Miestas, nutolęs per 217 kilometrų į šiaurę nuo Londono Vestminsterio rūmų, kitados buvęs pasaulinės keramikos pramonės centras, ryškiai simbolizuoja bedugnę tarp politikų ir tų, kurie juos išrinko. Atribotas globalizacijos ir ignoruotas viena po kitos valdžiusių vyriausybių, Stokas prie Trento, kaip nė vienas kitas britų miestas, buvo itin kategoriškas balsuodamas už „Brexit“.
Dabar nuotaikos Stoke atspindi tas pačias rizikas, su kuriomis susiduria įvairių krypčių šalies politikai, įnirtingai sukantys galvą, kaip iki galo įgyvendinti referendume prisiimtą įsipareigojimą sklandžiai pasitraukti iš Europos Sąjungos.
„Brexit“ įvyks kovo 29 dieną.
Šią savaitę dėl „Brexit“ sutarties bus balsuojama parlamente. Ministrė pirmininkė Theresa May gruodį jau atidėjo Bendruomenių Rūmų balsavimą dėl savo plano, tačiau panašu, kad šį antradienį jos laukia katastrofiškas pralaimėjimas.
Vis daugiau konservatorių laikosi nuomonės, esą vienintelis būdas pasitraukti iš krizės yra surengti dar vieną referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje ir leisti nuspręsti žmonėms.
Bet laikas ir susiskaldžiusių rinkėjų kantrybė senka. Tuo tarpu politinis klimatas vis labiau kaista. Protestų židiniai Vestminsteryje jau tampa norma, vieni protestuoja su ES vėliavomis, kiti su britų. Bet praėjusią savaitę situacija dar labiau įkaito, kai viena parlamentarė buvo užpulta ir išvadinta naciste, nes palaikė antrojo referendumo idėją, idant pagaliau pavyktų rasti išeitį iš aklavietės. Kai kurie Stoko gyventojai teigia, kad politikai turėtų rimtai susimąstyti, kokią audrą jie gali sukurstyti.
„Gali kilti smurto proveržis visos šalies mastu, sukils kraštutiniai kairieji, kraštutiniai dešinieji, skustagalviai, – sakė 59-erių metų Kevinas McCormackas iš Stoko priemiesčio Bentily, kuris, statistiniais duomenimis, yra vienas iš 10 proc. labiausiai nepasiturinčių Anglijos rajonų. – Juk visi parlamento nariai turėtų dirbti mums, jie turėtų atsižvelgti į mūsų prašymus. Žmonėms įgriso girdėti, kaip jiems aiškinama, ką jiems galima daryti ir ko negalima“.
Nuotaikos Jungtinėje Karalystėje pastarosiomis dienomis niūrios. Finansų krizė ir vyriausybės įvesta visa serija ribojimų paliko pėdsaką šalyje. O referendumas dėl „Brexit“ atvėrė kelią populistiniams maištavimams ir paskatino šauktis pagalbos. Pasilikimą ES parėmė 48 proc. balsavusiųjų, o pasitraukimą iš ES – 52 proc. Toliau sekė vadinamasis politinis inertiškumas, Jungtinei Karalystei vis labiau įsitraukiant į derybas dėl pasitraukimo sutarties. O dabar, kai akivaizdžiai padidėjo katastrofiško „Brexit“ be sutarties“ scenarijaus tikimybė, sukilo dar didesnis pyktis ir nepasitenkinimas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl netgi dalis tų gyventojų, kurie nori likti Europos Sąjungoje, gana atsargiai vertina antrojo referendumo planą, kuris, taps aktualiu jeigu, kaip prognozuojama, Th. May patirs pralaimėjimą parlamente.
Ištisus dvejus metus kampanijos prieš „Brexit“ dalyviai puoselėja viltį, kad bus surengtas dar vienas referendumas, anuliuosiantis pirmojo rezultatus. Dabar, kai Bendruomenių rūmai priėjo aklavietę, o iki Jungtinės Karalystės pasitraukimo liko vos keli mėnesiai, netgi Th. May supranta, kad antrasis referendumas visiškai įmanomas, nes nacionalinė kampanija už „Liaudies balsą“ įgyja pagreitį.
Bet ar naujas referendumas užgydys žaizdas šalies, kuri jau kariauja pati su savimi? Th. May, atmesdama parlamentarų prašymus surengti antrą balsavimą, ne kartą pabrėžė, kad pirmojo referendumo balsuotojai jaustųsi išduoti. Akivaizdžiai nerimaujama, kas nutiktų, jeigu rinkėjų lūkesčiai bus nuvilti.
Baimė ir pyktis persmelkia visą Stoko miestą, kur savaitinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių yra 16 proc. mažesnis už Jungtinės Karalystės vidurkį ir kur daug daugiau žmonių priklauso nuo socialinės apsaugos paramos.
Referendume balsavo beveik 9000 žmonių daugiau nei prieš metus vykusiuose visuotiniuose rinkimuose. Beveik 70 proc. referendumo dalyvių pasisakė už pasitraukimą, - daug daugiau nei kuriame kitame britų mieste. Dabar jie reikalauja rezultatų.
