Konflikto priežastys – komplikuotos. Rusijos ir Čečėnijos santykiai nuo seno buvo įtempti ir tai susiję su XIX amžiuje vykusios Rusijos ekspansijos į Kaukazą laikotarpiu. Nuo tada, kai čečėnai buvo prievarta aneksuoti ir tapo Rusijos imperijos dalimi, jie niekada nenorėjo pripažinti Rusijos valdžios. Per Rusijos pilietinį karą, vykusį 1917-1920 metais, čečėnai paskelbė savo suverenitetą, tačiau 1920 metais Raudonoji armija juos numalšino, rašo portalas globalsecurity.org.

Kaukazo kalnų šiaurinėje dalyje už šimto kilometrų nuo Kaspijos jūros įsikūrusi Čečėnija Rusijai strategiškai svarbi dėl dviejų priežasčių. Pirma – priėjimo tiek prie Juodosios jūros, tiek prie Kaspijos jūros galimybė iš Rusijos Federacijos centrinės dalies per Čečėniją. Antra, pagrindiniai Rusijos naftos ir dujų vamzdynai su Kaukazu ir Azerbaidžanu taip pat eina per Čečėniją.

Šiaurės Kaukaze esanti Čečėnija pasiskelbė esanti nepriklausoma nuo Rusijos Federacijos 1991 metais, valdant buvusiam sovietų bombonešių divizijos vadui generolui majorui Džocharui Dudajevui. 1993 metais Dž. Dudajevo vadovaujamai Čečėnijos vyriausybei paskelbus visiškos nepriklausomybės deklaraciją respublikoje kilo pilietinis karas. 1993 ir 1994 metais su Rusijos pagalba mėginta nesėkmingai nuversti Dž. Dudajevą.

Džocharas Dudajevas (centre)

1994 metų vasarą Rusijos vyriausybės kaltinimai, metami prezidento Dž. Dudajevo vyriausybei, suintensyvėjo – ji apkaltinta kitokios politinės nuomonės malšinimu, korupcija ir dalyvavimu tarptautinėje kriminalinėje veikloje. Čečėnija tapo organizuoto nusikalstamumo, ginklų ir narkotikų kontrabandos vieta.

Keletas ginkluotų opozicijos grupuočių, kurias finansais ir ginklais rėmė Rusijos vyriausybė, siekė nuversti Čečėnijos prezidentą. 1994 metų rugpjūtį jos įvykdė sprogimus telegrafo stotyje ir Maskvos-Baku geležinkelio linijoje. Dž. Dudajevo vyriausybė dėl to apkaltino politinius oponentus ir įvedė nepaprastąją padėtį, o 1994 metų rugsėjį buvo įvesta karinė padėtis. Ji numatė daug apribojimų: buvo įvesta komendanto valanda, sugriežtintos išvykimo iš šalies ir atvykimo į ją procedūros, kai kuriose vietose apribotos kelionės traukiniais.

1994 metų lapkričio 26 dieną opozicija, padedama užsislaptinusių kelių elitinių Rusijos kariuomenės dalinių, inicijavo didelio masto puolimą. Rusijos kariškiai iš pradžių neigė oficialų savo dalyvavimą šiame konflikte. Vis dėlto, Dž. Dudajevo nuversti iš posto nepavyko. Rusijos karinės pajėgos aktyviai stengėsi nušalinti jį iki pat 1994 metų gruodžio. Iš pradžių buvo kliaunamasi slaptomis priemonėmis, tačiau gruodžio pradžioje pradėta planuoti plataus masto konvencinė karinė operacija.

Pirmasis Čečėnijos karas

Boriso Jelcino administracijai priėmus sprendimą, 1994 metų gruodžio 10-11 dienomis į Čečėniją įsiveržė trys Rusijos šarvuočių divizijos, prorusiški čečėnų pėstininkai ir vidaus saugumo pajėgos. Tuo siekta greitos pergalės, kuri leistų nuraminti situaciją ir atkurti prorusišką valdžią. Deja, tai virto ilgomis karinėmis operacijomis – tradiciškai griežtai nusiteikę čečėnų kovotojai aršiai priešinosi nemokšiškiems Rusijos pajėgų veiksmams.

