Atrodantis tarsi sunkiai besusivokiantis aplinkoje, Armėnijos sostinės Jerevano ligoninės lovoje gulintis elektrikas Haikazas Hakopianas pasakojo nuostabią pasaką apie išgyvenimą po žeme – ilgiausią žinomą laikotarpį, praleistą po žemės drebėjimo paliktais griuvėsiais, kurį žmonės kada nors buvo išgyvenę ir apie tai papasakoję, rašo rferl.com.
„Pamenu, kad buvau rūsyje su savo kaimynais. Staiga ėmė dužti indai. Prisimenu, kaip mėginome atsikelti. Po to mažai ką pamenu“, – pasakojo H. Hakopianas.
Jis pridūrė dainavęs dainas ir sekęs pasakas, kad padėtų dar penkiems drauge su juo buvusiems vyriškiams išgyventi šį išbandymą, kurį Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS pavadino „Leninakano stebuklu“ – pagal miesto, kuriame viskas vyko, pavadinimą (dabar Leninakanas vadinamas Giumri).
H. Hapokiano ir jo nelaimės draugų istorija nuvilnijo per visą Sovietų Sąjungą ir už jos ribų, ją greitai pasičiupo užsienio žiniasklaida, įskaitant „The New York Times“.
Tai buvo įkvepianti vilties ir išgyvenimo istorija. Tiesa, jei ne viena problema: visa ši istorija – apgaulė. Arba ankstyvas melagingų naujienų pavyzdys, įgyvendintas Sovietų Sąjungos stiliumi.
Pati tragedija pribloškė ir sukrėtė savo mastu. 1988-ųjų gruodžio 7-ąją Armėniją supurtęs žemės drebėjimas pražudė daugiau nei 25 tūkstančius žmonių, sužeidė apie 130 tūkstančių, šimtai tūkstančių gyventojų liko be pastogės ir svarbiausių išgyvenimui reikalingų dalykų.
Tačiau lygiai po dviejų savaičių Libijos teroristo bomba virš Škotijos miestelio Lokerbio susprogdino „Pan Am“ 103-ojo reiso lėktuvą. Žuvo visi 259 lėktuvu skridę žmonės ir dar 11 ant žemės buvusių žmonių. Žiaurus teroristinis išpuolis pasiglemžė iš Armėnijos viso pasaulio dėmesį. Didžioji tarptautinės bendruomenės dalis, regis, užmiršo apie sunkią žemės drebėjimo aukų lemtį.
Būtent tuomet sovietinės Armėnijos naujienų agentūros „Armenpress“ reporteris Artiomas Šachbazianas nutarė suklastoti nepaprastą istoriją, kad baisi Armėnijos tragedija ir vėl pritrauktų viso pasaulio dėmesį, „Laisvosios Europos radijui/Laisvės radijui“ („Radio Free Europe / Radio Liberty, RFE/RL) pasakojo trys buvę A. Šachbaziano kolegos.
Jų teigimu, po Sovietų Sąjungos griūties į Izraelį emigravęs ir 2005-aisiais Kanadoje miręs A. Šachbazianas buvo įsitikinęs, kad jo šalies žmonėms reikia pagalbos.
„Vakarų šalys jau ėmė pamiršti apie žemės drebėjimą. Štai kodėl jis ir sugalvojo tą istoriją“, – aiškina ilgą laiką Jerevane „Armenpress“ reporteriu dirbęs Liova Azrojanas.
Kad sulauktų daugiau tarptautinės sklaidos, savo sukurptą išgelbėjimo istoriją A. Šachbazianas išsiuntė TASS, pasakoja L. Azrojanas.
Pasak kito šaltinio pasakojimo, vienas TASS reporteris su A. Šachbazianu buvo Leninakane ir jiedu drauge sugalvojo sukurti įspūdingą naujieną.
Tačiau dabartinis „Armenpress“ vadovas Aramas Ananianas tvirtina žinantis, kad išgalvotos istorijos autorius yra pats A. Šachbazianas.
