Bet ką visa tai iš tikrųjų reiškia? Jungtinių Valstijų vadovaujamos pasaulinės tvarkos pabaigą? Hegemoninę Kiniją? Vadinamosios neliberalios demokratijos kilimą? Šia tema, kaip ir daugeliu kitų, aš nusprendžiau surinkti daugiau informacijos iš žmogaus, kuris iš tikrųjų žino, apie ką kalba; Richardo Danzigo, buvusio karinio jūrų laivyno sekretoriaus, kuris šiuo metu dirba Johns Hopkinso taikomosios fizikos laboratorijos (APL) nariu Lorelyje (Merilendas) (Michaelas Bloombergas, „Bloomberg LP“ steigėjas ir kontrolinio akcijų paketo savininkas, yra pagrindinis aukotojas, skiriantis lėšų „Johns Hopkins“.) .

Tikras milžinas karinių reikalų/užsienio politikos/ nacionalinio saugumo srityse, R. Danzigas kartu su kitais dešimt Hopkinso laboratorijos kolegų – įskaitant „Bloomberg Opinion“ straipsnių autorių admirolą Jamesą Stavridisą – parašė plataus masto dokumentą pavadinimu „Įvadas į strategiją; Amerikos nacionalinio saugumo pamatai“. Mes kalbėjome apie jame keliamus klausimus ir apie daug ką kitką. Žemiau pateikiame šiek tiek paredaguotą mūsų diskusijos įrašą.

Tobinas Harshaw: – Tad pradėkime nuo Taikomosios fizikos laboratorijos ataskaitos pavadinimo, „Įvadas į strategiją: ką toks terminas jums reiškia?

Richardas Danzigas: – Ne vienas iš mūsų skeptiškai vertinome klasikinį strateginio dokumento modelį, kai bandoma išsamiai informuoti ir prognozuoti kintančius interesus, galimus priešininkus, technologijas, ekonomines sąlygas, kita. Mes norėjome susitelkti ties tam tikrais teiginiais, įsigilindami į juos daug labiau nei įprasta. Daugiausia susikoncentravome ties Jungtinių Valstijų stipriosiomis pusėmis ir galimybėmis. Taip pat siekėme parodyti, kaip dabartinį suvokimą formuoja praeitis ir kaip galėtume išsilaisvinti – bent jau iš dalies – ateities sampratoje.

– Teigiate, kad daugelis jūsų pirmtakų nacionalinio saugumo aparate labai aiškiai suformulavo tikslus ir metodus, ir kad šiandien to trūksta. Ar turite kokį istorinį pavyzdį, kuris jums pasitarnautų kaip savotiškas modelis.

– Žinoma, pirmaisiais mūsų kovos su komunizmu metais buvo garsioji George‘o Kennano ilgoji telegrama ir Nacionalinio saugumo memorandumas (NSC-68) – strateginiai dokumentai, kuriais nusakoma varžymo filosofija. Dar įspūdingesnis pavyzdys yra toks akivaizdus, jog mes net apie jį nesusimąstome – kokiu būdu Franklinas Rooseveltas subūrė savo tautą kovai su „Romos-Berlyno-Tokijo Ašimi“ per Antrąjį pasaulinį karą. Šiandien susiduriame su daug sudėtingesniu pasauliu. Mes nesame fiziškai atakuojami taip, kaip buvome puolami Perl Harbore. Bet dėl to strateginis dokumentas, skirtas visuomenei, įgyja dar didesnį svorį. Mūsų dokumentas skirtas plačiai Amerikos visuomenei.

AL Šairato oro pajėgų bazė vasario mėnesį

– Bet iki Perl Harboro, žinoma, F. D. Rooseveltui nelengvai sekėsi užsitikrinti paramą įsitraukiant į karą. Jis darė, ką galėjo, pavyzdžiui, siūlydamas Jungtinei Karalystei Lendlizą (angl. lend-lease, JAV karinių tiekimų programą Antrojo pasaulinio karo metu). Dabar turime prezidentą, kuris yra ano prezidento priešingybė, kuris menkina aljansus ir įsipareigojimus. Ar manote, kad Amerikos tauta vis dar randa bendrą kalbą su pasauliu? O gal manote, kad sulig D. Trumpo išrinkimu, išryškėjo izoliacinis gyventojų požiūris, mąstysena?

