką praskelta galva ankstyvą sausio 7 d. pavakarę rado du statybininkai ir iškvietė greitąją pagalbą. Ligoninėje atgavęs sąmonę, 66-erių F. Magnitzas apie įvykį nieko nebegalėjo prisiminti – tik tiek, kiek apie užpuolimą jam papasakojo jį išgelbėję vyrai.

Įtarimą, jog išpuolis prieš AfD narį buvo politiškai motyvuotas, sustiprino stebėjimo kamerų užfiksuoti du įvykio fragmentai. Vienas įrašas rodo, kaip trys vyrukai sparčiu žingsniu vejasi parlamentarą ir pakeliui giliai ant veido užsismaukia bliuzonų kapišonus. Kitame fragmente matyti, kaip vienas jų iš pasalų šokdamas dešine alkūne smogia vyriškiui į sprandą, kita žaibiškai trenkia jam į kaktą, o šis kaip pakirstas krinta ant žemės.

AfD atstovai mano, jog į kaktą buvo trenkta kažkokiu daiktu, kurį užpuolikas tuoj pat bėgdamas perduoda savo bendrui. Prokuratūra jokio daikto rankoje neįžiūri ir teigia, jog užpuolikai tik suplojo rankomis (įrašo kokybė prasta). Aišku viena – F. Magniztas užpultas ne apiplėšimo tikslu.

Iškalbingos ir reakcijos, paskelbtos ekstremalios kairės internetinėje platformoje indimedia.de. Kaip antai: „Ačiū!“ Arba Brėmeno „antifašistų“ įrašas: „Nebeleisime Magnitzui... įsitvirtinti Brėmene nei kur nors kitur, jį reikia užtildyti, kaip ir kiekvieną kitą nacį.“ Tiesa, šį įrašą jie netrukus ištrynė.

Vieta, kur užpultas Frankas Magnitzas

„Faktų paieškos“ tarnyba prie Vokietijos visuomeninio transliuotojo žinių laidos „Tagesschau“ pereitą trečiadienį paskelbė, jog „Alternatyva Vokietijai“ dažniau nei kitos šalies partijos tampa išpuolių taikiniu: ne kartą mėginta sprogdinti jos būstines, buvo daužomi jų langai, būstinių pastatai ir AfD narių namai apmėtomi dažų bombomis, padegami automobiliai, partijos nariai įvairiais būdais terorizuojami.

Partijai sunku organizuoti susitikimus, suvažiavimus, nes ekstremali kairė vykdo išpuolius prieš viešbučius, kurie apgyvendina partijos suvažiavimo narius, prieš užeigas, kuriose jie susitinka. Pagaliau policijai teko ne sykį skinti kelią AfD partijos nariams iki pastato, kuriame vyko jų konferencija ar suvažiavimas, – tokie agresyvūs buvo susirinkę protestuotojai.

AfD metė kaltinimą: tai – „raudonai žalio kurstymo pasekmė“

Reaguodamas į naujausią smurto aktą, „Alternatyvos Vokietijai“ pirmininkas Alexanderis Gaulandas pareiškė, jog šis nusikaltimas – tai nuolatinio kurstymo, kurį prieš partiją vykdo politikai ir medijos, pasekmė.

Tradicinių partijų atstovai griežtai atmetė šį kaltinimą kaip nepagrįstą. Vis dėlto pastarąją savaitę jie turėjo išklausyti ir nemaža kritikos savo adresu.

Tipiška ta prasme – kairiojo ekstremizmo tyrinėtojo Klauso Schroederio analizė (jo knyga „Kova dar nesibaigė: kairiojo smurto istorija ir aktualumas“ pasirodys dar šį pavasarį). Mokslininkas apgailestavo, kad nuosaiki kairė neskubėjo sudrausti kairiųjų ekstremistų, kai šie visą „Alternatyvą Vokietijai“ apšaukė esant naciais, rasistais ir fašistais.

Netgi priešingai: „raginimais užkirsti kelią naciams, jauni mušeikos buvo drąsinami kovoje už teisų reikalą imtis prievartos.“ Gal ir „dėl to, kad raudonai žalioje aplinkoje netrūksta tokių, kurie patys kadaise priklausė ekstramaliai kairei“, – šveicarų dienraščiui „Blick“ duotame interviu svarstė politologas.