Dar didesnė apgaulė
Kitas to meto „Armenpress“ žurnalistas Armenas Dulianas sutinka, kad apgaulinga išgelbėjimo istorija buvo A. Šachbaziano darbas. Jis taip pat patvirtino po žemės drebėjimo sukūręs dar įspūdingesnę netikrą istoriją.
Tačiau melagingoji A. Duliano, kuris vėliau dirbo RFE/RL ir išlieka populiariu Armėnijos televizijos darbuotoju, istorija greitai buvo atskleista. A. Dulianas rašė apie tai, kad kelios besilaukiančios moterys žemės drebėjimo zonoje pagimdė žmonėms nebūdingų savybių, pavyzdžiui, gebėjimą labai gerai matyti naktį ir kailį, turinčius kūdikius, o taip nutiko dėl šalčio ir kitų sąlygų, kurias jų motinoms teko išgyventi.
A. Dulianas pasakojo sukūręs pasaką apie nepaprastų galių turinčius kūdikius vildamasis pabrėžti ir atkreipti dėmesį į prastas tėvynainių gyvenimo sąlygas dar prieš tragediją.
„Norėjau atkreipti pasaulio dėmesį į mūsų nelaimę. Štai kodėl sukūriau tokią istoriją. Nesitikėjau, kad pasaulis ją priims už gryną pinigą. Tai buvo klaida, kurios savo tolimesnėje žurnalisto karjeroje niekada nebekartojau“, – prieš 30-ąsias Armėnijos žemės drebėjimo metines pasakojo A. Dulianas.
Nors iš absurdiškos ir bulvarinę žiniasklaidą primenančios A. Duliano istorijos apie nepaprastus vaikus dauguma skaitytojų greičiausiai juokėsi, žurnalisto teigimu, kai kurios žiniasklaidos priemonės šia istorija iš tiesų patikėjo, o Vokietijos televizijos komanda susisiekė su juo ir pranešė norinti kurti filmą apie neįprastus vaikus. Žurnalistui teko paaiškinti, kad istorija buvo išgalvota.
Išgalvotoje istorijoje – realūs žmonės
Išgalvota A. Šachbaziano istorija apie konservuotomis daržovėmis besimaitinusio H. Hakopiano ir jo draugų išsigelbėjimą atrodė gerokai labiau tikėtina.
Nepaisant to, kad po žemės drebėjimų visame pasaulyje nuolat pasigirsta istorijų apie tai, kaip išgyvenusieji klaidingai apskaičiuoja arba perdėtai išpučia laiką, praleistą po griuvėsiais, kol juos aptiko ir išgelbėjo, A. Šachbaziano istorija atrodė tikėtina, ypač po to, kai H. Hakopianas pasirodė Sovietų Sąjungos televizijos eteryje ir papasakojo apie savo išbandymą.
Nors visas gudrybės detales A. Šachbazianas, regis, nusinešė su savimi į kapus, H. Hakopianas iš tiesų buvo realus asmuo, ko gero, išgyvenęs žemės drebėjimą.
Televizijos reportaže, parodytame populiarioje Sovietų Sąjungos naujienų laidoje „Vremia“ („Laikas“), tvirtinta, kad H. Hakopianas į Jerevaną atgabentas iš žemės drebėjimo supurtyto Leninankano miesto – šiandien šis miestas vadinamas Giumri.
A. Duliano teigimu, A. Šachbazianas nuvyko į Leninakaną ir greičiausiai ten sutiko H. Hakopianą. Neaišku, ar jiedu pramanė išsigelbėjimo istoriją drauge, ar A. Šachbazianas paprasčiausiai gerokai padailino tikrąją H. Hakopiano išsigelbėjimo istoriją.
Kai kuriuose pranešimuose, įskaitant ir melagingąjį, buvo tvirtinama, kad per tragediją žuvo H. Hakopiano žmona ir keturi vaikai. Televizijos reportaže netgi pasirodė gydytojas, informavęs, jog H. Hakopiano būklė yra patenkinama.
Buvo pranešta, kad likę penki vyrai nebuvo atgabenti gydyti į Jerevaną – taip nutiko tik H. Hakopianui.
