Viešos diskusijos apie tai, ar Maskva galėtų griebtis politikos, kuri vidutiniu laikotarpiu nuvestų Rusiją Baltarusijos aneksijos link, darosi vis intensyvesnės. 2018 m. birželį atvirai savo nuogąstavimus išsakė ir pats Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Jis sakė, kad jei Baltarusija nebepajėgtų susitvarkyti pati, jai „tektų prisijungti prie kitos valstybės“. Būtų blogiau, jei „įsipliekstų karas, kaip Ukrainoje“.
A. Lukašenka nepaminėjo konkrečių pavadinimų, tačiau stebėtojai kaipmat atkreipė dėmesį į tai, kad Baltarusijos kaimynystėje ne tiek jau daug šalių, pastaruoju metu vykdžiusių teritorinę ekspansiją.
Dvi versijos: abi logiškos, nė vienos – įtikinamos
Visi svarstymai šiuo metu grindžiami dviem analitinėmis prielaidomis. Pagal vieną iš jų Maskvą erzina tai, kad Minsko ir Vakarų santykiuose esą įvyko „persikrovimas“, kai dėl įvykių Ukrainoje pašlijo santykiai tarp Rusijos ir Vakarų. Kremliui tai buvo tarsi įspėjimas, kad Baltarusija, kaip sąjungininke, pasikliauti daugiau nebegalima.
Pagal antrąją prielaidą, kuri, nors ir ganėtinai miglota, bet ir žiniasklaidoje, ir tarp ekspertų vis tiek plačiai aptariama, – aneksijos scenarijus sietinas su galimybe Vladimirui Putinui išspręsti vadinamąją „2024-ųjų problemą“. Rusijos konstitucijoje numatytas prezidento kadencijų skaičiaus apribojimas, pagal kurį 2024 m. pasibaigus dabartinei (ketvirtai iš viso ir antrai iš eilės) V. Putino kadencijai prezidento poste, jis negalėtų kandidatuoti dar vienai. Tačiau, svarstoma, kad jam tapus naujo teisinio subjekto – bendros Rusijos ir Baltarusijos valstybės – vadovu, problema išsispręstų savaime.
Abi šios prielaidos, pasak A. Mošeso, yra pakankamai logiškos ir vertos dėmesio. Po Krymo daugelis dalykų atrodo kur kas labiau įmanomi, negu atrodė anksčiau. Vis dėlto, anot jo, nėra taip, kad bent viena iš šių prielaidų būtų visiškai įtikinama.
Noras suartėti su Vakarais yra, bet nepasitikėjimo siena išlieka
Maskvai gal ir ne itin patinka Minsko flirtas su Vakarais, tačiau perdėtai jaudintis jai irgi nėra dėl ko. Taip, reikia pripažinti, kad per pastaruosius ketverius metus Baltarusijos ir Vakarų diplomatiniai santykiai iš tiesų normalizavosi. Abipusių vizitų, Minske vykusių tarptautinių renginių ir intenciją bendradarbiauti liudijančios retorikos – apstu.
Nepaisant to, A. Mošesas primena: kol kas Baltarusijos pusėn pinigų srautai iš Vakarų neplūsta. Ir neplūs jie tol, kol šios šalies valdžia nesusitars su Tarptautiniu valiutos fondu dėl reformų paketo. Vakarai nesutinka daryti net ir palyginti nedidelių nuolaidų: pavyzdžiui, kol kas nebandoma liberalizuoti vizų režimo Baltarusijos piliečiams. Analitiko manymu, savitarpio pasitikėjimo nėra, nes Vakarų pasąmonėje vis dar gyvi prisiminimai apie tai, kuo baigėsi ankstesni bandymai bendradarbiauti, o Minskas baiminasi, kad Vakarai galų gale vis tiek užsimanys Baltarusijoje pakeisti režimą.
Baltarusijos sprendimas laikytis neutralios pozicijos Ukrainos klausimu tėra tik metafora. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje balsuojant dėl klausimų, susijusių su Ukrainos teritorijos vientisumu ir padėtimi Kryme, Minskas ne sykį palaikė Rusiją, atiduodamas savo balsą ne Ukrainos naudai. Atsižvelgdami į tai, Ukrainos atstovai siūlė Donbaso taikos derybas iš Baltarusijos sostinės perkelti kitur.
