Virš Turkijos ir JAV dvišalių santykių jau kurį laiką nesisklaido nesutarimų debesys. Ankara, atrodo, randa nemažai bendrų interesų bendradarbiavimui su Maskva. Pavyzdžiui, tampa pirmąja NATO nare, už, kaip skelbiama, 2,5 mlrd. JAV dolerių įsigyjančia keturias rusiškų zenitinių raketų sistemas S-400.
Nepaisant Vašingtono ir Briuselio spaudimo, Ankara tvirtina šios, jau pasirašytos sutarties su Rusija neatsisakysianti, bet nenorėtų būti „išmesta“ ir iš brangiausios JAV istorijoje penktos kartos naikintuvų F-35 kūrimo programos, nors, bent jau teoriškai, S-400 ir F-35 pajėgios viena kitą sunaikinti.
Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje lankęsis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu pareiškė, kad nesutarimus santykiuose su JAV siekiama išspręsti diplomatiniais būdais, o Ankaros ryšiai su Rusija esą nėra alternatyva Turkijos partnerystei su Vašingtonu ar kitomis Vakarų valstybėmis.
Nors, žvelgiant iš Vilniaus perspektyvos, prieštaros šiame pareiškime neįžvelgti sunku, Vakarų ekspertai portalui LRT.lt sako, kad tiek Ankaros nesutarimai su Vašingtonu, tiek suintensyvėjęs bendradarbiavimas su Maskva tėra trumpalaikiai reiškiniai, nekeičiantys Turkijos geopolitinio kurso.
Pašlijusius JAV ir Turkijos santykius laidoti per anksti
JAV konservatyviosios idėjų kalvės „Heritage Foundation“ Užsienio politikos centro direktorius L. Coffey portalui sako, kad tikrai rimtus iššūkius dvišaliuose Turkijos ir JAV santykiuose stebime tik pastaruosius kelerius metus – iki tol septynis dešimtmečius jie buvę geri, tad apie fundamentalius pokyčius kol kas kalbėti per anksti.
Visgi, pasak eksperto, yra klausimų, kurie kelia esminių nesutarimų. Pvz., Turkijai nepriimtina JAV parama Kurdų liaudies apsaugos daliniams Sirijoje (YPG), kuri iš esmės yra Kurdistano darbininkų partijos (PKK) atšaka, tad, kaip ir PKK, Turkijos laikoma teroristais. LRT.lt primena, kad neseniai Turkija perspėjo pradedanti naują operaciją Sirijoje prieš amerikiečių remiamus kurdų kovotojus.
JAV, kaip aiškina L. Coffey, iš esmės nepriimtinas Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano atsakas į nepavykusį perversmą jo šalyje 2016 m. – įvesti apribojimai ir atviras smurtas pilietinės visuomenės, akademinės bendruomenės, žurnalistų atžvilgiu buvo didžiulė kliūtis dvišaliams santykiams. Kai, susidorodama su menamo perversmo organizatoriais, Ankara apkaltino sąsajomis su terorizmu ir įkalino amerikietį pastorių Andrew Brunsoną, JAV ir Turkijos santykiai pasiekė žemiausią tašką, primena L. Coffey. (A. Brunsonas paleistas praėjus dvejiems metams po suėmimo – 2018 m. spalio viduryje – LRT.lt).
„Carnegie Europe“ vizituojantis mokslininkas ir Stambule įsikūrusio nepriklausomo Ekonomikos ir užsienio politikos studijų centro tarybos vadovas S. Ulgenas pastebi, kad esame matę ne vieną epizodą, kai Turkijos ir JAV bendradarbiavimui iškildavo sunkumų. Tačiau praeityje visos diplomatinės krizės būdavo susijusios su kokiu nors vienu esminiu nesutarimu – pvz., 1964 m. ir 1974 m. santykių krizės kilo dėl Kipro, 2003 m. – Turkijai atsisakius padėti JAV antiteroristinėje kampanijoje Irake. Kaskart nesutarimas būdavo išspręstas ir santykiai – atkurti, primena ekspertas.
Pastarasis Turkijos ir JAV santykių pablogėjimas, eksperto nuomone, buvo išskirtinis, nes susikaupė daug abipusių, jau kurį laiką neišspręstų nuoskaudų. Tai turi stiprių politinių pasekmių – griauna pasitikėjimą, o tuomet įsisenėjusias problemas išspręsti tampa dar sunkiau.