Naujasis sovietinės žiniasklaidos skaidrumas ir atskleistas melas
Visgi ilgai netruko, kol Sovietų Sąjungos pareigūnai ėmė abejoti 1989-ųjų sausio 13-osios TASS pranešimo apie šešis žemės drebėjimą stebuklingai išgyvenusius vyriškius tikrumu.
Kitą dieną „The New York Times“ pranešė, kad Sovietų Sąjungos žiniasklaida „privertė suabejoti“ pranešimu apie stebuklingą sausio 11-osios išgelbėjimą. TASS informavo, jog negali „nei patvirtinti, nei paneigti“ pasakojimo, o Armėnijos pareigūnai „The New York Times“ sakė, kad Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministerijos poskyris mėgina „patikrinti faktus ir viską išsiaiškinti“ dėl šešių, kaip manyta, išgelbėtųjų.
„The New York Times“ išreiškė viltį, jog paaiškės, kad ši išsigelbėjimo istorija „greičiausiai visgi yra tikra“, ir pagyrė žiniasklaidos atvirumą, kurį paskatino Michailo Gorbačiovo atėjimas į valdžią Sovietų Sąjungoje.
Dienraštis pabrėžė, kad M. Gorbačiovas „ne tik įpūtė Sovietų Sąjungos žiniasklaidai naujos gyvybės, bet ir įnešė į ją naują abejonės elementą – anksčiau tai buvo vientisas propagandos mechanizmas, vienintelis, iš kurio buvo tikimasi logiškų atsakymų ar netgi vienintelis, kuriuo pasikliaujama, ieškant tiesos“.
Pagrindinis Sovietų Sąjungos laikraštis „Izvestija“ pranešė, kad nepavyko rasti nė vieno iš kitų H. Hakopiano minėtų vyriškių, kurie turėjo būti išgelbėti drauge. Laikraštis pradėjo „Leninakano stebuklo“ tyrimą.
Buvo netgi tokių pranešimų, jog H. Hakopianui buvo skirta psichiatrinė ekspertizė – išsiaiškinta, kad jis yra „visiškai sveikas“. Tačiau televizijos reportaže teigta, jog interviu metu H. Hakopianas atrodė „išsekęs ir išsiblaškęs“ – dėl to kilo abejonių, ar kai kurie TASS jam priskirti teiginiai yra tikslūs.
Tačiau kitą dieną galvosūkis, regis, išsisprendė.
„The New York Times“ paskelbė straipsnį, pavadintą „Sovietai teigia, kad armėnai išgalvojo istoriją apie išbandymą per žemės drebėjimą“. TASS pranešė, kad H. Hakopianas ir jo sesuo, panašu, sukurpė istoriją apie tai, kaip jis 35 dienas buvo įkalintas po griuvėsiais.
Visai neseniai, likus kelioms savaitėms iki 30-ųjų Armėnijos tragedijos metinių, RFE/RL bandymai surasti H. Hakopianą ar kažkurį kitą vyriškį, minimą pranešime apie suklastotą išgelbėjimą, prie kurių prisidėjo vietinis Giumri televizijos kanalas ir socialiniai tinklai, buvo nesėkmingi.
Sergejus Nazaretianas, Nacionalinės Armėnijos seisminės apsaugos tarnybos direktoriaus patarėjas, RFE/RL sakė, kad paskutinis 1988-ųjų žemės drebėjimą išgyvenęs ir išgelbėtas žmogus užfiksuotas 13-ąją dieną po nelaimės.
Panašu, jog taip ir nepavyks sužinoti, ar H. Hakopianas ir A. Šachbazianas pažinojo vienas kitą ir išgalvotą istoriją sukūrė drauge.
Sunku įvertinti ir tai, ar Šachbaziano melagingos naujienos padėjo atkreipti didesnį pasaulio dėmesį į siaubingą padėtį, kurioje buvo atsidūrę Armėnijos gyventojai.
Tačiau vienas dalykas tikrai aiškus: net ir prabėgus 30 metų po žemės drebėjimo, jo supurtyti miestai Šiaurės Armėnijoje iki šiol išgyvena ne pačius geriausius laikus.