2017 m. Rusijos saugumo tarnybos Baltarusijos teritorijoje pagrobė vieną Ukrainos aktyvistų – nuo tada Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavlas Klimkinas ragino savo šalies piliečius Baltarusijoje elgtis apdairiai ir apibūdina šią šalį kaip nesaugią Ukrainos piliečiams.
O štai Rusijos ir Baltarusijos karinis aljansas – kas kita, aiškina ekspertas. Tai jau ne tik skambūs žodžiai, o visiškai apčiuopiama realybė. Praėjusių metų spalio mėnesį Minske vyko šių dviejų šalių gynybos ministerijų aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame dar sykį pabrėžta, kad šalys laikosi bendro požiūrio regioninio saugumo klausimais ir vienodai vertina grėsmes, kurių didžiausia – NATO. A. Lukašenka žadėjo bendrą Baltarusijos ir Rusijos atsaką tuo atveju, jei Lenkijoje būtų sumanyta steigti JAV karinę bazę. 2019 m. bus vykdomos tradicinės didelio masto karinės pratybos „Sąjungos skydas“, primena A. Mošesas.
Prisijungti Baltarusiją – brangu ir kažin, ar verta
Grįžtant prie „2024-ųjų problemos“ sprendimo – pakeisti Rusijos konstituciją V. Putinui būtų kur kas paprasčiau, mano A. Mošesas. Mat nusprendus susijungti su Baltarusija, net jei A. Lukašenka ir sutiktų nusileisti, Rusijai prireiktų didžiulių išteklių. Be jų nepavyktų nei nusipirkti vietos elito lojalumo, nei nuslopinti kad ir menką, bet potencialiai gerai girdimą nepriklausomybės idėją puoselėjančių jėgų pasipriešinimą.
Maža to, žengiant tokį žingsnį Maskvai tektų prisiimti tiesioginę atsakomybę už Baltarusijos ekonominę būklę, kas būtų labai brangu, o ir patiems Rusijos gyventojams Baltarusijos prijungimas, tikėtina, nesuteiktų tiek džiaugsmo, kiek jo suteikė Krymo aneksija.
Rašinio autorius teigia tuo nenorintis pasakyti, kad Rusija šiuo klausimu neįsitempusi ir lanksti. Priešingai – Maskva siekia kuo labiau sustiprinti savo įtaką Baltarusijos atžvilgiu ir kuo labiau apriboti jos manevravimo laisvę. Kremlius darys viską, kad tik užsitikrintų, jog ir dabartinis Baltarusijos lyderis, ir hipotetinis jo įpėdinis paprasčiausiai neturėtų galimybės elgtis kaip nors kitaip.
Maskva budrumo nepraranda, bet ir nesinervina
A. Mošesas primena: ekonominių subsidijų Rusija nebeteikia be daugybės papildomų sąlygų. Kažkada buvusios dosnios, dabar paskolos darosi vis kuklesnės, o galimybių reeksportuoti naftos produktus, pagamintus iš neapmokestinamos rusiškos žaliavos, – mažėja. Tuo metu Baltarusijos pašonėje Rusija didina savo gynybos pajėgumus. Rusijos žiniasklaida aktyviai taikosi į vietinius, simpatizuojančius „Rusiškajam pasauliui“, keldama prorusiškus sentimentus ir mėgindama užkirsti kelią bet kokioms baltarusiškos tapatybės formavimosi apraiškoms.
Tai, kad į Rusijos ambasadoriaus Minske postą neseniai paskirtas buvęs etatinis KGB pareigūnas Michailas Babičius, leidžia numanyti, kad šalies administracinis ir saugumo aparatas nuo šiol bus stebimas dar įdėmiau. 2018 m. spalio mėnesį Rusijos Ortodoksų Bažnyčios sinodo posėdis pirmąkart istorijoje surengtas Minske. Tai ženklas, primenantis, kad šalyje veikia struktūra, palaikanti glaudų ryšį su Kremliumi, tačiau niekaip nepavaldi pačios Baltarusijos valdžios institucijoms, pastebi analitikas.
A. Mošeso įsitikinimu, tokiomis aplinkybėmis A. Lukašenkai būtų labai rizikinga jau vien pagalvoti apie tai, kad geopolitinio susitarimo su Maskva jis galėtų nesilaikyti. Kita vertus, kol A. Lukašenka susitarimo laikosi, žino, kur nubrėžtos raudonosios linijos, ir neleidžia Baltarusijai politiškai liberalizuotis, jo vadovavimas šaliai yra būtent tai, su kuo Kremlius gali ramiai ir patogiai gyventi.