– Mūsų manymu, šiandien padėtis visiškai skiriasi nuo situacijos per Antrąjį pasaulinį karą ar nuo ginklavimosi varžybų Šaltojo karo metu. Mūsų nuomone, plačioji visuomenė pritaria Amerikos galios viršenybės idėjai; kad Jungtinės Valstijos turėtų būti laisvojo pasaulio lyderė; kad ji turi rasti bendrą kalbą su pasauliu. Mes nematome ryškaus judėjimo link izoliacionizmo. Bet trūksta aiškumo dėl to, kodėl mes prisiimame šį vaidmenį. Tai gana akivaizdu, jeigu esate puolami ar jeigu manote, kad, kaip per Šaltąjį karą, yra pavojus, jog ateis mūsų priešininkai, užims Ameriką ir įves totalitarinį valdymą. Iš tikrųjų niekas nemano, kad Kinija ar Rusija užvaldytų Jungtines Valstijas.

– Mes kariaujame jau septyniolika metų. Mūsų vaikai, tiesą sakant, nė nežino, kas yra taikos metas. Gal manote, kad karas su terorizmu tampa tiesiog savotišku foniniu triukšmu? Kaip visa tai veikia jaunesnes kartas, kurios mus pakeis?

– Manyčiau, tai sukelia visuomenės nuovargį. Karinės jėgos tampa stipresnės ir kartu labiau nusidėvėjusios. Bet mums kyla gal mažiau pastebimas, bet rimtas susirūpinimas dėl to, kaip visa tai paveiks mūsų karinių bei civilinių struktūrų pareigūnų, priimančių sprendimus, strategijas ir prioritetus. Mūsų nuomone, jie linkę pernelyg orientuotis į dabarties laiką. Dabarties laikas siejamas su tam tikrais laikinais trumpalaikiais konfliktais. Ilgalaikiai konfliktai yra didesnio masto. Jie nutiktų, jeigu, tarkim, įsiveltumėte į didesnės apimties kovą su tokiu priešininku kaip Kinija. Kyla grėsmė, kad mes galime neįsisąmoninti to fakto, jog mūsų kariuomenė privalo, bet kokiomis aplinkybėmis, atremti tą pagrindinį, svarbiausią iššūkį ir kartu nepamiršti dabarties. Be to, yra didelių rizikų aplinkai bei pasaulio ekonomikos būklei, dėl to būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Mes privalome sugebėti užtikrinti tiek ilgalaikę konkurenciją, tiek ilgalaikį bendradarbiavimą. Tokia problema nebuvo laikoma esmine per Šaltąjį karą ir ji negali būti išspręsta, jeigu Amerikos vadovai pernelyg persisėmę dabartimi.

– Kalbant apie Pentagono įsigijimus ir parengties politiką, kokius pokyčius raginama įgyvendinti?

– Visi tik propaguoja „inovacijas“ ir susiduria su vis didesniais sunkumais, kai jas reikia naudoti praktiškai. Mes mėginame įpūsti gyvybės į mūsų rekomendacijas. Pavyzdžiui, mes pabrėžiame būtinybę investuoti į technologinius įgūdžius, tada nurodome būtinus konkrečius pokyčius egzistuojančioje karinėje darbo jėgos sistemoje, kuriems įgyvendinti svarbu pritraukti, paremti ir suteikti galimybių darbuotojams, turintiems atitinkamų įgūdžių. Šiuo metu, kaip matyti, žmonės, turintys konkrečių techninių sugebėjimų, susiduria su dideliais sunkumais, siekdami aukštesnio rango. Jūs netapsite savo tarnybos vadovu, jeigu esate įgiję sunkiai suprantamą techninę specialybę. Jums nebus patikėta kontroliuoti biudžeto ar politikos. Jeigu esate puskarininkis ar eilinis, jūs nepakilsite aukščiau vidutinio rango. Manytume, kad tokią praktiką reiktų keisti. Arba, tarkim, kitas pavyzdys: mes norime skatinti inovacijas, nuomonių įvairovę ir debatus, ir pateikiame kai kuriuos konkrečius pasiūlymus, kaip civilinių institucijų vadovai galėtų tokią politiką skatinti.

