Saugoma buvo griežtai, juk JAV neseniai nužudė Martiną Lutherį Kingą ir Robertą F. Kennedy, kita vertus, negi jaunos damos gali būti pavojingos.

Tačiau Beate Klarsfeld eidama pro Vakarų Vokietijos kanclerį Kurtą Georgą Kiesingerį sustojo ir sušuko: „Nacis!“

„Jis atsisuko, – pasakoja moteris. – Žinojo, kas aš tokia.“

Tada B. Klarsfeld skėlė jam antausį, kuris padėjo pakeisti Vokietiją.

Praėjus 50 metų, B. Klarsfeld įdėmiai žiūri į 1968 m. lapkričio 8-osios „Berliner Zeitung“ numerio pirmą puslapį. „29 m. Tarnautoja. Iš Berlyno. Gyvena Paryžiuje“, – prašyta po moters rusvais banguotas plaukais nuotrauka. Laikraščio puslapis įrėmintas ir pakabintas kabinete, kurį moteris dalijasi su vyru Serge‘u ir dviem judriais šunimis. Kokių minčių kyla, dabar žiūrint į nuotrauką? „Kyla minčių, kad pasenau“, – sukrizena dama.

B. Klarsfeld gimė 1939 m. Ji buvo vienintelis neturtingos Berlyno poros, balsavusios už Hitlerį, vaikas. Jos tėvas trumpai pabuvo kareiviu, paskui Rytų fronte susirgo plaučių uždegimu ir buvo išsiųstas namo. Nuo 1945 iki 1953 m. šeima nuomodavosi vieną kambarį Berlyno gyventojų butuose.

Jie niekada nekalbėjo apie nacizmą, prisimena B. Klarsfeld: „Toks buvo auklėjimas pokarinėje Vokietijoje. Iš Vakarų Berlyno buvo likę griuvėsiai, mano tėvas dirbo akmenskaldžiu. Daugelis mano mokyklos draugų neteko tėvų SSRS.“

Beate Klarsfeld

1960 m. ji paspruko iš tėvų namų ir įsidarbino aukle Paryžiuje. Po kelių savaičių metro stotelėje prie jos priėjo prancūzas ir užkalbino patikrinta fraze: „Ar tu – anglė?“ Nuo to laiko Serge‘as ir Beate nebesiskyrė.

Serge‘ui dabar 83 m., jo gyvas prancūziškas veidas, supamas banguotų žilų plaukų, kontrastingas jos granitiniam prūsiškam veidui. Jis – žydas. 1943 m. naciai surengė reidą name Nicoje, kur gyveno jo šeima. Serge‘as ir jo sesuo pasislėpė už tėvo padarytos pertvaros spintoje, o tėvą išsivedė, jis mirė Aušvico koncentracijos stovykloje.

Kai S. Kuperis kalbino porą, jie kaip tik ruošėsi vykti į Nicą minėti reido metinių. Serge‘as sako: „Mane irgi turėjo deportuoti, bet tėvo dėka nedeportavo. Jaučiausi tarsi gavęs antrą šansą gyventi. Turėjau juo pasinaudoti.“

Jo motina buvo studijavusi ikinacistinėje Vokietijoje, ji iš karto maloniai priėmė Beate. Šeima papasakojo jaunai moteriai apie Holokaustą.

Serge‘as papasakojo apie vokiečius brolį ir seserį Hansą ir Sophie Scholl, kurie 1943 m. prie savo universiteto Miunchene platindavo antinacistinius bukletus. Už tai jie buvo nubausti mirties bausme.

Naciai negailestingai kovojo su visais nedorėliais, bet septintą praėjusio amžiaus dešimtmetį tokie nedorėliai sudarė Vakarų Vokietijos visuomenę. „Naciai tapo padoriais vokiečiais, gerais tėvais, pavyzdiniais vyrais“, – sako Beate.

Kurtas Georgas Kiesingeris

1966 m. žlugo Ludwigo Erhardo vyriausybė, kancleriu tapo K. G. Kiesingeris. 1933 m. jis įstojo į nacių partiją (vienintelis iš Vakarių Vokietijos kanclerių buvęs šios partijos nariu). Per karą jis buvo atsakingas už propagandą Užsienio ministerijos radijo departamente, artimai bendradarbiavo su Josepho Goebbelso Propagandos ministerija.

„Kiesingeris įkūnijo blogio garbingumą“, – rašė Beate prancūzų žurnale „Combat“. Už tai ją atleido iš darbo prancūzų ir vokiečių jaunimo biure OFAJ. Klarsfeldai apsisprendė kovoti.

Pirmas jų žingsnis – tas laikais laikytas praktiškai nedžentelmenišku – buvo detaliai iširti K. G. Kiesingerio praeitį.

„Supratau, kad be dokumentų daug nenuveiksi, nes spaudai tai nebuvo labai įdomu“, – pasakojo Beate. Rytų Vokietijos pareigūnai mielai sutiko padėti pažeminti Vakarų Vokietijos kanclerį, taigi suteikė jiems prieigą prie reikiamų dokumentų Potsdamo archyve. Serge‘as pasakoja: „Tai buvo oportunistų aljansas.“

Beate išima iš lentynos jų rašytus pamfletus. Vienas vadinasi: „Partijos nario 2633930 KIESINGERIO istorija.“

Klarsfeldai buvo pusiau atskirti nuo platesnio 1968 m. judėjimo. Daliai judėjimo dalyvių mažai rūpėjo Vokietija, o dauguma kolegų vokiečių laikė Kiesingerį vėlyvojo kapitalizmo simptomu. Vis tik Klarsfeldai buvo 1968-ųjų judėjimo vaikai, jie suprato – reikia kažko impozantiško, kad Vokietija pakeistų nuomonę. Balandį Beate atsistojo Bundestage (Vokietijos parlamento žemieji rūmai) ir ėmė šaukti: „Kiesingeri, naci, atsistatydink!“ Ją greitai išvedė.

