Į stovyklą nuo magistralės vedantis kelias – pilnas žmonių. Į ir iš stovyklos pro atskirus patikros punktus eina šeimos ir pavieniai asmenys, grįžtantys ar dar einantys į darbą, ketinantys aplankyti kitur gyvenančius gimines. Prie vieno pagrindinių įėjimų akis patraukia šimtas ar daugiau sustatytų dviračių – Skandinavijos šalių dovana.
Patekti į Zaatari stovyklą gali ne visi – reikalingas specialus leidimas. Europos Komisijos Humanitarinės pagalbos departamento Jordanijoje patarėjas Mateo Paoltroni pasakoja, kad paskutiniu metu tapo sudėtingiau patekti į visas pabėgėlių stovyklas Jordanijoje, tačiau Zaatari – viena laisviausių stovyklų šalyje. Turintys darbo leidimus, iš stovyklos gali išeiti ir vėl grįžti – kad ir po mėnesio.
Miestas ant smėlio lauko
Zaatari pabėgėlių stovykla atidaryta 2012 m. liepą. Vos per kelis mėnesius joje apgyvendinta apie 15 tūkst. nuo karo bėgančių Sirijos gyventojų. Po truputį iš palapinių miestelio Zaatari stovykla virto tikru miestu: įrengtas vandentiekis, 2017 m. pastatytos saulės energiją gaminančios ir stovyklą elektra aprūpinančios plokštės.
Žmonės stovykloje gyvena krovinių gabenimo konteineriuose. Vienai šeimai – vienas toks statinys, o neretai jame gyvena ir 8 ar daugiau asmenų. Dalis jų papuošti ryškiais piešiniais, bet ir apsinešę dulkėmis, mat stovykla įkurta ant plyno smėlio lauko, o susisiekimas vyksta vieškeliu.
Pagrindinė stovyklos gatvė, praminta „Eliziejaus laukais“, jau seniai tapo Sirijos pabėgėlių išradingumo ir verslumo simboliu. Čia galima įsigyti rūbų, vaisių, daržovių ir kitų maisto produktų, žaislų. Yra ir gatvės maisto parduotuvėlės–kavinukės, kirpyklos. Iš viso veikia apie 3 tūkst. įvairių neformalių parduotuvių ir verslų.
Stovykloje veikiančioje gydymo įstaigoje gimsta apie 80 vaikų per savaitę, o prireikus cezario pjūvio, specialistai moteris nugabena į šalia esančias miesto ligonines. Pabėgėliams teikiamos šeimos planavimo paslaugos, galima gauti norimas kontracepcijos priemones.
Vaikystė su potrauminio streso sindromu
Zaatari stovyklos gatvėse galima pastebėti žaliomis ar šviesiai mėlynomis uniformomis vilkinčius mokyklinukus. Vaikai iki 18 m. sudaro kiek daugiau nei pusę stovyklos gyventojų, maždaug ketvirtadalis visų pabėgėlių – vaikai iki penkerių. Bet į mokyklas eina toli gražu ne visi (skaičiuojama, kad apie 21 tūkst. vaikų) – dalis jas lanko nereguliariai, kiti visai neateina.
Vaikai pasakoja, kad mokykloje jiems patinka. Viena mergaitė sako užaugusi norinti būti teisėja ar advokate, kita svajoja tapti astronaute. Vienuolikmetė Sidra užaugusi norėtų būti daktare – padėti žmonėms, kuriems tos pagalbos reikia. Ji pasakoja, kad mokykloje patinka įvairūs pratimai – pavyzdžiui, kvėpavimo, tempimo ir judėjimo. „Kai naktį sapnuoju košmarus – tai būdas kaip galiu nusiraminti ir atsipalaiduoti“, – atvirauja Sidra.