„Tai žmonės, kurie jautėsi nustumiami nuo politinio proceso, jie pasisakė už „Brexit“ ir dabar nori įsitikinti, ar toks jų apsisprendimas buvo pamatuotas, – teigia parlamento narė Ruth Smeeth. Ji pasisako prieš antrąjį referendumą, net jeigu jos darbo partija žada jį paremti. – Jeigu paaiškės, kad politinis elitas sąmoningai ignoruoja daugumą plačiosios visuomenės atstovų, jie nustos pasitikėti politikais, o kai toks savitarpio santykis nutrūks, nieko gero iš to nesitikėk“.
Iš tiesų, nacionalistinės grupės siekia pasinaudoti kylančiu pykčiu. Kraštutinių dešiniųjų aktyvistas Tommy Robinsonas, Nepriklausomybės partijos (UKIP), aktyviai agitavusios už tai, kad JK Britanija paliktų ES, patarėjas per socialinę žiniasklaidą bandė užsitikrinti paramą protesto eitynėms Londone, kurios pakurstė susidūrimus su policija ir kontraprotestų dalyviais.
Pati 2016 m. referendumo kampanija Britanijoje prisimenama ir dėl žiauraus britų parlamentarės Jo Cox nužudymo. Ją, likus savaitei iki referendumo, nužudė ultradešiniųjų ekstremistas. Nuo tada jau keletas parlamentarų sulaukė grasinimų susidoroti. Iškart po „Brexit“ referendumo kilo neapykanta pagrįstų nusikaltimų banga ir iki šiol ji neslūgsta.
„Politiniai debatai įgauna vis didesnio šiurkštumo, nes abi debatų pusės Jungtinėje Karalystėje juda kraštutinumų link, – sako valdančiosios konservatorių partijos narys, buvęs ministras Guto Bebbas. Jis apkaltino leiboristų lyderį Jeremy Corbyną, esą jis leido išplisti įtampai politinio spektro kairėje. – O „Brexit“ tą patį padarė dešinėje“.
Praėjusią savaitę policijos pajėgos buvo sustiprintos aplink parlamentą po to, kai už pasilikimą ES pasisakanti konservatorė Anna Soubry buvo užpulta ir išvadinta naciste per tiesioginę televizijos transliaciją.
Nors Th. May pasmerkė šį akibrokštą, „Brexit“ sekretorius Stephenas Barclay pareiškė, kad toks incidentas dar kartą įrodo, kad būtina išvengti antrojo ES referendumo.
Spalį „YouGov“ atlikta apklausa, kurioje buvo apklausti 2158 pilnamečiai šalies gyventojai, nustatė, kad 31 proc. respondentų mano, kad jeigu būtų antras balsavimas ir Jungtinei Karalystei nepavyktų pasitraukti iš ES, gresia „pilietiniai neramumai“. Tarp „Brexit“ šalininkų toks rodiklis siekė 50 procentų.
Vis dėlto Stoko mieste, kur gyvena 270 000 gyventojų, tvyro prieštaringos nuotaikos – pyktis, sumišęs su apatija. Kyla grėsmė, kad „Brexit“ įelektrinti balsuotojai tiesiog gali pasiduoti.
„Kokia prasmė? – klausia 48-erių Kennetas Runtas, inžinierius, prekiaujantis bakalėjos prekėmis Bentily rajone, kuris praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje buvo itin išplėtotas ir vienas iš didžiausių būsto statybos centrų Europoje. – Jeigu jie nepasieks rezultatų, kokių nori, jiems tiesiog teks bandyti iš naujo“.
72-jų metų pensininkė Brenda Wilson, buvusi pardavėja dažytais šviesiais plaukais leopardo rašto žiemine striuke sako, kad žmonės sutiktų balsuoti dar kartą.
„Jie privalo tęsti, ką pradėję, – sakė ji. – Tai varo mane iš proto. Man įgriso to klausytis. Jie juk protingi žmonės, uždirba kalnus pinigų ir nesugeba susiimti ir priimti protingų sprendimų“.
Nors apklausos rodo, kad šalyje vis daugiau žmonių, pasisakančių už antrąjį referendumą, Stokas, regis, nelinkęs nusileisti. Iš visų elektroninių laiškų, kurių per kalėdines atostogas iš rinkėjų sulaukė vietos parlamentarė Smeeth, trijų ketvirtadalių laiškų autoriai ragina ją remti idėją palikti ES, kaip numatyta, kovo 29 dieną, neatsižvelgiant į tai, ar Th. May „Brexit“ planui bus pritarta parlamente ar ne.
Miesto pastangos prisitaikyti prie ekonominių pokyčių sukėlė pasipriešinimą Europos Sąjungai ir jos įsipareigotam laisvam žmonių judėjimui, paskatinusiam migruojančių darbuotojų srautus į darbo rinką, ypač iš Rytų Europos. Keramikos pramonėje, kurioje prieš trisdešimt metų dirbo 50 000 žmonių, dabar darbuojasi viso labo 7 000.
Prieš dešimtmetį ultradešiniųjų britų nacionalinė partija (BNP) laimėjo vietų Stoko vietos savivaldybėje, rinkėjams protestuojant, esą jie ignoruojami vyraujančių partijų politikų. Pasak R. Smeeth, buvusios kovos su ekstremizmu grupės vadovės, visos šalies partijoms būtina atnaujinti dialogą su rinkėjais, norint neleisti istorijai pasikartoti.
„Mes sukūrėme BNP, mes įsileidome vakuumą, ir jie jį užpildė, – sakė ji. – Štai kodėl turime prisiimti tokią atsakomybę šiuo neramiu mūsų nacionalinės istorijos laikotarpiu“.