Lapkričio 7 d. trimečio berniuko Arno (šiuo metu jis – žinomas advokatas) motina pagaliau trenkė seniai planuotą antausį. Jos teigimu, tai buvo jaunesnės kartos antausis vyresnei kartai. „Myliu Vokietiją. Padariau taip kaip Vokietijos ne žydė, gimusi 1939 m., kuri nėra kalta, bet jautėsi atsakinga“, – pasakoja moteris.

Serge‘o teigimu, tai buvo tarsi dukters, trenkiančios antausį savo naciui tėvui, simbolis. „Jei būtų trenkęs vyras, būtų atrodę agresyviai. Tai buvo simbolinis smurtas tikro smurto kupinuose metuose.

Kai Beate sulaikė, dar vienas buvęs nacių propagandininkas, K. G. Kiesingerio padėjėjas Ernstas Lemmeris pavadino ją seksualiai frustruota moterimi (vėliau atsiprašė). Tą pačią dieną ją teisė už šmeižtą, užpuolimą ir sumušimą. Teisme ji išgirdo, kad vienas iš K. G. Kiesingerio apsaugininkų nusitaikė į ją pistoletu ir neiššovė tik todėl, kad bijojo sužeisti kanclerį. Teisėjas skyrė jai metų laisvės atėmimo bausmę. Bet kai išgirdo, kad ji – Prancūzijos (vienos iš Berlyną okupavusių šalių) pilietė, paleido.

Vėliau jai skyrė keturis mėnesius laisvės atėmimo ir atidėjo bausmės vykdymą. Savo teismo posėdžiais ji pasinaudojo, kad paviešintų K. G. Kiesingerio praeitį.

Labai greitai vos jam pasirodžius viešumoje, pasigirsdavo šauksmai „nacis“ arba jam panosėje imdavo mosuoti netikrais nacių partijos bilietais.

Įžeidi Klarsfeldų reklama įveikė buvusį nacių propagandininką. Net Beate motina (kuri susibičiuliavo su Serge‘o motina ir buvo sukrėsta tėvo deportavimo istorijos) ėmė didžiuotis antausį trenkusia dukterimi, nors iš pradžių dėl to buvo gėda prieš kaimynus.

1969 m. K. G. Kiesingeris pralaimėjo rinkimuose socialdemokratui Willy Brandtui, kuris buvo pabėgęs nuo nacių į Skandinaviją. Dabar Hitleris tikrai pralaimėjo karą“, – tą vakarą paskelbė W. Brandtas.

Beate balse girdėti dvejonė: „W. Brandtą išrinko kancleriu, bet kova su nacių nusikaltėliais nebuvo jo prioritetas.“

Tai tapo prioritetu Klarsfeldams. Jie tapo nenuilstančiais nacių medžiotojais, pasitelkdavo tuos pačius metodus, kaip ir kovojant su K. G. Kiesingeriu – surinkdavo dokumentus, siekdavo viešumos ir pan. Jie padėjo įvykdyti teisingumą Liono ir Paryžiaus gestapo viršininkams Klausui Barbie ir Kurtui Lischkai. Beate sako: „Rizikuodavome gyvybe. Susprogdino mūsų automobilį, mūsų namuose paslėpė bombą.“

Beate Klarsfeld

Dauguma nacių taip ir liko nenubausti, bet, Serge‘o teigimu, visa tai sutaikė Prancūziją su Vokietija. Jo nuomone, būtent todėl Prancūzija visada leisdavo porai sukurti „nedideles diplomatines krizes“ su šalimis, kurios priglaudė nacius.

Neseniai ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas apdovanojo Klarsfeldus.

Beate brangina kiekvieną apdovanojimą: „Sakydavo, kad teršiu savo lizdą, dabar gaunu apdovanojimų iš Vokietijos.“

Šiuo metu Klarsfeldų nacių medžioklė baigta, jų grobio praktiškai nebeliko. Kai autorius paklausė Beate, ar ko nors gailisi, ji atsakė: „Gal kad Aloisas Brunneris nebuvo teisiamas Prancūzijoje.“

Adolfo Eichmanno padėjėją vis nuteisdavo mirties bausme už akių, bet jis veikiausiai mirė požemiuose Damaske 2001 m., kai neteko jį priglaudusio Sirijos režimo malonės.

Beate apgailestauja dar dėl vieno dalyko: „Jaunoji karta nėra taip pasišventusi kaip mes. Hitleris įskiepijo neapykantą žydams, dabar (neapykanta) jaučiama imigrantams.“ Serge‘as atsidūsta: „Jei būtume mirę prieš penkerius metus, būtų atrodę, kad viskas baigta. Dabar, kai žmonės gyvena taip ilgai, mato, kaip keičiasi pasaulis.“

Klarsfeldai toliau kovoja – ant Beate stalo guli atspausdintas straipsnis apie taiką genocido siaubiamame Burundyje. Serge‘as sako: „Politiškai motyvuotam žmogui nėra poilsio.“

Beate prisimena merginą, atvykusią dirbti į Paryžių aukle ir praktiškai nieko nežinojusią apie nacizmą, kuri vėliau trenkė antausį, vis dar prisimenamą Vokietijos istorijoje. „Mes daug pasiekėme“, – apibendrina ji.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (150)