Pagaliau nereikia nė ekspertų išvadų. TV disputų laidų žiūrovai ne sykį galėjo būti liudininkais, jog su laidose dalyvavusiais „Alternatyvos Vokietijai“ atstovais būdavo elgiamasi itin priešiškai, kabinėtasi prie žodžių, stengiantis „demaskuoti“ ir diskredituoti.

Į šios partijos politikų pasisakymus Bundestage taip pat dažniausiai būdavo reaguojama ne argumentais, o atmetimo refleksu. Su AfD Bundestage „kitos partijos elgiasi kaip su parijais“, – gruodžio viduryje dienraščiui „Die Welt“ sakė parlamentinės liberalų frakcijos vadovas Wolfgangas Kubicki ir ragino taisytis, – „juk jie vis dėlto yra išrinkti į aukščiausią Vokietijos parlamentą. Nevalia su jais elgtis taip, tarsi jie nebūtų Vokietijos dalis.“

Frankas Magnitzas


AfD ir jos rėmėjai – rasistai, islamofobai ar net naciai?

Po išpuolio prieš F. Magnitzą visų partijų atstovai suskubo smerkti tokią iškreiptą politinės konfrontacijos formą, reiškė užuojautą sužeistajam, viešai linkėjo jam greičiau pasveikti. Tačiau ne vienu atveju raginimą nesiimti smurto lydėjo partijai adresuota kritika, leidžianti netiesiogiai suprasti, kad šie „demokratijos priešai“ iš principo gauna tai, ko nusipelnę.

„Kas neapykantą sėja, tas neapykantą pjauna“, – twitterio paskyroje skelbė žaliųjų lyderė Annalena Baerbock.

„Teisė į fizinį neliečiamumą yra universali, ji galioja ir demokratijos priešams“, – buvusio žaliųjų lyderio Cemo Özdemiro reakcija. Ne itin nuoširdžią užuojautą F. Magnitzui jis palydi įrašu #Nazis raus (naciai lauk).

Mat, paraleliai su diskusija dėl išpuolio prieš F. Magnitzą Vokietijoje praėjusią savaitę masiškai reikštas solidarumas su televizijos kanalo ZDF žurnaliste Nicole Diekmann, kuri Naujųjų Metų proga twitteriu pasiuntė „Nazis raus“, o paklausta, kas tie naciai, ironiškai atsakė: „Visi, kas nebalsuoja už žaliuosius“ ir dėl to socialiniuose tinkluose sulaukė iš dalies brutalių grasinimų.

Visuomenė Vokietijoje susipriešinusi, politinių oponentų tonas atšiaurus. Ir nors viešojoje erdvėje – tiek medijose, tiek ir iš politinių tribūnų – nuolat primenama, šiukštu, nevertinti grupių (tarkime, pabėgėlių) apibendrintai, tačiau AfD nariams ar rinkėjams tas principas, kaip matyti, netaikomas. Juos išvadinti rasistais, antisemitais, islamofobais ar naciais – kone gero tono reikalas.

Vieta, kur užpultas Frankas Magnitzas

Ką daryti, kai „rasistų“ partijos narys – afrikietis?

Apibendrintai charakterizuoti AfD paprasčiausiai neįmanoma, – aiškina politologas K. Schroederis.

Partijoje „esama dešiniojo pakraščio atstovų, tačiau esama ir liberalių ekonominių bei nacionaliai konservatyvių pažiūrų žmonių. Tad laikyti AfD atstovus naciais yra neteisinga“.

Pats F. Magnitzas, išvadintas rasistu, praėjusių metų rugsėjį puslapyje abgeordentenwatch.de teisinosi: „Kadangi mano žmona yra turkų kilmės, o mano mokslinio bendradarbio šaknys Kuboje, ir šią kilmę išduoda išvaizda, rasizmo priekaištų komentuoti nematau reikalo. Mano asmeninėje aplinkoje atvirumas pasauliui dera su meile gimtinei ir patriotizmu“.

Kaip absurdiška visą AfD kaltinti rasizmu ar pravardžiuoti naciais, rodo dienraštyje „Die Welt“ aprašytas atvejas. Vienas iš Kylio miesto AfD skyriaus įkūrėjų yra kalbininkas Achille‘s Demagbo, iš Benino kilęs, Vokietijoje mokslus baigęs afrikietis. Aš „didžiuojuosi Vokietija“, savo antrąja tėvyne, – sakė jis žurnalistams, stovėdamas partijos būstinėje, ant kurios lango „kovotojai prieš rasizmą“ juodais dažais buvo užpurškę: „Naciai lauk“.