Visgi, jo manymu, Ankarai paleidus A. Brunsoną, atsivėrė langas įtampų tarp JAV ir Turkijos deeskalacijai. Geopolitinė logika ir istorinė patirtis rodo, kad ilguoju laikotarpiu šalių santykiai turėtų normalizuotis, įsitikinęs S. Ulgenas. Juolab kad Turkija tuo itin suinteresuota dėl savo ekonominių pažeidumų.
L. Coffey primena, kad būtina skirti du dvišalių santykių lygius – politinį ir institucinį. Jo nuomone, institucijų lygiu – nuo ministerijų iki kariuomenių ir žvalgybos tarnybų – Turkijos ir JAV bendradarbiavimo svarba puikiai suvokiama, o pats bendradarbiavimas – labai stiprus, yra daugybė puikių to pavyzdžių.
Pvz., rugpjūčio viduryje JAV žvalgyba suteikė Turkijai duomenis, leidusius organizuoti sėkmingą operaciją, kurios metu nukautas vienas PPK vadų Ismailas Ozdenas. Vašingtonas ir Ankara toliau įgyvendina Manbijo bendradarbiavimo gaires – bendros operacijos keliu siekdamos užtikrinti saugumą šiame Sirijos mieste. Vašingtono ir Ankaros pozicijos sutampa dėl situacijos Idlibe, Sirijoje – abi šalys stengiasi sulaikyti Rusiją, Siriją bei Iraną nuo smūgių šiai provincijai.
Pagaliau, nors JAV Kongresas vasarą 90-čiai dienų atidėjo F-35 perdavimą Turkijai, bendradarbiavimas ties šiuo projektu nenutrūko – JAV ir toliau vykdė turkų pilotų mokymus, vardija L. Coffey.
Santykiai su Rusija neperžengs pragmatizmo ribos
S. Ulgeno nuomone, Turkija neieško naujų sąjungininkų – veikiau siekia diversifikuoti savo santykius ir pagilinti bendradarbiavimą su Rusija ar Kinija. Idealus scenarijus pačiai Turkijai, eksperto nuomone, – turėti gerus santykius su Rusija, išliekant NATO nare. Bet iki tokios idealios situacijos – toli, mano S. Ulgenas.
Jo įsitikinimu, visada bus ribos, kiek Turkija gali suartėti su Rusija – ne tik dėl Turkijos narystės NATO, bet ir dėl to, kad Ankara ir Maskva nesutaria daugeliu klausimų: nuo Sirijos iki Krymo aneksijos. Todėl Turkijos santykiai su Rusija veikiau oportunistiški – tai nėra strateginis aljansas.
L. Coffey taip pat atkreipia dėmesį, kad, jei pažvelgtume į Rusijos ir Turkijos santykių istoriją, Rusija ir tuometinė Osmanų imperija šimtmečiais buvo įsitraukusios į nuolatinius konfliktus, tarpusavio konkurenciją. LRT.lt primena, kad, metų pradžioje portalui russian7.ru atlikus Rusijos karinių konfliktų „inventorizaciją“ nuo XVI a. iki XX a. pradžios, paaiškėjo, kad daugiausia Maskva kariavo būtent su Osmanų imperija. Per 241 m. karai tarp šių šalių kilo net 12 kartų.
„Jei prisiminsime visas 400 metų istorijos pamokas, tai, ką matome Rusijos ir Turkijos santykiuose šiandien, tėra laikinas epizodas“, – sako L. Coffey. Jo nuomone, daug Maskvos ir Ankaros istorinių tarpusavio nuoskaudų apraiškų galima matyti ir derybose dėl Idlibo provincijos, kuriose Turkijos ir Rusijos (bei Irano) pozicijos smarkiai skiriasi.
Ekspertas įsitikinęs, kad istorinių nuoskaudų abi šalys negali tiesiog ignoruoti ar nuplauti. Dabartinį santykių atšilimą, jo nuomone, labiau nei kas kita paskatino asmeninės dviejų lyderių – R. T. Erdogano ir Vladimiro Putino – savybės, o šalių santykiai labiausiai grįsti pragmatiškumu.