– Jūs minite, kad privatus sektorius prisiima labai didelę atsakomybę už inovacijas, kurią paprastai prisiima vyriausybė. Ar yra galimybių, kad Pentagonas gali iš tiesų pajudėti link Silicio slėnio vadinamojo „metabolizmo“?

– Taip. Programinės įrangos revoliucija yra labai naudinga, nes ji atsitraukia nuo kompiuterinės technikos įsigijimų ir jos ilgo įsisavinimo laikotarpio. Be to, ji atspindi dar vieną labai svarbią idėją: faktiškai jūs neįsigyjate fiksuotos prekės, jūs įsigyjate tai, kas nuolat kinta ir vystosi. Iššūkis iškyla biurokratiniam mechanizmui, – kaip neatsilikti ir prisitaikyti prie naujų tempų.

– Kita vertus, kai kurios technologijų bendrovės nusiteikusios priešiškai vyriausybės karinių bei žvalgybinių aspektų atžvilgiu – turime gerą pavyzdį, kai „Google“ atsisakė teikti dirbtinio intelekto technologijas Pentagonui. Ar manote, kad jos galiausiai išvys tas grėsmes, su kuriomis susiduriame mes?

– Norėčiau tuo įsitikinti ir tikiuosi, kad taip ir bus. Yra keletas bendrovių, kurios toliau bendradarbiauja su Pentagonu ir kurios yra ganėtinai jam atsidavusios. Pavyzdžiui, „Amazon“; „Microsoft“ vis dar išlieka įmonių, dirbančių su Pentagonu, priešakyje; tą patį galima pasakyti ir apie IBM ir kitas kai kurias įmones. „Google“ nepritarimas projektui „Maven“, vykdomam pagal sutartį su Pentagonu, man nėra įtikinamas. Manyčiau, kad kiekvienas turi teisę reikalauti, kad jo indėlis būtų naudojamas etiškai, ir nerimauti dėl padarinių, tiek tyčinių, tiek netyčinių. Bet aš nemanau, kad greitas ir staigus tokių santykių atsisakymas yra teisinga reakcija. Turėtum būti pasiryžęs prisiimti tiek atsakomybės, kiek iš tikrųjų jos reikia.

– Pereikime prie mūsų naujojo didžiųjų galiūnių varžybų amžiaus. Ataskaitoje aptikau vieną išties labai įdomų pastebėjimą: esą kai kalbame apie grėsmes suverenumui, esame linkę galvoti apie jas geografiniu požiūriu. V. Putinas užėmė Krymą – štai apie ką pagalvojame. Bet jūs ne tik teigiate, kad visa tai pasikeitė, tai pasikeitė jau labai seniai.

– Po Antrojo pasaulinio karo Amerikos lyderiai sukūrė institucijas, kurios toliau dominuoja tarptautinėje saugumo sistemoje. Jie sukūrė strategijas, kurios formuoja visų dabartinių aukšto rango sprendimus priimančių pareigūnų mąstyseną. Šis požiūris pagrįstas prielaidomis, kai kurios iš jų yra akivaizdžios, kai kurias jų dabar suprantame geriau, o kai kurios greičiausiai vis dar mums neaiškios. Viena iš tokių prielaidų buvo ta, kad pagrindinė grėsmė Amerikos nacionaliniam saugumui kyla iš kitų sienas kertančių karinių pajėgų. Šiuo metu kibernetika kelia visiškai kitokią problemą, kai nepripažįstamos jokios sienos, kai problema net nepasireiškia kaip karinis veiksmas, kaip kad per puolimą, per kurį peržengiama fizinė riba. Ir todėl susiduriame su sunkumais, kai tenka spręsti tokias problemas.