Esama AfD partijoje ir žydų, ir musulmonų. Pernai plačiai nuskambėjo atvejis, kai AfD narys Arthuras Wagneris priėmė islamo tikėjimą ir tapo Ahmedu Wagneriu.

Vieta, kur užpultas Frankas Magnitzas

AfD stilizuoja save kaip auką?

Laikas nuo laiko visuomenę pasiekia žinios apie AfD narių patiriamą diskriminaciją: tarkime, kai partijos narys su drauge išvejami iš kino teatro, arba kai vaikas nepriimamams į privačią mokyklą, nes jo tėvas priklauso AfD. Suprantama, kad „Alternatyva Vokietijai“ skuba tokius atvejus paviešinti. O pagrindinių medijų komentatoriai tuomet nepraleidžia progos pasišaipyti, esą, AfD stilizuoja save kaip auką.

Taip ir dabar: savaitraštis „Die Zeit“ po išpuolio prieš F. Magnitzą paskelbė tekstą iškalbingu pavadinimu „Kai provokatoriai tampa aukomis“. O kairės pakraipos dienraštis „Frankfurter Rundschau“ komentavo: „Kiekvienas demokratas turi labai rimtų priežasčių kovoti su AfD. Taip pat ir gatvėje. Gerai, jei jie negalės susirinkti į jokį posėdį, jokią demonstraciją ar suvažiavimą, nesusidūrę su galingu ir masišku protestu“.

Su „naciais“ reikia kovoti „VISOMIS priemonėmis“, – ragino kairiojo dienraščio „taz“ autorė Veronika Kracher.

Nerenka žodžių kalbėdami apie AfD ir kolegos parlamentarai. Socialdemokratas Ralfas Stegneris pavadino partiją „dešiniųjų ekstremistų gauja“, o jo partietis Johannesas Kahrsas – „dešiniaisiais radikalais šunsnukiais“.

Regis, politinė kairė nebepastebi, kokį visuomenę supriešinantį šiurkštų toną ji užduoda. Žinoma, savo pozicijomis ar pasisakymais leistinas ribas neretai peržengia ir pati AfD. Visuomeninė atmosfera šalyje įkaitusi.

„Tikėkimės, mums pavyks vėl sukurti tokią atmosferą, kurioje niekam nekils mintis priešininką paveikti kitaip, kaip tik argumentais“, – išsakė viltį populizmo tyrinėtojas Werneris Patzeltas.

Vieta, kur užpultas Frankas Magnitzas

Boriso Nemcovo bičiulis susirūpinęs politine kultūra Vokietijoje

Ypač dramatiškai nuskambėjo knygų apie šių dienų Rusiją autoriaus, nužudytojo Boriso Nemcovo bičiulio Boriso Reitschusterio komentaras, paskelbtas žurnalo „Cicero“ internetiniame puslapyje.

B. Reitschusteris tikrai nėra AfD draugas, – aštriai kritikuoja partiją pirmiausia dėl jos simpatijų V. Putinui. Tačiau nežiūrint visų tų politinių konfrontacijų, pasak B. Reitschusterio, yra nepakeliama, jei partijos nariai nebegali gyventi normalaus gyvenimo.

Nepakeliamas, anot jo, ir tokią padėtį lydintis tylėjimas.

B. Reitschusteris, 16 metų praleidęs Maskvoje kaip „Focus“ korespondentas, perspėja nejuodinti kitaip manančių žmonių, juos vadinant „naciais“. Juk panašiai Sovietų Sąjungoje sistemos kritikai būdavo apšaukiami „fašistais“ ir taip nužmoginami, – tokia buvusi KGB ir sovietinės komunistų partijos strategija.

„Apsaugok mus Viešpatie nuo tokios raidos! Tačiau užuot tikėjęsi Dievo malonės, turėtume stengtis, kad visi demokratai susivoktų ir sutelktinai stotų prieš visus ekstremistus ir smurtautojus, nepriklausomai nuo jų spalvos“, – baigia savo komentarą B. Reitschusteris.