Rusijos Konstitucija leidžia prezidentui vadovauti šaliai ne ilgiau nei dvi kadencijas iš eilės. 2008 metais, užuot keitęs Konstituciją ir pelnęs tokią pat pajuoką kaip jo lygiaverčiai diktatoriai iš Vidurio Azijos, V. Putinas užleido prezidentavimą savo artimam sąjungininkui Dmitrijui Medvedevui.
Tačiau jam nepatiko griežti antruoju smuiku, nepatiko ir D. Medvedevo politika, orientuota į didesnį bendradarbiavimą su Jungtinėmis Valstijomis; be to, šiandien pasitikėti tokio pobūdžio valdžios vairo perdavimu būtų didesnė rizika, mat čia vis aktyviau diriguoja saugumo aparatas. Tiesiog pasitraukti į pensiją 2024 metais – toks scenarijus dar labiau bauginantis: V. Putinas niekad negalėtų būti tikras dėl to, kokias asmenines saugumo garantijas gali suteikti jo įpėdinis.
Tokiomis aplinkybėmis susitarimai su Baltarusija atrodo ypač patrauklūs. V. Putino pirmtakas Borisas Jelcinas ir Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka, pastūmėti apgailestavimų dėl nutrūkusių ekonominių ryšių po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, 1997 metais pasirašė sutartį dėl Baltarusijos ir Rusijos sąjungos sukūrimo. 1999 m. dokumento versijoje iš esmės aprašoma dviejų valstybių federacija, su bendra valiuta, vėliava ir herbu, bendra rinka ir vieninga teisine sistema.
Jai turėjo vadovauti Aukščiausiosios valstybės taryba, kuriai, savo ruožtu, vadovautų abiejų šalių prezidentai rotaciniu principu, „išskyrus tuos atvejus, kai šalys susitaria kitaip“.
A. Lukašenka Tarybai vadovauja nuo 2000 metų, bet ji neturi daug realios galios, nes sutartis dėl sąjungos niekada neveikė visu pajėgumu. Vienintelis sąjungos elementas, kuris šiandien galioja eiliniams žmonėms, – tai vientisa bendra darbo rinka.
Pati Rusija nerodo didelio entuziazmo dėl glaudesnės sąjungos su ekonomiškai silpna Baltarusija, kuriai vadovauja A. Lukašenkos sudaryta grynai sovietinė komanda. Visų pirma, Baltarusijos monetarinė integracija su Rusija, kaip kad A. Lukašenka ne kartą yra siūlęs, galėtų susilpninti rublį ir pakenkti Rusijos makroekonominiam stabilumui.
Rusija turi pakankamai savo pačios problemų. A. Lukašenka, savo ruožtu, siekė tik ekonominių glaudesnės sąjungos su Rusija privalumų, tokių kaip pigi nafta ir dujos, bet prarasti šalies suverenumą, kas būtų neišvengiama įgyvendinant sąjungos sutartį, jis nenorėjo. Tam tikra prasme Rusijai buvo pigiau suteikti jam tai, ko jis norėjo, nei daryti spaudimą ir reikalauti daugiau.
Tačiau dabar susivienijimas V. Putinui atrodo politiniu požiūriu patrauklus, ir ne tik dėl to, kad 2024 metais jis galėtų perimti daug stipresnės Aukščiausios valstybės tarybos vadovavimą, išlaikydamas iki gyvenimo pabaigos plataus masto valdžios įgaliojimus be būtinybės keisti šalies Konstituciją.
Rusija yra kaip niekad priartėjusi prie lūžio sprendžiant teritorinį ginčą su Japonija, kankinantį it pūliuojanti žaizda nuo pat 1945 metų. Nors jį išsprendus atsivertų kelias dideliems srautams Japonijos investicijų, toks susitarimas reikštų dalies ginčijamų Tolimųjų Rytų salų perdavimą, galimai nepopuliarus žingsnis, kuris padėtų pasiekti teritorinę pusiausvyrą kitur. Taikus susivienijimas su Baltarusija taip pat galėtų reikšti savotišką kompensaciją rusams už kilusią nesantaiką su kitados tokia pat draugiška Ukraina.
V. Putinui atėjo tinkamas momentas paspausti A. Lukašenką, – be būtinybės tą daryti pernelyg agresyviai. Rusijai nebūtina grasinti, jog nutrauks dujų tiekimą, padidins energijos kainas ar pareikalaus gausesnių karinių pajėgų. Baltarusijai gresia prarasti milijardus dolerių dėl visiškai pagrįstos mokestinės reformos, vykdomos šiandien Rusijoje.
Rusijoje pradeda veikti Baltarusijai nepalanki mokesčių reforma, žinoma kaip „mokesčių manevras“, keičianti naftos ir naftos produktų apmokestinimą. Nuo šių metų Rusija palaipsniui atsisako naftos eksporto muitų, kurie šiandien siekia 30 proc., ir pakeičia juos didesniu naudingųjų iškasenų gavybos mokesčiu. Taip siekiama sumažinti de facto degalų subsidijas vidaus rinkai; visa nafta, ar eksportuojama ar parduodama vidaus rinkoje, galiausiai bus apmokestinama vienodai.
Tai reiškia, kad Baltarusija, kuri šiandien perka rusišką naftą be muitų ir didžiąją jos dalį eksportuoja, nustatydama už ją savo muitus, turės mokėti daugiau. Šiais metais, remiantis Baltarusijos finansų ministerijos duomenimis, šaliai gresia prarasti 300 mln. JAV dolerių dėl Rusijos taikomo „mokesčių manevro“, tuo atveju, jeigu naftos kaina sieks maždaug 70 JAV dolerių už barelį. Šaliai, kurios ekonomikos našumas vertinamas apie 55 mlrd. JAV dolerių, tai jau gana didelė suma, o nuostoliai tik kils, kai Rusija atsisakys eksporto muitų.
A. Lukašenka paprašė Rusijos kompensuoti Baltarusijai už nuostolius, arba mažinant naftos kainą, arba per tiesioginį biudžeto lėšų pervedimą. Bet gruodį Rusijos vyriausybės pareigūnų grupė, įskaitant šalies premjerą D. Medvedevą ir finansų ministrą Antoną Siluanovą, bet kokią kompensaciją susiejo su didesne integracija su Rusija remiantis 1999 m. sąjungos sutartimi.
Tokiomis aplinkybėmis A. Lukašenkai liekanti alternatyva yra ieškoti pagalbos Vakaruose, bet toks variantas yra mažiau patrauklus: jis įtaria, kad Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga siekia pakirsti jo kone absoliučią valdžią. Kaip jau ne kartą per savo karjerą Baltarusijos lyderis jaučiasi įspraustas į kampą.
Ar jam pavyks šįkart išsisukti, priklauso didžiąja dalimi nuo to, ar V. Putinas atras kitų būdų, kaip išspręsti savo paties politines problemas, tiek susijusias su valdžios įgaliojimų tęstinumu, tiek su laimėjimų ir nuostolių pusiausvyra užsienio politikoje. Jeigu jam nepavyks, spaudimas Baltarusijos diktatoriui gali tapti nepakeliamas.
Leonidas Beršidskis – „Bloomberg“ apžvalgininkas, rašantis apie Europos politiką ir verslą. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ steigėjas ir nuomonių svetainės Slon.ru įkūrėjas.