– Nemažai žmonių, kurie nenorėtų gyventi Kinijoje ar Rusijoje, mano, kad yra nemažų autoritarinės sistemos privalumų, kalbant apie nuoseklumą ir politiką ar apie nuomonių skirtumų kontrolę, kt. Bet jūs ir kiti ataskaitos autoriai manote, kad demokratija turi daugybę unikalių privalumų, ar taip?

– Taip. Jūs labai tinkamai pakomentavote: „kurie nenorėtų ten gyventi“. Vienas dalykas išties stebina: kiek daug elito narių, gyvenančių tose šalyse, nenori ten gyventi. Ir tai atspindi bendrą situaciją. Iš esmės, be viso kito, tai atspindi laisvės trūkumą jų pačių visuomenėje.

Autoritarinės sistemos turi privalumų trumpuoju laikotarpiu. Kontroliuojama ekonomika ir kontroliuojama politinė sistema prievarta išgauna greitą konsensusą. Bet mes juk taip pat suprantame, kad tokios sistemos patiria didelių sunkumų, kai tenka taisyti savo klaidas. Joms kyla sunkumų, kai tenka susidurti su kitokia nuomone, kuri viešai neskelbiama, bet kuri pasireiškia subtiliais būdais, traukiančiais žemyn politinę sistemą ir ekonomiką. Ilguoju laikotarpiu, mūsų manymu, Amerikos sistema greičiausiai bus sėkmingesnė, kad ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti trumpuoju laikotarpiu.

– Kalbant apie Kiniją, manoma, kad šios šalies ekonomika pralenks JAV ekonomiką per artimiausią dešimtmetį ir galbūt jau vėliau šį šimtmetį jos augimo tempai bus dvigubai spartesni nei JAV. Bet aš dar gerai prisimenu, kai šis amžius, neva turėjęs būti Japonijos amžiumi. Akivaizdu, taip nėra. Kaip nutiko, kad Kinija nuklupčiojo šiuo keliu link pasaulinio dominavimo?

– Nutikti gali daug dalykų. Esate teisus, paminėdamas, kad Japonijos tariama sėkmė, vertinant retrospektyviai, buvo išpūsta. Kaip ir jūs, šia tema mes vengsime tikslių prognozių. Niekas nežino, kokia situacija susiklostys 2050-aisiais ar vėliau. Bet iš tiesų atrodo labai tikėtina, kad Kinijos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs ir viršys mūsų BVP. Ir čia svarbiausia turėtume pabrėžti, jog dar niekada, per visą šalies istoriją, nebuvome susidūrę su oponentu, kurio BVP būtų prilygęs mūsiškiam.

Kinijos ekonomika gali springčioti. Mūsų nuomone, tai gali nutikti, pavyzdžiui, dėl aplinkosaugos problemų; dėl labai didelio gyventojų skaičiaus – jei jos BVP vienam gyventojui taptų daug mažesniu nei mūsų; dėl šalies bėdų, susijusių su korupcija; dėl problemų kovojant su skirtingomis nuomonėmis ir dėl daug kitų sunkumų. BVP, jokiu būdu, nėra koks nors nacionalinės galios talismanas. Jis veikiau išėjęs iš mados, dvidešimtajame amžiuje įprastas būdas apskaičiuoti turtinę gerovę. Ir jis nebūtinai siejamas, kad ir kokiais aspektais, su karine galia. Bet nors ir pripažindami šiuos skirtingus argumentus, mes, kaip nacionalinio saugumo analitikai, turime pasirengti sunkiems atvejams. Svarbiausias ir visiškai tikėtinas scenarijus būtų toks, pagal kurį Kinijos ekonominė galia pralenktų mūsiškę. Mūsų manymu, strateginis planavimas turi būti paremtas tokia prielaida.

– Ataskaitoje nurodoma, kad dar vienas privalumas yra tas, jog Amerika turi platų sąjungininkų bei partnerių tinklą. Kinija ir Rusija neturi draugų, ir jūs teigiate, kad tai nėra atsitiktinumas.

