Rytų fronte nieko naujo
Pasak Rytų Europos studijų centro (RESC) direktoriaus L. Kojalos, drastiškų pokyčių A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimų cikle nematyti.
„Ir anksčiau būdavo tam tikrų problemų tariantis dėl, pavyzdžiui, energetinių išteklių kainos, nes A. Lukašenka visada bandydavo išsaugoti tam tikrą nepriklausomybę, neatiduoti tam tikrų strateginių įmonių kontrolės.
Ar dabar situacija yra esmingai kitokia? Sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad Rusijos įtaka Baltarusijoje per ilgus metus tik augo. Baltarusija siuntė signalų, kad ji ieško balanso, pavyzdžiui, pasirinkdama būti Vakarų ir Rusijos tarpininke konflikto Ukrainoje atžvilgiu, tačiau Baltarusijos manevro laisvė visada buvo labai ribota ir to nereikėtų pamiršti“, – LRT.lt kalba L. Kojala.
Pasak pašnekovo, dabartinė situacija, kada Rusijoje pradeda veikti Baltarusijai nepalankus „mokesčių manevras“, keičiantis naftos ir naftos produktų apmokestinimą, tėra papildomas spaudimas ir priminimas A. Lukašenkai, kad jo veiksmų laisvė – labai ribota. Tiesa, anot L. Kojalos, peržengti Rusijai abejonių dėl Baltarusijos paklusnumo galinčios kelti ribos A. Lukašenka niekada ir taip nedrįso.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas V. Jurkonis laikosi panašios nuomonės. Pasak jo, Minskui nerimą kelti gali nebent tai, kad be paklusnumo ir draugiškumo šalis už Rusijos ekonominę malonę neturi ko daugiau pasiūlyti.
„Naujametiniai pasistumdymai tarp Baltarusijos ir Rusijos tiems, kas stebi šias valstybes, nėra jokia naujiena. Kai kurie net juokauja, kad sąjungininkų draugystė įprastai trunka vienuolika mėnesių, t. y. visus metus išskyrus gruodį. Visgi šiemet nerimo Minske – daugiau nei įprastai, o ir Rusijos apžvalgininkai svarsto galimus Baltarusijos prisijungimo motyvus, pliusus ir minusus.
Reikia pasakyti, kad pasistumdymo esmė nesiskiria, net ir spaudimo intensyvumas nėra didesnis, nei, tarkim, 2010-ųjų pabaigoje prieš taip vadinamus Baltarusijos prezidento rinkimus. Tačiau kylantį ažiotažą galima sieti su tuo, jog suprantama, kad tokių santykių distancija nebe tokia ilga kaip ankščiau. Kremlius, atrodo, nenusiteikęs žaisti įprastų žaidimų ir, kaip baltarusiai sako, mainyti naftą tiesiog už bučinius (draugystę). O oficialusis Minskas tokiomis sąlygomis neturi daug ką pasiūlyti ir jaučia, kad prieita kritinė (išsi)pardavinėjimo riba“, – teigia V. Jurkonis.
Tiesa, pasak jo, akivaizdžių motyvų radikaliai keisti santykių kursą neturi nei viena, nei kita ginčo pusė, o Baltarusijos prijungimo prie Rusijos scenarijus neatrodo nei labai reikalingas, nei labai naudingas.
Baltarusijos nepriklausomybė – retorinė
V. Jurkonis pastebi, kad A. Lukašenka pastaruoju metu dažniau kalba apie Baltarusijos suverenitetą, bet, anot politologo, kaimyninė valstybė vien žodžiais labiau nepriklausoma netaps.
„Visa Rusijos – Baltarusijos santykių dinamika rodo, kad Baltarusijos prezidentas per savo valdymo metus ne kažin ką nuveikė stiprindamas Baltarusijos nepriklausomybę – greičiau atvirkščiai. Nepaisant to, būtent tai leido gyvuoti taip vadinamam Baltarusijos ekonominiam stebuklui, kurį tiksliau būtų vadinti išlaikytinio ekonomika (nes jos pagrindu buvo Rusijos subsidijos ir kitokio pobūdžio parama). Net dalis Baltarusijos opozicijos tyliai džiūgavo, kad A. Lukašenka Maskvoje sugeba „išsimušti“ tiek daug“, – sako V. Jurkonis.
Savo ruožtu L. Kojala pastebi, kad Baltarusija ir anksčiau imitavo nepriklausomumo, pusiausvyros tarp Rytų ir Vakarų paiešką, tačiau paprastai tai būdavo gudrus žaidimas, siekiant sušvelninti Vakarų sankcijas šaliai.
„Baltarusijos santykiuose su Vakarais visuomet būdavo daugiau retorikos, suponuojančios, kad A. Lukašenka balansuoja tarp Rytų ir Vakarų, gali rinktis, su kuo suartėti. Tačiau tai – iliuzija, nes realybėje tokio pasirinkimo laisvės Baltarusija nejaučia, ji niekada nebuvo visiškai nepriklausoma, o strateginės šios šalies politikos kryptys visada buvo labai susijusios su Kremliumi. Dažniausiai toks retorinis balanso demonstravimas tebūdavo siekis sumažinti vienu ar kitu metu Baltarusijai taikytas Vakarų sankcijas“, – pažymi L. Kojala.
Koziris – Kremliaus rankose
Kaip pastebi V. Jukronis, pagrindinis Rusijos ir Baltarusijos ginčo objektas šiandien yra prekybos naftos produktais mokesčių manevras, kuris aiškiai rodo, jog visos įtampos epicentre yra ekonominio pobūdžio klausimai.
„Jei tai tėra eilinis derybų raundas, kurio metu Maskva nori parodyti savo stipresniojo poziciją, o kartu ir tikrąją A. Lukašenkos vietą, tai pasistumdymas netrukus bus užglaistytas ir rasta tam tikra sugyvenimo formulė, tenkinanti kiekvieną pusę. Blogesnės žinios Minskui būtų, jei Maskva galų gale nuspręstų optimizuoti dvišalius santykius, nes resursų kuo kompensuoti šiuos praradimus šiai dienai nelabai matyti.
Baltarusija, deja, daug alternatyvų neturi, tik būtų klaidinga daryti išvadą, jog dėl to atsiveria didesnės galimybės Vakarams. Geriausiu atveju Vakarai gali išplėsti oficialaus Minsko derybinę erdvę. Visgi, regis, Kremlius yra toks užtikrintas savo įtaka, jog neprieštarautų ir didesniam finansiniam Briuselio indėliui Baltarusijoje. Ypač jei tai būtų daroma Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos sąskaita“, – svarsto V. Jurkonis.