Rusijos karinės oro pajėgos bombardavo respublikos sostinės Grozno karinius bei civilinius objektus. Reguliarioji kariuomenė ir Vidaus reikalų ministerijos pajėgos gruodžio 10 dieną kirto Čečėnijos sieną ir apsupo Grozną. Pradedant 1994 metų gruodžio pabaiga, po ilgo čečėnų priešinimosi sostinė Groznas buvo stipriai bombarduojamas iš oro ir artilerijos pabūklų, dėl ko žuvo daug civilių, šimtai tūkstančių viduje buvo priversti bėgti.

Borisas Jelcinas

Aviacijos vykdomas bombardavimas truko visą mėnesį nuo gruodžio iki sausio, kurio metu sugriauti gyvenamieji ir valstybiniai pastatai, tarp jų ligoninės ir našlaičių namai. Pasak žiniasklaidos pranešimų, žiemą prieš Grozną vykdytos karinės kampanijos įkarštį per valandą buvo detonuojama iki keturių tūkstančių sprogimų.

Šiuos veiksmus prezidento B. Jelcino įgaliotinis žmogaus teisių klausimais Sergejus Kovaliovas ir nevyriausybinės kovos už žmogaus teises organizacijos pasmerkė kaip didelį žmogaus teisių pažeidimą. Rusijos valdžia gruodžio 28 dieną paskelbė, kad Rusijos sausumos kariuomenė pradėjo operaciją, kuria siekiama „išlaisvinti“ Grozną ir nuginkluoti „neteisėtas ginkluotas grupuotes“. Dž. Dudajevo rėmėjai prisiekė toliau priešintis ir pereiti prie partizaninio karo.

Į Čečėniją nusiųstos pajėgos daugeliu atvejų čia atvyko tik kaip privalomos karinės tarnybos kariai, dėl ko jie mokėjo vos pusę to, ką JAV kariai gauna kaip bazinį parengimą. Kadangi Rusijos karinius veiksmus planuojantys asmenys norėjo patausoti savo 6 tūkstančius tankų, kuriuos laikė vertais kovoti prieš Vakarus, į Čečėniją buvo pasiųsti senesni modeliai.

Pirmasis Čečėnijos karas

Tik nedaugelis tankistų buvo apmokyti valdyti tokią karinę techniką, o ir tie, kurie buvo apmokyti, gavo ne tuos tankus. Mokantys valdyti „T-72“, sėdo į „T-80BV“ tankus, o „T-80“ – į „T-72As“. Įguloms teko mokytis ir susipažinti pakeliui į Grozną.

Visa tai dar labiau apsunkino dvi esminės klaidos. Pirma, visuose į Čečėniją pasiųstuose kariniuose vienetuose galiojo taikos metui būdinga nurodymų grandinė. Pagal karo laiko reglamentą, visos tam tikroje vietovėje esančios pajėgos paklūsta paskirtam vadui. Taikos metu jos yra pavaldžios pagal savo subordinaciją. Tai galiojo tiek į Čečėniją pasiųstų Karinių oro pajėgų daliniams, tiek Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenei, kuri sudarė apie 40 procentų visų dislokuotų pajėgų (15 tūkstančių iš 38 tūkstančių).

Antra, Šiaurės Kaukazo karinės apygardos vadas organizavo operaciją kaip klasikiniame sovietų fronte, kai dislokuotos pajėgos turi bent kelių lygių vadus. Tai lėmė visišką nesėkmę – 1995 metų išvakarėse 131-oji nepriklausoma motorizuota šaulių brigada ir 81-oji sargybinis motorizuotas šaulių pulkas buvo praktiškai sunaikinti.

Pirmasis Čečėnijos karas

Sovietai turėjo labai stipriai išvystytą ilgalaikio atsargų saugojimo ir laikymo sistemą, išdėstytą per visą šalį, tačiau kad viskas tinkamai veiktų, reikėjo tinkamo pasiruošimo. Štai kodėl 1991 metais generolas leitenantas Dmitrijus Volkogonovas pažymėjo, kad subyrėjimo metu Sovietų Sąjunga turėjo savo žinynuose 77 tūkstančius tankų, tačiau visi jie buvo remontuojami ar buvo atliekamas jų eksploatacinis aptarnavimas.

Žlugus Sovietų Sąjungai, daugelio remonto gamyklų imperija neteko – jos liko Baltarusijoje ir Ukrainoje. Kadangi kvalifikuotų žmonių skaičius sumažėjo, daugelis tankų buvo perduoti į neprityrusių žmonių rankas. Jie nemokėjo tinkamai paruošti technikos ir kai tankams teko pajudėti, daugelį iškart ištiko nesėkmė. Generolas pulkininkas Sergejus Majevas, vadovavęs Rusijos kariuomenės tankų ir šarvuočių valdybai, kelis kartus yra pareiškęs, kad tai buvo pagrindinė jų nesėkmių ir problemų priežastis.