– Tai dar vienas autokratinio režimo nesėkmės pasireiškimas, – režimo, kuris skiriasi nuo to, kuriame vertinama laisvė ir kuris paremtas atitinkamomis vertybėmis. Tai suteikia mums išskirtinės galios. Bet daugeliui iš mūsų didelį susirūpinimą – dėl dabartinės administracijos – kelia nepakankamas aljansų įvertinimas.

– Turime prezidentą, kurio retorika yra, tarkim, nuodinga mūsų sąjungininkams. Ar tai daro nuolatinę žalą tokiems aljansams?

– Šis dokumentas nėra apie prezidentą D. Trumpą, už ar prieš jį. Jis apie tai, kur mes, mūsų nuomone, nacionalinio saugumo požiūriu, turėtume investuoti. O viena iš sričių, į kurias turėtume investuoti, ir yra aljansai. Manyčiau, galėtume nutraukti tokią investicijų pertrauką ir prie jų grįžti. Bet tokios pertraukos apsunkina grįžimą atgal. Be to, jos pasėja abejonių dėl tvarumo.

– Mes dažnai švaistomės terminu „švelnioji jėga“ („soft power“). Dokumente jūs ją vadinate ir kaip „manipuliacine jėga“. Žinome, kaip ji anksčiau veikdavo. Bet ji yra nuvertinama, net iki D. Trumpo. Kas yra švelnioji jėga šioje didžiųjų pasaulio jėgų varžybų eroje?

– Kaip vieną pavyzdį galima paminėti Kiniją, arba jos pastangas vykdyti „Diržo ir kelio iniciatyvą“ (angl. Belt and Road Initiative), dar vadinamą naujuoju Šilko keliu, kuriuo siekiama sujungti Aziją ir Europą. Kinai investuoja maždaug 90 mlrd. JAV dolerių per metus į paramos, infrastruktūros ar kitokius panašius projektus. Kinijos rinkų pasiekiamumas ir Kinijos vertybės tokioms investicijoms, regis, idealiai tinka. Kinijos požiūris į internetą arba į sekimą ar kontrolę per veido atpažinimo technologijas vis dažniau nebetampa kliūtimi tų šalių vadovams. Toks pavyzdys iliustruoja jėgą, kuri nors ir labai nutolusi nuo karinės galios, yra labai svarbi kaip įtakos svertas. Žinoma, labiau tiesiogiai suprantama „kietoji jėga“ taip pat gali būti siejama su šiomis investicijomis, nes kuriamos duomenų bazės, renkami duomenys.

– Tad kas tuomet yra tas „Diržas ir Kelias“?

– Mūsų nuomone, šiame kontekste turėtume skatinti skirti daugiau dėmesio paramai ir prekybai. Mes ypač pabrėžiame verslo santykius kaip naudingą mechanizmą skleidžiant vertybes ir teisės normas. Kai amerikiečiai užsienyje parduoda savo prekes, jie kartu su jomis skleidžia ir amerikietiškas vertybes. Kalbant apie informacijos sklaidą ir mūsų pastangas pateikti savo nuomonę, štai jums dar vienas pavyzdys. Mūsų nuomone, šiame lauke glūdi didžiulės galimybės. Atsitraukdami nuo pasaulio, jo šalindamiesi ir vengdami šitaip investuoti, mes nepakankamai įvertiname tokį aspektą.

– Paskutinis klausimas: šiame dokumente, man rodos, yra vienuolika pavardžių. Čia įtraukta nemažai virtuvės šefų. Kaip jūs visiems pavyksta kartu dirbti, išsakant ne tik savo individualią nuomonę, bet ir siekiant prieiti tam tikrą bendrą sutarimą?

– Tai dar vienas neįprastas tokio dokumento aspektas. Dažnai strategijos dokumentus rengia komitetas. Bet aš manyčiau, kad visi tie, kurie jį skaitys, supras, kad tai ne komiteto produktas. Mes nesupaprastinome kalbos, nesumažinome reikalavimų ar panašiai. Džiaugiausi, kad galiausiai mes visi pajutome, jog galime pasirašyti šį dokumentą.