Anot S. Ulgeno, NATO netrukdo, kad Turkija kaip šalis narė bent kai kuriais klausimais gali kalbėtis ir susikalbėti su Rusija – gal kartais net tarpininkauti derybose. Pvz., Ankara neblogai atliko tarpininko vaidmenį derybose dėl Rusijos įkalintų Krymo totorių grąžinimo į Ukrainą 2017 m. Tačiau, jei norėtų aktyviau imtis tarpininko vaidmens Aljanse, Turkija pirmiausia turėtų išspręsti nesutarimus su JAV – Vašingtono pasitikėjimas yra būtina sąlyga tokiai optimistinei Turkijos ir Rusijos santykių interpretacijai, įsitikinęs ekspertas.
Alternatyvų NATO nemato ir neieško
Anot L. Coffey, nepaisant Ankaros ir Vašingtono nesutarimų, Turkijos vaidmuo NATO iš esmės nesikeičia. Turkijos kariai dalyvauja NATO operacijoje Afganistane bei taikos misijoje Balkanuose, Turkijoje dislokuotos svarbios NATO priešraketinės gynybos radarų sistemos, NATO ir toliau naudoja Turkijos Incirliko oro bazę.
„Žinoma, rusiškų raketų sistemų S-400 įsigijimas kelia didelį susirūpinimą, kurio nederėtų pamiršti ar sumenkinti“, – portalui LRT.lt sako ekspertas, bet priduria, kad šių raketų sistemų Rusija Turkijai dar nepristatė – pamatysime, ar tai apskritai įvyks. (LRT.lt primena, kad, naujausiais duomenimis, S-400 sistemas iš Rusijos Turkija planuoja gauti 2019 m. liepą).
S. Ulgeno nuomone, net jei problemų dvišaliuose santykiuose su JAV skaičius auga ar bent nemažėja, nereikėtų iš to daryti prielaidų, kad Turkija kvestionuoja savo narystę NATO. Abu ekspertai pabrėžia, kad rimtų diskusijų dėl narystės NATO Ankaroje nevyksta. „Alternatyvų narystei NATO Turkijoje ne tik nematoma, bet ir neieškoma“, – aiškina S. Ulgenas.
Be to, jis atkreipia dėmesį, kad ir Vašingtonas nekritikuoja Turkijos dėl jos vaidmens NATO. Atvirkščiai, pvz., liepą Briuselyje vykusiame NATO viršūnių susitikime D. Trumpas, priekaištavęs sąjungininkėms Europoje už įsipareigojimų gynybos finansavimui nevykdymą, išskyrė Turkiją kaip pavyzdį kitoms Aljanso narėms.
Pasak L. Coffey, Vakarai, žinoma, nesuinteresuoti, kad Turkija turėtų pernelyg artimus santykius su Rusija. Tačiau NATO narės turi savo dvišalius santykius ir savo užsienio politikos prioritetus, kurie kartais gali nesutapti su kitų Aljanso narių interesais ar net skaidyti NATO vienybę – tai visų tarpvyriausybinių organizacijų problema, primena ekspertas.
Jis neatmeta, kad NATO vienybę gali skaidyti ir Turkija, kai Ankarai tai bus naudinga, bet taip daro ir daugybė kitų šalių. Pvz., Vokietija laikosi savo pozicijos dėl Nord Stream 2 projekto, kuris daugelį verčia jaustis mažų mažiausiai nepatogiai, bet juk nekeliame abejonių dėl jos narystės NATO. Arba Vengrija blokuoja NATO–Ukrainos komisijos susitikimus dėl Ukrainos švietimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių mokymą tautinių mažumų gimtąja kalba Ukrainos mokyklose, primena L. Coffey.
Visgi pačiam Aljansui naudingiau, kad Turkija liktų jo nare, nei kad pasitrauktų, įsitikinęs ekspertas. Jo nuomone, šiuo klausimu ir Turkijos pozicija – tokia pati. „Nemanau, kad peržengėme rubikoną, kad turėtume kalbėti apie Turkijos „išmetimą“ iš NATO. Pirmiausia tai neįmanoma, antra – Turkija toliau prisideda prie NATO operacijų ir paties Aljanso saugumo, tad iš šios perspektyvos, logiška, turėtų jame pasilikti“, – sako L. Coffey.