Grįžti nėra kur
Europos Komisijos duomenimis, Jordanijoje gyvena apie 670 tūkst. registruotų pabėgėlių iš Sirijos. Vietos valdžia sirų suskaičiuoja per milijoną, tačiau ne visi registruoti pabėgėlių statusu. Maždaug kas šešioliktas Jordanijoje gyvenantis asmuo – prieglobsčio prašytojas iš kaimynės Sirijos.
Iš Daros, Damasko bei Homso atvykę pabėgėliai pasakoja panašias istorijas: apie bombų garsus, sugriautus namus bei ilgą kelionę, dažniausiai – pėsčiomis, iki Jordanijos pasienio, kartu su mažamečiais vaikais ir tik būtiniausiais daiktais – maisto atsargomis ir dokumentais.
Dalis paklaustų apie grįžimą sako, jog šią akimirką grįžti namo nesaugu, kad ir kaip norėtųsi. M. Paoltroni irgi teigia, kad sąlygos šiuo metu nėra tinkamos pabėgėliams grįžti. Kai kuriose šalies regionuose nėra saugu, o didžiojoje Sirijos dalyje nėra ir normaliam gyvenimui reikalingų sąlygų.
„Aštuoneri metai nuo karo pradžios, o konfliktas Sirijoje vis dar tęsiasi. Tai reiškia, kad labai tikėtina, jog žmonės negalės grįžti į savo miestus, kad jų namai sugriauti“, – aiškina M. Paoltroni. Jis primena, kad smarkiai pasikeitė ir žmonių demografija: kai kur, pavyzdžiui Damaske ir Homse, padidėjo šiitų koncentracija – seniau ten dominavo sunitai.
Pašnekovas pasakoja, kad neseniai atliktos apklausos duomenimis, tik 8 proc. pabėgėlių norėtų grįžti į Siriją per artimiausius 12 mėnesių. Visgi jis priduria, kad situacija keičiasi labai greitai ir atsiranda žmonių, pasiryžusių grįžti.
„Mes negalime jiems sakyti, ar grįžti, ar ne, bet padedame gauti visą reikiamą informaciją, kad patys apsispręstų, ką daryti toliau. Jie nežino, kokia situacija Sirijoje šiuo metu, kas vyksta jų gimtuosiuose miestuose. Vienintelė informacija, kurią jie turi – iš ten pasilikusių giminaičių, jei tokių yra.“, – pasakoja M. Paoltroni.
Už stovyklos ribų – skurdas
Apie 80 proc. pabėgėlių iš Sirijos gyvena už stovyklos ribų – daugiausia miestuose šalies Šiaurėje ir aplink Jordanijos sostinę Ammaną. Gavę specialius leidimus, jie gali dirbi kai kuriuos darbus, daugiausia statybose ar žemės ūkyje. Tačiau susirasti darbą – sunku. Tad skaičiuojama, kad daugiau nei 85 proc. pabėgėlių Jordanijoje gyvena skurde, o apie 67 proc. turi skolų.
Dėl įšaldytų santaupų gimtojoje Sirijoje, vis daugiau šeimų priverstos kliautis humanitarine pagalba, kad patenkintų būtiniausius poreikius. Pasak M. Paoltroni, dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų, dalis pabėgėlių visgi grįžta į uždarą stovyklos aplinką. Kai kurie, pvz., neturintys dokumentų, leidžiančių gyventi už stovyklos ribų, arba pažeidę įstatymus – yra gražinami prievarta, nes kitaip būtų deportuoti atgal į Siriją. Vis dėlto tokių nedaug, pasakoja pašnekovas.
Pilietinis karas Sirijoje, prasidėjęs 2011 m., laikomas viena didžiausių humanitarinių krizių pasaulyje. Daugiau nei pusė Sirijos gyventojų – 12 mln. žmonių – žuvo ar buvo priversti palikti namus ir prieglobsčio prašyti kitose šalyse. Maždaug pusė karo pabėgėlių įsikūrė kaimyninėse Turkijoje, Libane ir Jordanijoje.
Parengė Galina Vaščenkaitė