Pirmasis Čečėnijos karas

Tankai, kuriuos kovai parengti pakanka šešių valandų, dabar buvo ruošiami nuo septynių iki devynių dienų, o ir parengti dažnai vos ne iš karto susidurdavo su pagrindinių sistemų gedimais. Be to, ši technika naudojo „žieminį“ kurą su specialiais priedais, padedančiais lengviau užvesti, dėl ko nuo sviedinių ir kulkų jie kur kas greičiau užsidegdavo.

Ir nors Rusijos pajėgos per ilgą ir kruviną karinę kampaniją gyvenamosiose vietovėse sulygino su žeme Čečėnijos sostinę Grozną ir kitus gyvenamuosius centrus, čečėnų kovotojai kontroliavo didžiules respublikos teritorijas visus 1995 metus ir 1996 metų pradžioje.

Budionovsko įkaitų drama

Dvi didelės įkaitų dramos – 1995 metais Rusijos pietuose esančiame Budionovske ir 1996 metų sausį Dagestano pasienyje esančiame Pervomaisko mieste – lėmė, kad po nesėkmingų karinių misijų teko paleisti belaisvius. Pervomaiske įvykęs incidentas beveik visiškai sunaikino miestą ir pareikalavo daugybės civilių gyvybių.

Kadangi Rusijos vykdomos karinės kampanijos nesėkmes ir didelius nuostolius puikiai nušvietė nepriklausoma šalies žiniasklaida (manoma, kad iki 1995 metų balandžio žuvo 1,5 tūkstančio rusų karių ir 25 tūkstančiai civilių), visuomenės nuomonė Rusijoje stipriai pasikeitė – vis daugiau žmonių pasisakė prieš okupacijos tęsimą. Vis dėlto, baiminantis, kad kapituliavimas prieš sepataristinę valdžią vienoje etninėje respublikoje sukurs precedentą kitiems apie nepriklausomybę svajojantiems regionams, 1995 metais prezidentas B. Jelcinas svyravo tarp visiškos paramos vykdomoms operacijoms ir tariamos gynybos ministro Pavelo Gračiovo ir jo generolų nekompetencijos pasmerkimo.

Pavelas Gračiovas

B. Jelcinas atleido kelis aukštus generolus, tarp jų ir gynybos viceministrą Borisą Gromovą, kuris kritiškai žiūrėjo į šį karą. 1995 metais ir 1996 metų pradžioje P. Gračiovo negebėjimas pasiekti norimų rezultatų ir tęstinė netvarka aukščiausių vadų gretose rodė, kad jis nebekontroliuoja aukščiausių karinių pareigūnų.

1995 metų liepos 30 dieną Rusijos vadovai ir Čečėnijos prezidentui Dž. Dudajevui lojalūs žmonės pasirašė karinį protokolą, raginantį skelbti paliaubas, nuginkluoti kovotojų grupuotes, atitraukti didžiąją dalį federacinių pajėgų ir apsikeisti karo belaisviais. Protokolo įgyvendinimas vyko lėtai ir rudenį, kai buvo mėginta pasikėsinti į buvusį federalinių pajėgų Čečėnijoje vadą generolą Romanovą, buvo sustabdytas.

Pirmasis Čečėnijos karas

Rusijos pajėgų įvykdyti tarptautiniai žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai buvo nepalyginti didesni už čečėnų kovotojų padarytus pažeidimus. Rusijos pajėgos naudojo jėgą neproporcingai ir be jokios atrankos, kas pareikalavo daug civilių gyvybių. Taip pat nebuvo leista civiliams evakuotis iš tiesioginės grėsmės zonų, o humanitarinėms organizacijoms – padėti nelaimėje atsidūrusiems civiliams. Saugumo pajėgos buvo atsakingos už Čečėnijoje dingusius žmones. Čečėnų pusė nužudė kelis federalinių pajėgų atstovus ir pakartotinai vykdė civilių gyventojų įkaitų operacijas. Tuo metu abi konflikto pusės naudojo kankinimus, netinkamai elgėsi su karo belaisviais ir kai kuriuos jų nužudė.